Įsivaizduokite, jog teleportuojatės į vietą, kurią regėjote nudailintų atvirukų albumuose. Arba klausėtės apie modernios architektūros pastatą vienoje šios vietos gatvių, tačiau pamatote tik vos įžiūrimą raidžių dėlionę ant apgriuvusio statinio. Žavėjotės pasakojimu apie apelsinų giraites ir festivalius, o įsistebeilijate į apleisto namo languose išaugusias laukines kriaušes. Ir stebėtumėtės, kur tas rojus, jeigu efemeriškos gyvybės suteikia tik tylus praeinančio keleivio klausimas: „Ar galite mus nufotografuoti?“ Susipažinkite su Varoša – tai miestas vaiduoklis, pasaulio vieta, kuri „yra – nėra“ būtyje. Ne veltui sakoma, jog reikia pasitelkti fantaziją tam, kad suprastum jos praeities ir dabarties kontrastą.

Praeities kasdienybės kultūra

Beveik 11 km (kai kuriais duomenimis – 8 km) pagal Viduržemio jūros pakrantę besidriekianti Varoša – Kipro saloje esančios Famagustos priemiesčio kvartalas. Dar septintajame dešimtmetyje ir aštuntojo dešimtmečio pradžioje, maždaug iki 1973 m., tai buvo vienas gyvybingiausių poilsio traukos centrų bei modernios kasdienybės simbolių Viduržemio jūros regione. Teigiama, kad Varoša šiuos titulus perėmė iš Beiruto, kuris dėl anuomet Libane vykusių karų prarado pramogų, turizmo ir prekybos lyderio statusą. 

Taigi, turizmo pramonė, supratusi Varošos potencialą, ėmėsi veiklos. Vienas po kito dygo modernios architektūros butų kompleksai ir viešbučiai, prabangios juvelyrikos ir aprangos aksesuarų parduotuvėlės, mados salonai, „Michelin“ žvaigždutėmis pažymėti restoranai, aukščiausios kokybės laisvalaikio centrai, naktiniai klubai, vietinių kipriečių krautuvėlės… Taip šis kvartalas tapo atskiru koncepciniu ir pavyzdiniu „atostogų ištisus metus“ miestu. Taip pat – akivaizdžiu Kipro tapatybės atspindžiu. Netrukus ši įstabi vieta įgijo daugybę naujų vardų: Kipro Prancūzijos Rivjera, Kipro Sen Tropezas, Viduržemio jūros Los Andželas, Vidurinių Rytų Paryžius. Kartais ji buvo vadinama tiesiog viešbučių, nusėjusių visą Varošos ruožo pakrantę (45 viešbučiai ir 60 viešbučio tipo apartamentų), kvartalu. 

Varoša buvo suskirstyta į turistinę, gyvenamąją bei socialinę-administracinę dalis. Kasmet pačioje saloje apsilankydavo apie 700 000 turistų (kai kuriais duomenis, šis skaičius būdavo pasiekiamas beveik per pusmetį). Į klestintį naująjį kurortą vykdavo ilsėtis įvairių šalių aristokratai, pasiturinčios šeimos iš Graikijos, turistai iš JAV ir Europos. Prabanga, geras skonis bei naktinės linksmybės viliojo pasaulio muzikos, kino ir meno įžymybes. Atostogas čia leisdavo Holivudo elitas – Brigitte’a Bardot, Richardas Burtonas, Raquelė Welch, tapytojas Pablo’as Picasso’as ir kiti. Italų aktorė Sophia Loren Varošoje turėjo įsigijusi namus (šiandien tampančius savitu tyrinėjimo objektu), o charizmatiškoji „Kleopatros“ žvaigždė Elizabeth’ė Taylor apsistodavo savo mėgstamiausiame viešbutyje „Argo Hotel“ prie Figmedžių įlankos. 1960 m. Varošoje buvo filmuojamas Holivudo istorinis epas „Egzodas“ (Exodus) su Paulu Newmanu; teigiama, kad jis daugiau niekada neatvyko į Kiprą. O garsioji ABBA turi išskirtinę istoriją, esą kolektyvo karjera prasidėjo būtent šiame kurorte po 1971 m. koncerto JT Švedijos kariams. Švedijos kelionių agentūra „Fritidsresor“ vėliau savo reklamai panaudojo besiilsinčių grupės narių Anni-Fridos ir Benny’io bei jų trimetės dukros nuotrauką. 

Pasak oficialių duomenų, iki aštuntojo dešimtmečio pradžios Varošoje gyveno apie 34,7 tūkst. žmonių, iš kurių daugiau nei 29 tūkst. buvo Kipro graikai, virš 4 tūkst. – britai, 360 – Kipro turkai, dar šiek tiek armėnų, maronitų, bėgusių nuo religinio persekiojimo, ir kitų etninių grupių narių. Vidutines pajamas gaunantieji kūrėsi vakarinėje gyvenvietės dalyje, o įvairius samdomus darbus daugiausia dirbo turkai, kurie gyveno Famagustos senamiestyje.

Tais laikais turtingoji kurorto bendruomenė tikėjo, jog gyvena tiesiog pasakiškai. „Mūsų namas buvo labai modernus. Mes turėjome tvenkinį kieme. Ar įsivaizduojate, kad tais laikais turėjome saulės baterijas vandens šildymo sistemoms? Taip pat šaldytuvą, vonią, inkrustuotas grindis, visos namo durys buvo medinės, rankų darbo su įvairiausiais motyvais“, – straipsnyje „Post-War Re-Settlements in Varosha: Paradise to Ghetto“ pasakoja vienas tyrimo respondentų. Kartais, esą, būdavo pokštaujama, kad varošiečiai turi geriamojo vandens problemų, nes troškulį malšina tik „Coca-Cola“.

Bet net ir pasakose ne viskas būna gražu. Varošos Hatzihampio kino teatro, kuris buvo ne tik poilsio ir pramogų vieta, kieme vykdavo studentų gatvės muštynės. Jų netrūko, ypač susikirtus dešiniosioms ir kairiosioms politinėms pažiūroms. Visgi dauguma gyventojų Varošą iki šiol romantizuoja ir teigia, jog tai buvo meno bei intelektinės veiklos centras. Čia galėjai pažiūrėti tiek kino filmą, tiek teatro spektaklį, veikė meno galerija ir muziejus, valstybinė biblioteka su įvairiomis knygomis anglų, graikų, turkų kalbomis. O kur dar septintojo dešimtmečio muzika, prancūzų kalbos pamokos, baletas, popiečio arbatėlės, jaunimo vakarėliai, tango, tvistas, rokenrolas – visa tai kasdienybė, kurios jau nebėra. 

Nesutarimų leitmotyvai ir šiandienos perspektyva 

Dar Osmanų imperijos valdymo periodu (1571–1878) pagal to meto dekretą firman buvo nustatyta, jog saviškiai gyvens Famagustos senamiestyje, o anapus sienos, Varošoje, įsikurs ne islamą išpažįstantys civiliai. Tokia vietovės demografinė struktūra su dviem pagrindinėmis (turkų ir graikų) bendruomenėmis ir išliko. Tačiau laikai kinta; XX a. parodė, kad skirtingų kultūrų ir religijų žmonėms, gyvenantiems toje pačioje kasdienėje terpėje, kartais tenka susidurti su įvairiais iššūkiais, o kipriečiai lojalūs savo etninėms bendruomenėms. Kai kurie tyrėjai netgi linkę manyti, jog toks istoriškai susiklostęs statiškas padalijimas vėliau galėjo tapti etninių konfliktų pagrindu, vienu iš Varošos ateitį nulėmusių veiksnių. 

Kitados klestėjusio kurorto priešistorė gili ir turininga; koks gi esminis momentas jį tarytum sustingdė? 1960 m. Kipras atgavo nepriklausomybę nuo Britų Imperijos, tačiau vietiniai graikų pogrindininkai siekė ne to, o sąjungos su Graikija. Kipro turkų pogrindininkai norėjo salos padalijimo. Santykiai tarp dviejų didžiųjų vietos bendruomenių ėmė prastėti, vėlesniais metais jas kankino įvairios nesutarimų ir kovų bangos, stiprėjo abipusis nacionalizmas bei ambicijos, skatinusios kibti vieni kitiems į atlapus. Tiesa, kai kurie gyventojai, net ir žinodami minėtas problemas, gyveno, kaip patys sako, „savo burbule“, kiti traukėsi į anklavus. 

1974-ieji Varošai buvo lemtingi. Įvykęs perversmas, kurio pagrindinis tikslas – suvienyti Kipro salą su žemynine Graikija, paskatino Turkijos invaziją, siekiant apsaugoti vietos turkus. Varošiečiai sulaukė įspėjimų, kad artinasi Turkijos kariuomenė, tad gyventojai buvo evakuojami į britų bazes, taip pat masiškai bėgo patys, tikėdami, kad tai laikina ir jie po kelių dienų grįš į savo namus. Tačiau, kaip parodė istorija, viskas pasisuko kita linkme. Po šių karinių veiksmų JT taikos palaikymo misijai pradėta skirti dar daugiau dėmesio, o buferinė zona išplėsta per visą salos plotį. Viso to rezultatas  –  padalijimas į Šiaurės ir Pietų Kiprą, o Varošos kvartalas paprasčiausiai nyko. Geopolitiškai tai, ko gero, viena iš prasčiausių vietovės situacijų pasaulyje XXI amžiuje. 

Po 46 metų tylos, 2020-aisiais, Varošos dalis buvo atverta visuomenei. Lygiai kaip anksčiau, tik kitais tikslais minios lankytojų iš įvairių šalių – urbexing miestų tyrinėtojai bei tamsiojo turizmo gerbėjai – siekė bent viena akimi pamatyti tai, apie ką rašė laikraščiai, blogeriai ir socialinių medijų paskyrų savininkai. Tačiau ne visur galima patekti – šiaurinė senojo kurorto pusė vis dar uždaryta. O labiausiai visų dėmesį traukia būtent čia glūdintys dalykai. „Sklinda istorijos apie dulkėtus stalus, vis dar padengtus vakarienei, paliktus kabančius skalbinius ir neklotas lovas viešbučiuose, parduotuves, pilnas septintojo dešimtmečio drabužių, ir automobilių salonus su rūdijančiais aštuntojo dešimtmečio modeliais“, – rašoma Dark-tourism.com. Vis dar uždaroje teritorijoje yra paštas, muitinė, ligoninė, kanceliarija, islamo mokykla ir kiti statiniai. Iš tolo už sienos matosi stūksantis vienos bažnyčios bokštas.

Atvertoje Varošos pusėje nemažai atskleidžia kalbinis kraštovaizdis  –  daugelis iškabų pavadinimų, užrašų, vardų anglų, graikų kalbomis. Stebina rėžiniai tiesiog ant grindinio – Isabel Holland 18-5-73 arba Jane 1973. Gatvės angliškais arba graikiškais pavadinimais. Viena pagrindinių – pakrantėje esanti Johno F. Kennedy’io aveniu, einanti nuo Famagustos uosto, per Varošą, lygiagrečiai Glosos paplūdimiui. Leonido gatvė orientuota į prekybą ir laisvalaikį – joje veikė parduotuvės, barai, restoranai, naktiniai klubai. 

Išlikęs knygyno „Kyriakou“ pastatas (ši kompanija iki dabar prekiauja knygomis Kipre: Limasolyje, Pafe ir kituose miestuose). Žengiant Demokratijos gatve, pasitinka viena populiariausių praeities kavinių „Edelweiss“, tolėliau – automobilių „Toyota“ pardavimo centras. Aplinkui daugybė iškabų, tarptautinių prekių ženklų reklamų ant apleistų pastatų: „Kodak“, „Polaroid“, „7up“, „Grundig“, „Galaxy“, „Fairways“, „Hoover“, „Coca-Cola“ ir kt. Ryški „Cyprus Airways“ iškaba skelbia, jog kasdieniais skrydžiais galima pasiekti Atėnus, Beirutą, Londoną, Ciurichą, Tel Avivą, Paryžių… Kvartalo gilumoje – dviejų aukštų pastatas su graikišku užrašu „Olympic Airways“. Minėtąją skrydžių bendrovę 1957 m. iš Graikijos vyriausybės nusipirko Aristotle’is Onassis, vėliau ją pardavęs. Onassis turėjo savo mėgstamą lėktuvą „Boeing 747“, kurį įsigijo vedęs Jacqueline’ą Kennedy. Lėktuvo monumentas „Olimpo kalnas“ perkeltas į senąjį Atėnų oro uostą ir įprasmintas kaip A. Onassio istorijos dalis.

Pasakojama, kad „Esperia Tower“ viešbučio rūsyje naktinio klubo „Peroquet“ („Papūga“) sienas vis dar puošia Christoforo Savvos (1928–1968) modernistinė tapyba. Pasak istorijos, menininkas projektą užbaigė per kelis mėnesius, reikalaudamas vos dviejų sumuštinių ir 10 šilingų (Britų Sandraugos valiuta) per dieną. Savva, vienas žymiausių Kipro dailininkų, analizuojamas kaip itin politizuota asmenybė: kairuoliška šio autoriaus pasaulėžiūra lygiagreti jo meninei raidai, tačiau meno ir kultūros tyrinėtojai jį vadina vienu novatoriškiausių XX a. Kipro menininkų, perteikiančių to meto salos kultūrinę tapatybę.

Legendos bei gandai nuo Varošos irgi neatsiejami. Kalbama, jog septintojo dešimtmečio pradžioje ji buvo tokia pat garsi kaip Majamis, o kvartalo vertė prilygo 100–150 milijardų dolerių. Dar esą Varošoje veikę prabangių automobilių, tokių kaip „Ferrari“, „Lamborghini“ ir „Jaguar“, prekybos salonai. Legendos sklinda apie viešbutį „Golden Sands“ – sakoma, jis buvęs net septynių žvaigždučių, su paauksuotais laiptų kraštais bei į kambarius keliančiais liftais. Paskiausi britų spaudos gandai teigia, jog viešbutį įsigijo Anglijos karalius Karolis III, nors rūmai tai paneigė. Kita vertus, legendos ir gandai visuomet bet kokiai istorijai suteikia spalvų, svarbu, kad jos būtų nuotaikingos, pozityvios. Visgi dažniausiai šios vietovės gidų klausinėjama apie paslaptingas ir liūdnas senojo kurorto detales. 

Išties apie aptariamą kvartalą galima šnekėti įvairiai – pradedant nuo šeštojo dešimtmečio Kipro kalbos ir kultūros politikos, baigiant tvaraus ateities miesto atstatymo idėjomis. Tačiau dabartinis Varošos vaizdas nykus, transliuojantis keistos įtampos ir beprasmybės jausmą. Ko gero, kalti perspėjimai „nesiartinti, gali griūti“, o gal užrašas ant JT pastato, jog fotografuoti draudžiama. Kita vertus, gidas, mokslininkas ir istorijų pasakotojas tą patį objektą geba nupiešti visiškai iš skirtingų, kartais – netgi labai subjektyvių perspektyvų. Štai epitetą „miestas vaiduoklis“ sukūrė švedų žurnalistas Janas-Olofas Bengtssonas, kuris 1977 m. apsilankęs Varošoje vėliau laikraštyje „Kvällsposten“ paskelbė eiliuotą tekstą.  

Ar Varošą galima vadinti traumos atminties vieta? Taip, ir pasaulyje jų nemažai (Hirošima bei Nagasakis, Černobylis, „Agent Orange“ paveiktos Vietnamo vietovės ir kt.). Varošos atvėrimas sukėlė daug prieštaringų diskusijų, ypač tarp čia gyvenusių žmonių, jų vaikaičių. Vieni baisisi, kaip šį kvartalą galima paversti kone pramogų zona, kiti tiesiog ilgisi, treti žiūri pozityviai ir planuoja ateitį. Kaip ir istorikė, archeologė Anna Marangou, parašiusi 2124 m. datuotą laišką apie Kipro susivienijimą bei kultūros įstaigų atsigavimą Varošoje. Ji tikisi ir daugiau – kad Varoša taps gyvu, klestinčiu miestu, bent jau ateityje. Šiaip ar taip, suprantama, jog ši vieta dar ilgai išliks tarpkultūrinio ateities diskurso objektu. 

2024-12-14