Pratęskime pasivaikščiojimą po kultūrinį Frankfurtą. Jei skaitėte mano pirmąjį tekstą, jau susipažinote su krantinės brangakmeniu – Städelio muziejumi. Tad keliaukime toliau! Po kelių valandų, kurias praleidau Carlo Schucho draugijoje, besigilindamas į jo gyvenimo tarp Vokietijos ir Prancūzijos istoriją, akimirkai sustoju Maino pakrantėje. Ore tvyro drėgmė, pučia šiaurys, debesys dar neišdrįso pratrūkti, o miestas atrodo kiek pavargęs. Pasuku šonan – į Liebiego namus (Liebieghaus), esančius už kelių šimtų metrų nuo Städelio. Prapliupus lietui, šis skulptūrų muziejus dažnai man tampa prieglauda nuo audros; ji šilta, akmeninė, kvepianti arbata ir medžiais. Kai saulėta, priešingai – jis virsta mažuoju Edeno sodu. Giedrą rytą sode tarp kolonų bei kiparisų žaidžia šviesa, o marmuriniai ir bronziniai veidai, regis, net prisimerkę.

 

Liebiego namų aplinkoje vienu metu jauti miško ramybę ir gali gėrėtis prancūziško sodo geometrija. Medžiai čia auga taip, tarytum juos būtų išrikiavęs sodininkas poetas, o akmeninės skulptūros į visumą įsilieja taip natūraliai, jog kone tampa gamtos dalimi. Ir visa tai – pačiame miesto centre. Liebieghaus yra ne tiek muziejus, kiek būvis. Erdvė pulsuoja it širdis: tyliai, be pretenzijų, bet ritmingai. Po Städelio salių šis namas atrodo žemiškesnis, arčiau kūno, kvapo, medžiagos. Jame meno istorija ne tik eksponuojama – ji alsuoja.

Muziejus atsirado iš privataus troškimo turėti vietą, kurioje menas būtų gyvenimo dalis. Vienas iš XIX a. Europos pramonės magnatų Heinrichas von Liebiegas, kilęs iš Šiaurės Čekijos, 1890-aisiais įsigijo sklypą Maino pakrantėje. Jo turtai sukaupti iš tekstilės pramonės, bet širdyje verslininkas buvo kolekcininkas, mėgęs meną, keliones, architektūrą.

1892–1896 m. architektas Leonhardas Romeisas jam suprojektavo vilą, turėjusią įkūnyti ne tik skonį, bet ir kultūros idealą. Romeisas derino italų renesanso formas su vokišku racionalumu. Taip gimė asimetriškas, bet darnus pastatas, kuriame detalės kuria savitą naratyvą. Tiesa, iki savininko mirties šis namas buvo jo privati rezidencija.

Muziejaus fasadai – iš smiltainio, primenančio osmaniškąjį Paryžiaus stilių, puošti ornamentais bei bareljefais, atliepiančiais XVI a. dabinusius Florencijos vilas. Centrinė dalis primena nedidelį rūmą su bokšteliu ir terasa, iš pastarosios atsiveria Maino vaizdas. Vidus – erdvus, šviesus, su arkiniu holu bei laiptais, vedančiais į galerijų koridorius.

Po Liebiego mirties 1904 m. vila pagal savininko testamentą buvo parduota Frankfurto miestui. Būtent taip gimė 350 paveikslų muziejus – vieta, papildanti Städelio muziejų. 1908-aisiais oficialiai atidarytas Liebieghaus tapo antruoju Frankfurto meno švyturiu.

Čia saugoma kolekcija – tikras per kelis tūkstančius metų plaukiantis erdvėlaivis. Kiekviena salė – it stotelė; vos įžengus, laikas sulėtėja, leisdamas panirti vis į kitą laikotarpį. Kaskart apsilankius šmėsteli mintis: savo išdėstymu, kondensacija Liebiego namai primena Luvrą. 

Pirmoji salė – tamsa. Akmuo čia kietas, juodas, tarsi suspaustas laikas. Egipto statulos žiūri ne į mus, o į amžinybę. Jų akys – kaip durys, už kurių nėra nei džiaugsmo, nei baimės. Kūnai frontalūs, tarytum „užrakinti“ savo amžinoje pozoje.

Toliau nusikeli į Graikiją ir Romą – šviesą. Ši sklinda iš viršaus, pro stiklinius kupolus. Graikų marmuras baltas, šaltokas. Čia atsiranda judesys: galvos pasukimas; pėda, atsispirianti nuo pagrindo; pirštai, laikantys sulūžusį instrumentą.

Skulptūros, regis, tuoj įkvėps. Romėnai, perėmę graikų formas, įnešė tikroviškumo: raukšlės, žvilgsnio nuovargis, politiko burnos įtampa. Tai žmogaus veido analizės triumfas – atvaizdas įgyja individualumo, priartėjančio prie dieviškumo. Visgi žvelgiant galima atrasti balansą – ypač vaizduojamųjų veiduose – tarp sacrum ir profanum.

Kūriniai eksponuojami taip, kad stebėtojas visada matytų kelias skulptūras išsyk – tarsi jos kalbėtųsi. Viena žiūri į kitą, o žiūrovas tampa tyliu tarpininku. Erdvės nedidelės, tad jautiesi itin arti, tarytum šnekučiuotumeisi ar eitum pasivaikščioti su kiekvienu meno objektu.

Liebieghaus randi ne tik tai. Čia gali pasinerti ir į Viduramžius. Medinės madonos, išblukę auksiniai fonai, it gyvos Kristaus rankos. Skulptūra nebėra kūnas – justi sakralinis kiekvieno kūrinio svoris, istorinė vertė, regis, net kvapas tuoj supanašės su senos bažnyčios. Tačiau joks dirbinys niekada netampa abstrakcija. Medžio šerdis, dažų sluoksniai, įskilimai – visa tai palikta matyti, kad primintų: net šventume egzistuoja materija. Šie sakralūs kūriniai yra mūsų meno istorijos dalis.

Apsilankęs Viduramžiuose, žiūrovas greitai peršoka į Renesansą. Sugrįžta marmuras, tačiau šįkart jis alsuoja. Visai nejučia vėl keliaujama laiku ir patenkama į XVIII a. Prancūziją. Čia vyraujantis ritmas lengvas, rafinuotas, truputį liūdnas. Apžiūrint įstabią skulptūrų kolekciją, susidaro įspūdis, it pati vila skleistų europietišką eleganciją – šviesos, dūmo, nostalgijos sintezę.

Jau minėjau, kad Liebiego namai-muziejus primena nedidelį Luvrą. Čia saugoma Prancūzijos skulptorių darbų kolekcija, taip pat rengiamos šios šalies meistrų kūrinių parodos. Juose atsiskleidžia balto marmuro formų grožis, pavyzdžiui, grafo Théophile’io Malo de la Tour d’Auvergne biuste (autorius Jeanas-Baptiste’as Lemoyne’as II). O štai Barthélemy’io Prieuro „Juodojoje Veneroje“, priešingai – matyti švelnus tonas ir subtili erotika. Būtent dėl minėtų akcentų Liebieghaus – mažasis Luvras Frankfurte, tik be turistinio triukšmo bei milžiniško mastelio.

Beje, ši prancūziška „sala“ reikšminga ir pačiam Frankfurtui. Ji tarsi įkvepia miestui kito ritmo, suteikia galimybę nuo bankų dangoraižių pabėgti į ramybės oazę. Užėjęs į muziejaus parką, atrandi kitokią Frankfurto energiją – eleganciją, ironiją, truputį melancholijos bei tą paslaptingą aurą, kai atrodo, kad akmuo stebi tave, o ne tu – jį.

Visgi šiuolaikiškumas – irgi neatsiejama Liebiego namų-muziejaus dalis. Tai parodė kiek provokuojanti, kontrastinga paroda „Isa Genzken susitinka Liebieghaus“ (2025 m. kovo 6 d. – spalio 26 d.), kurioje šiuolaikinės menininkės I. Genzken kūriniai „susitiko“ su muziejaus senųjų skulptūrų kolekcija. Jie buvo įterpti tarp nuolatinės ekspozicijos darbų, nepraleidžiant nė vienos salės. Taip įvyko gyvas epochų dialogas, besiplėtojantis tarp marmuro ir plastiko, mitologijos ir kasdienybės, amžino ir trapaus.

Viena įtakingiausių šiuolaikinių vokiečių menininkių I. Genzken skulptūrą įveda į kitą būvį – neretai pažeidžiamą, kartais juokingą, bet visada žmogišką. Iš pirmo žvilgsnio, jos kūriniai šalia Antikos dievų atrodo keistai. O kur dar plastikiniai manekenai ar Egipto laikų biustas su irkluotojo akiniais nuo saulės. Kontrastas išties šokiruoja, bet skatina susimąstyti, kaip mes suprantame klasikinę skulptūra ir kokią vietą ji užėmė savo laiku. Savotiška įtampa priverčia pergalvoti, ką forma reiškia šiandien.

Genzken, skirtingai nuo šalto marmuro, naudoja cementą, plastiką, tekstilę, net pliušinius žaislus. Ji tartum dekonstruoja didybės, momentalumo mitą. Lankydamasis šioje ekspozicijoje, jauti, kaip laikas praranda kryptį – užsimezgus dialogui tarp klasikinės skulptūros ir šiuolaikinių instaliacijų, atrodo, kad net Heraklio torsas lengvai pritartų Genzken plastikinėms konstrukcijoms. Abu pasauliai – praeities ir dabarties – čia atsiveria kaip dvi vieno kūno pusės.

Minėtoji paroda nėra provokacija dėl provokacijos. Ji klausia: kas šiandien yra skulptūra? Ar tai vis dar medžiaga, ar jau idėja, judesys, laiko konstruktas? Genzken atsako tyliai: parodydama konstrukcijų karkasus, medžiagos trapumą, vidinį kūrinio skeletą. Drauge ji tarsi prisiliečia prie Liebieghaus – vietos, kur klasikinis grožis niekada nebuvo statiškas, o visada gyvas, įsikūnijęs laikinai, – sielos.

Ir vis dėlto, už visų teorijų Liebiego namai išlieka tylos vieta. Jų sode tarp kiparisų dažnai matai miestiečius su knygomis ar kavos puodeliu rankoje. Skulptūros čia tapo ne stebėjimo, o buvimo dalimi. Toks muziejus įveiklina meno istoriją – ne kaip atmintį, bet kaip kasdienybę. Skulptūros lydi susitikimus, diskusijas, skambučius, pietus, rytinę kavą ar popietinę arbatą. Meno istorija čia ne už stiklo, o lankytojo kvėpavime.

2025-11-28