Laba diena, gerbiami ekskursijos dalyviai, 

tai, ką regite Išlikimo muziejuje, yra ne dantiraštis, o po garsiojo Molio tvano rasti dienoraščio fragmentai, kai vienas ambicingas menininkų projektas susidūrė su realybe, kuri, pasirodo, nelabai mėgsta spontanišką architektūrą. Skaitydami likite budrūs ir, jei įmanoma, sėdėkite toliau nuo sienų.

*************************************

Mieli miesto valdytojai,

kreipiamės į jus su pasiūlymu dėl apleisto keramikos fabriko, kuriame gyvena jau kelios mūsų kartos. Suprantame, kad pastatas tarsi oficialiai niekam nepriklauso, išskyrus, ko gero, balandžius ir žiurkes. Aišku, nesiskundžiame – bent jau tie padarai nelaužo mūsų skulptūrų, kaip tai daro entuziastingi kaimynų vaikai. Čia ne tik kuriame keramiką, bet ir lipiname bendruomenę. Mūsų idėja gali kelti tam tikrą nuostabą, skeptišką kaktos raukimą ar net nervinį akių tiką. Mes, keramikai, – žmonės, kurių gyvenimas sukasi apie molį (tai nėra metafora), norime teisėtai priglausti buvusią molio dirbinių gamyklą, jau dabar garsėjančią labiau nei miesto rotušė (tiesa, veikiau dėl estetiškai virstančių sienų nei architektūros vertės). Į paskutiniame jūsų tarybos posėdyje iškeltą klausimą, „ar jie bent supranta, ką reiškia renovuoti pastatą, kuris griūva greičiau nei miesto biudžetas“, atsakome: ne tik nutuokiame, bet ir tikime, kad entuziazmas, kūryba ir neišsenkanti aistra moliui gali įveikti viską. Jei romėnai sugebėjo pastatyti Koliziejų be elektros, tikrai galime sukurti meno šedevrą iš griuvėsių ir šiek tiek molio. 

Esame grupė aistringų optimistų, kurie tiki, kad griūvantis pastatas yra ne problema, o neišnaudota galimybė. Mūsų organizacijos planas paprastas: paversime šį sąvartyną meno šedevru. Atsakydami į repliką „O jeigu jie nesusitvarkys?“, primename, kad taip buvo manoma ir tada, kai pastatėme miesto aikštėje fontaną, kuris neveikia jau penktus metus. Nepaisant to, visi jį mėgsta!

Pagarbiai (ir su šiek tiek molio po nagais)

Menininkų organizacijos atstovai

P. S. Prašome šį kartą atsakyti greičiau nei per keturis mėnesius. Molis, kaip ir entuziazmas, ilgai netveria, jei neįgauna formos.

 

 

*************************************

Projektas „Savaime persitvarkantys griuvėsiai“

<…> Žinome, kaip išsaugoti viską nieko nekeičiant ir kartu priversti visus patikėti, kad tai inovacija. Surašėme argumentus ir pasiūlymus dėl darbų, kurie gali netyčia įvykti. Šis planas yra inžinerinės pasyvumo filosofijos viršūnė – nereikalauja nei lėšų, nei pastangų, tik nuoširdaus tikėjimo, kad griuvėsiai, kaip ir žmonės, turi savireguliacijos gebėjimą. Tiesiog palikite juos ramybėje ir pamatysite, kaip jie „atgyja“ ir „susitvarko“. Tvirtai tikime, kad jie natūraliai „perstatys save“ – kaip laukinis miškas, suformuojantis takus, arba kaip kavos puodelis, stebuklingai pasirodantis rankose, kai jo labiausiai reikia. Juk ne paslaptis, kad geras vynas bręsta su amžiumi? 

Įgyvendindami savo idėjas taikysime architektūrinės homeopatijos metodą. Jei tikėsime, kad mažas griuvėsių lopinėlis gali paveikti visą pastatą, – stebuklas įvyks! Taip pat pasinaudosime kūrybinės aplinkos migracijos fenomenu – esame pastebėję, jog kartkartėmis molio gabalai, plytos ir sijos natūraliai sujuda, ieškodami savo „teisingos“ vietos. Kad viskas įvyktų sklandžiai ir be nuostolių, pasitelksime „Zen griuvėsių teoriją“ – ja remiantis, jei niekas nemato, kaip siena nugriūva, ar ji iš tikrųjų griuvo? Tegyvuoja nekaltas protas!

Pagarbiai 

Menininkų organizacijos atstovai

 

 

*************************************

Gerbiami kūrybinės bendruomenės atstovai,

esame sužavėti jūsų nuoširdžiu troškimu transformuoti avarinės būklės pastatą, jūsų kalba tariant, į kūrybos katedrą. Deja, ši improvizacija, kaip sakėte, kur „griūvančios lubos tampa šiuolaikinės meno paradigmos dalimi“, jau peržengė mūsų miesto infrastruktūros skyriaus tolerancijos ribas. Norime priminti, kad pastatas oficialiai pripažintas avarinės būklės, ir tai ne poetinė metafora, o techninis faktas!

Pagarbiai

Miesto infrastruktūros departamentas

 

*************************************

Gerbiama taryba,

argumentuodami dėl apleisto objekto atstatymo, teigiame, jog įvykusi trečiojo korpuso fasado griūtis – naujas mūsų kultūrinės revoliucijos etapas. Nesvarbu, kad jis aiži – mes tai vadiname dinamišku dekonstravimu. Kiekviena iškritusi plyta – ne problema, bet inspiracija! Kiekviena skylė – potenciali ateities projekcija! O jeigu kas nors paklaus, kaip ketiname atstatyti bent jau frontoną, atsakysime: „Kodėl turėtume? Ar menas be sienų nėra mūsų sena svajonė?“ 

Pabrėžiame ir ekonominę naudą – turistai dievina griuvėsius! Todėl kasmet traukia į romėniškus amfiteatrus, Egipto piramides ar aplankyti dar negriuvusius mūsų miesto tiltus. Prisiminkite romantizmo epochą! Turtingieji aristokratai ėmė samdyti architektus, kad šie meistriškai kurtų didingą praeities žlugimą. O, tai buvo griuvėsiai! Sakytum, išgyvenę tris karus, keturis badmečius ir penkias kartas romantikų, raudančių jų šešėlyje… Tai tas pats kas užsisakyti naują kostiumą, kuris atrodytų taip, lyg būtų paveldėtas iš prosenelio, „Titanike“ dirbusio santechniku ir pasakiusio kultinę frazę – „Tuoj pramuš kamščius.“ Patikėkite, griuvėsiai su kūrybiniu prieskoniu – tai aukso gysla! 

Pagarbiai 

Menininkų organizacijos atstovai

 

*************************************

Tarybos posėdžio apžvalga. Žurnalisto užrašai

Pirmasis variantas – nugriauti pastatą ir vietoje jo įveisti ekologišką miesto daržą – buvo atmestas, nes nebuvo aišku, ar salotos galėtų deramai reprezentuoti miesto kultūrinį paveldą (ir, beje, ar salotos iš tiesų būtų ekologiškos?). Tada buvo pasiūlytas idėjų konkursas architektams, tačiau su viena ypatinga sąlyga: „Jokių dažų!“ Kad nebūtų per daug kūrybinga ir pavyktų išlaikyti tam tikrą techninio modernizmo estetiką.

<…> vienas iš statybos komiteto narių pastebėjo: „Ką prarasime, jei perduosime pastatą menininkams?“ Po pertraukos opozicija taip pat svarstė: „Jeigu niekas nesugebėjo rasti sprendimo per dešimt metų, gal menininkai bent jau privers žmones galvoti, kad taip buvo sumanyta taip nuo pat pradžių…“

Tarybos narys N. A. pasiūlė „užrašyti viską ant popieriaus, kad vėliau galėtume pasakyti, jog „nematėme, kaip jis griuvo“. Tokia mintis iškart buvo sutikta supratingais galvos linktelėjimais, nes visi prisiminė, „kad jau esame pritaikę šią praktiką bent penkiolikai kitų pastatų“ ir „visada kažkaip išsisprendžia, net jei ir nesupranti – kaip“.

 

 

*************************************

Gerbiami savivaldybės atstovai,

džiaugiamės galėdami pranešti, kad Molio menų centro projektas įgauna formą tiesiogine šio žodžio prasme! Pamatai jau išlieti. Mūsų manymu, tai šedevras. Molinis mišinys buvo maišytas pagal šimtmečius saugotą formulę, kurią aptikome viename iš senų keramikos žurnalų su receptais puodynėms ir senoviniais užrašais apie purvo vonias. Ši formulė, pasak legendos, užtikrina stabilumą saulėtą dieną, esant lengvam brizui ir jei Jupiteris tuo metu neatsisuka netinkama puse.

Norime atkreipti dėmesį į intriguojančią projekto detalę – viena siena, vadovaudamasi kuratorės koncepcija, nusprendė „ieškoti kūrybinės laisvės“ ir „atsilošė“ 45 laipsnių kampu. Taip, iš pradžių ji atrodė kaip struktūrinė klaida, tačiau dabar mes vienbalsiai sutinkame, kad tai geniali meninė išraiška, primenanti žmogaus ranką, kuri elegantiškai laiko kavos puodelį. 

Taip pat norime pasidžiaugti nuolat tobulėjančiu mūsų požiūriu į tvarumą. Naudodami šį molio mišinį, ne tik lipdome pastatą, bet ir kuriame savotišką vietos atmosferos „klimatinį žemėlapį“, nes sienos kinta priklausomai nuo drėgmės lygio. Šią savybę jau pavadinome gyvąja architektūra – tai naujas meninės statybos terminas, kuris, tikime, taps populiarus. Viliamės, kad tai neprieštarauja statybos normatyvams.

Pagarbiai 

Molio menininkai

 

*************************************

Gerbiamieji Molio menų centro atstovai,

esame dėkingi už jūsų bekompromisį kūrybiškumą ir novatorišką požiūrį į Molio menų centro pamatus, kurie, kaip suprantame, yra tiek estetinė išraiška, tiek nuolatinis kvietimas diskutuoti apie gravitaciją. Vis dėlto norime atkreipti dėmesį į kuklų faktą: miesto infrastruktūros kodeksas skirtas ne filosofinėms refleksijoms, o turi praktinę paskirtį. Kitaip tariant, pamatų tikslas – ne „alsuoti kūrybiniu pulsu“, o laikyti pastatą vietoje, net jei aplink siaučia vėjas, lietus ar, neduok Dieve, šalia įvyksta triukšmingas protestas prieš miesto mokesčių politiką. Todėl maloniai, bet primygtinai prašome pakoreguoti pamatų gamybos formulę – užtikrinkite, kad ji tiktų ne tik „geroms oro sąlygoms“, bet ir mūsų draugiškam, bet neprognozuojamam socialiniam klimatui. Pastatas turėtų išlikti net tada, kai stotelėje vienu metu šalia sustoja du seni mūsų autoparko autobusai, jis privalo būti tvirtas ir per žemės drebėjimus, ir per miesto tarybos posėdžius. 

Jei sienos, kaip teigiate, „simbolizuoja žmogaus ranką su kavos puodeliu“, užtikrinkite, kad šis „puodelis“ nenukris ant praeivių. Nors vertiname jūsų užmojus, norime paaiškinti, kad sienų pasvirimas 45 laipsnių kampu vargiai gali būti interpretuojamas kaip „kūrybinės laisvės išraiška“. Statybos kodeksas šį reiškinį apibūdina paprasčiau: „Avarinė situacija.“

Pagarbiai 

Miesto taryba

 

*************************************

Gerbiami savivaldybės nariai,

jūsų nurodymu įrengėme ventiliacijos angas. Mūsų, keramikų, komanda, aistringai besilaikanti natūralių formų filosofijos, sukūrė unikalias sraigių kiauto formos angas. Jos puikiai išreiškia gamtos grožį, deja, neatlieka tiesioginės ventiliacijos funkcijos (kaip, manome, jūs galbūt numanėte). Tačiau patalpos dabar įkaista iki saunos temperatūros, puikiai tinka moliui džiovinti.

 

 

*************************************

Gerbiami Planavimo komiteto nariai,

norime aptarti klausimą dėl sienų, kurios keičia spalvą ir formą. Kaip pastebėjote, mūsų pastato sienos rytais tampa švelniai rožinės, o vakarais įgauna mėlynos lavos atspalvį. Tai ne defektas, o meno manifestacija, kurios negalime kontroliuoti. Ir čia slypi visas grožis! Bet, kaip sakoma, tikrosios inovacijos gimsta iš chaoso. Pavyzdžiui, kai per klaidą į redukcijos krosnį įkrito kelios padangos, susiformavo ne tik įspūdingas oranžinių dūmų spiečius, bet ir įvyko savaiminė spalvų eksplozija. Rezultatas? Visos keramikės dabar raudonplaukės, o menininkai vyrai – pliki. Tikrai neplanavome šio estetinės vienybės proveržio, tačiau čia dar vienas pavyzdys, kaip gyvenimas pataiso mūsų eskizus. Tikime, kad tai suteikia pastatui gyvo kūrinio statusą. Šiuo metu dirbame su dizaineriais, kurie svarsto galimybę sienų spalvas suderinti su miesto viešojo transporto tvarkaraščiais.

*************************************

Gerbiami miesto atstovai,

šalia istorinio fabriko katakombų įrengėme „Keramikos parką“ – revoliucinę, kvėpuojančią ekologiško meno oazę, kurioje skulptūros ne tik eksponuojamos, bet ir savaime dekonstruojasi. Nors kai kas tai galėtų vadinti eiline avarine situacija, mes ją traktuojame kaip „natūralaus kūrybinio nyksmo estetiką“. Praėjusią savaitę viena iš sukiužusių molinių bobų tapo ekologiškai interaktyviu elementu – dabar jis tarnauja kaip gyvūnų prieglauda ir vaikų žaidimų zona. Jau planuojame moliasmėlio dėžes, kurios ne tik lavintų vaikų kūrybiškumą, bet, laikantis antropoceno geologinių principų, grįžtų į gamtą kaip motinos žemės kompostas. 

Džiaugiamės, kad atsirado entuziastų, kurie lankosi parke tam, kad surinktų molio duženas kaip grynosios gamtos ir meno sintezės reliktus. Prašome suprasti: šis procesas – tai daugiau nei paprasta skulptūrų griūtis. Tai organiškas meno ir gamtos flirtas. Kartais nesame tikri, ar statome meną, ar tiesiog stebime, kaip molis pats pasirenka tapti menu. Kad būtumėte matę, kaip džiaugėsi vienas lankytojas, vis dėkodamas: „Supratau, kaip gera gyventi netobulai.“

Pagarbiai

Molio menų centro komanda

P. S. Mes sakome: „Jei molis byra, tai tik tam, kad kas nors jį galėtų suformuoti iš naujo.“

 

*************************************

Gerbiami Molio menų centro administratoriai, 

žiema, kaip žinome, atneša įvairių sunkumų: nuo šaltų vėjų ir sniego iki prastesnės nuotaikos ir susikaupusių administracinių klausimų, kuriuos sunku išspręsti, net jei turite geriausią kūrybinę intenciją. Dėl šios priežasties norėtume užtikrinti, kad kuratorė, atsakinga už meno centrą ir jo viziją, yra atspari tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Juk ji, kaip ir pamatai, turi būti pasirengusi visiems išbandymams. Svarbu išlaikyti sveiką protą šaltuoju periodu, kai jūs iškrėsite ką nors panašaus kaip praėjusią žiemą, kai, temperatūrai nukritus žemiau nulio, kuratorė teigė, kad šilumos trūkumas yra tiesiog „autentiškas kūrybinio sąstingio procesas“, o kūrybinis minimalizmas reikalauja atlaisvinti erdvę, esą šildymo sistema yra „nepakankamai organiška“, todėl nupjovė ir išmetė radiatorius. 

Pagarbiai

Savivaldybės infrastruktūros apsaugos skyriaus ekspertai 

 

 

*************************************

Gerbiami miesto atstovai,

rašome ne todėl, kad negalėtume keisti kurso, bet tiesiog todėl, kad mūsų kuratorė jau dabar gyvena ant kūrybinio peilio ašmenų. Galbūt jums patiks mūsų lyderės alternatyvūs projektai. Pavyzdžiui, „Niekur nevedantys keraminiai tiltai“. Ši koncepcija skirta apmąstyti gyvenimo beprasmybę, tačiau su elegantiškais turėklais.

O gal norėtumėte dar radikalesnės idėjos? Pavyzdžiui, „Molinių batų kolekcijos“, kuri, kaip teigė kuratorė, yra „postindustrinė estetinė entropija“. Kolekcijos idėja paprasta, bet revoliucinga – batai lipdomi tiesiai ant savanorių kojų, taip sukuriama unikali forma, atitinkanti ne tik pėdos dydį, bet ir tą akimirką vyraujančią nuotaiką. Batai puikiai tarnauja, kol nelyja, tačiau, kita vertus, per lietų jie virsta „moliniu pėdų masažu“ – nemokama sveikatingumo paslauga, kuri jau dabar turi entuziastingų gerbėjų. 

Pagarbiai

Molio menų centro komanda

 

P. S. Lauksime jūsų sprendimo su tokiu pačiu įkarščiu, su kokiu molis laukia vandens!

 

*************************************

Gerbiami miesto atstovai, 

taip ir atsitiko: liūtis užtvindė miestą ir viską nuplovė. Ir kas galėjo pagalvoti, kad iš po tiek purvo, tiek molio ir išlįs kas nors vertinga? Argi šis vanduo nebuvo „autentiškas kūrybinio atitirpimo procesas“? Beveik kaip Nojaus laivas, tik be gyvūnų. Žmonės braidė, kur kadaise buvo grindinys, o dabar atrodė tarsi improvizuota Venecija, bet su daugiau pirkinių vežimėlių ir mažiau romantikos. Stebuklingai išsigelbėjusi kuratorė sakė: „Tikra kūryba ir prasideda nuo chaoso – taip atsirado ir Visata, ir mano diplominis projektas.“ Filosofiniu požiūriu, liūtį galėtume laikyti popstpostmodernaus kūrybos manifestu, perėjimu į „ontologinio neapibrėžtumo“ lauką, kuriame medžiagos ir jų transformacijų procesai tampa neatsiejama kūrybos ir egzistencijos dalimi. Šis molis (ne tik kaip medžiaga, bet ir kaip struktūrinis elementas) ir vandenys (nuolatiniai gamtos ir kūrybos srautai) atspindi fundamentalų poststruktūralistų teiginį, kad meno vertė nebūtinai priklauso nuo galutinio produkto, daug svarbesnis yra proceso kontinuumas, kitaip tariant, menas neturi tikslo, jis nuolat transformuojasi ir pačiam žiūrovui leidžia užduoti klausimus apie pasaulį bei save.

Tikimės, kad jūsų požiūris yra pakankamai lankstus, kaip ir mūsų kuratorės kūrybinė vizija.

Pagarbiai

Molio menų centro administracija

 

 

*************************************

Iš spaudos puslapių

Keramikai, kurie vos prieš savaitę bylinėjosi teisme su savivaldybe dėl „suplanuotos chaoso akcijos“, staiga tapo miesto ambasadoriais – jų istorija apie goleminį prisikėlimą dabar įkvepia menininkus ir architektus nuo Tokijo iki Toledo. Molio tvanas ir netyčinė purvo terapija nuskambėjo visame pasaulyje. Žurnaluose šmėžavo antraštės: „Molis, kuris pakeitė miestą“, „Kai griuvėsiai tampa grožiu“, „Purvo vonios kaip moderni architektūros išraiška“, „Molio finalas – arba kaip keramikai tapo didžiausiu miesto eksportu“… 

Atvyko japonų delegacija, norėdama „pasimokyti iš unikalaus miesto požiūrio į meno ir gamtos sintezę“, Barselonos menininkai įkvėpti šio įvykio pradėjo statyti savąją molio katedrą. Garsus architektas iš Italijos pripažino: „Net mūsų Pizos bokštas netyžta taip gražiai.“

Miestiečiai neatsigynė turistų, kurie noriai mokėjo už „autentišką molio masažą“ ir išsiveždavo dalelę purvo kaip suvenyrą. „Griuvėsių estetikos“ judėjimas įkvėpė ne vieną naują projektą, kai viskas statoma tik tam, kad galėtų „meniškai griūti“.

<…> Po istorinės liūties, kai Molio tvanas pasiekė aplinkinio rajono kiemus, nunešė keletą automobilių ir keliasdešimt istorinių medinukų, keramikai, žinoma, įžvelgė tik pozityvumą. Kai purvas apsėmė miesto parką, jie spontaniškai paskelbė teritoriją atviru SPA: „Pasaulinio lygio klasės molio terapija – nemokamai!“ Ir, tiesą sakant, miestiečiai tuo pasinaudojo. Dešimtyse nuotraukų piliečiai su molio kaukėmis pozavo ant keraminių sienų likučių.  

Miesto taryba, reaguodama į šią tragedijos ir virsmo triumfu istoriją, atsidavė likimo valiai. „Kas nori, tai gali vadinti katastrofa, o mes įvardijame kaip patirtinį turizmą“, – filosofiškai pastebėjo meras, apsivilkęs darbinę keramiko prijuostę, ir apsiklijavo moliu, užuot tęsęs kalbą.

Buvęs molio fabrikas šiandien skubos tvarka buvo įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą kaip pirmasis pasaulyje objektas, kuris sujungia terapiją, moliasvydį ir architektūros inovacijas. Molis mūsų mieste virto savotišku „prekių ženklu“ ir kultūriniu identitetu. Molio tvanas virto legendiniu – dabar mieste dominuoja purvo estetika, jaunimas nespėja paskui molinų rūbų madas, džiazo festivaliuose improvizuojama švilpukais, o pliaukštelėti molina ranka pirmam sutiktam gatvėje ir sužaisti erotinį žaidimą „Minkė“ – kaip kietumo įrodymą, jau nekalbant apie molinių marškinėlių konkursus „Afrodite, auuu!“, kurie tapo norma. 

Neseniai miesto taryba netgi svarstė įvesti naują šventę – Molio dieną: visi privalėtų dalyvauti „epiniame molio gladiatorių mūšyje“. Pasklido kalbos apie miesto biudžeto perteklių, susidariusį pardavus „autentiškus molio suvenyrus“, kurie iš tiesų tėra molio gumulai, surinkti po pastarosios liūties. Vienas toks amuletas dabar eksponuojamas Paryžiaus muziejuje kaip paskutinės modernizmo tvirtovės simbolis. Kas galėjo pagalvoti, kad molis bus toks paklausus tarptautiniu mastu?

Visi susitaikė su naująja pasaulio tvarka. Vaikai žaidžia purvo fontanuose, suaugę „skulptūruoja“, t. y. molyje volioja šunis ir formuoja iš jų skulptūras. Žinoma, kiekvienas lankytojas išvyksta ne tik su molio gniužulu, bet ir su šypsena – juk tai vienintelis miestas pasaulyje, kuriame per vestuves vietoje ryžių ir rožių pasitinka molio gniūžtės, o išlydint svečius dovanojama plyta.

 

Dariaus Petreikio promptografijos

 

2024-12-23