Laimos Oržekauskienės-Ore paroda „Tekstilės esė“ Vilniaus dailės akademijos parodų salėse „Titanikas“ 

Viena vertus, tarsi nesmagu, jog iki apsilankymo parodoje „Tekstilės esė“ Laimos Oržekauskienės-Ore pavardė man nebuvo girdėta, o kūryba nematyta. Kita vertus, sakoma „norėčiau būti nematęs, neskaitęs, negirdėjęs“, išreiškiant norą darkart, iš naujo ir lyg pirmą kartą išgyventi labai įsiminusias patirtis. Tad beveik galiu sakyti, kad susipažinusieji su Oržekauskienės-Ore menine veikla man turėtų ko baltai pavydėti – pirmosios akistatos su menininkės kūryba. Pasisekė, jog pirmas susidūrimas (vos neparašiau – „susipažinimas“) įvyko ne su kuriuo nors pavieniu tekstilininkės darbu, o su visa pastarųjų metų kūrybą pristatančia paroda.

Šiek tiek keista – ekspozicijoje jokių garso šaltinių nėra, tačiau rodomi kūriniai paliko garsinius ar net taktilinius įspūdžius. Šnabždesiai ir šnaresiai, plazdėjimai, prisilietimai ir glostymai, audeklo išvyniojimai ir puslapio vertimai aidi visoje parodoje ir apsupa žiūrovą. Žinoma, tam reikia įdėti šiek tiek pastangų, regimas tapiserijas vaizduotėje papildyti sužadintais kitų juslių įspūdžiais, įsiklausant „pagauti“ ekspozicijos ritmiką. Manau, vienas raktinių parodos žodžių galėtų būti prielinksnis „tarp“: kūriniai ne tik veikia kažkur tarp vaizdo ir garso, bet ir tarsi  po audiniais pasislėpusios ir iš nematomų į matomas virtusios vėlės skrajoja tarp „čia“ ir „ten“, jie tiek pat tušti, kiek pilni, tiek pat slepia, kiek ir rodo. Tačiau šios parodos atveju, žaidimas opozicijomis nėra betikslis. Menininkė tarytum išryškina savitarpio susietumą; paradoksalų trečiąjį kelią iš galimų dviejų. Turbūt būtent tai man, kaip žiūrovui, ir formuoja asociacijas su vėlėmis, kurios nei gyvos, nei mirusios.

Laimos Ožekauskienės-Ore paroda VDA parodų salėse „Titanikas”. Parodos rengėjų nuotrauka

Neišmanau šiuolaikinių tekstilės kūrybos strategijų ir technologinių subtilybių, tad nesiimsiu spėlioti, kaip konkrečiai Oržekauskienės-Ore kūriniai atlikti, bet norisi pastebėti, jog šis tarpinumas, arba tarpiškumas, itin ryškus ir formaliuoju-medžiaginiu parodos darbų požiūriu: nors autorė yra tekstilininkė, tačiau eksponuojami kūriniai perteikia skirtingų meno sričių elementus: tai ir (nei) paveikslas, ir (nei) fotografija, ir (nei) tekstilė, ir (nei) grafika, ir (nei)… Nėra abejonių, kuri raiška čia pamatinė, visgi tekstilė menininkės kūryboje veikia išplėstinio lauko principu, atsisakant griežtų disciplinos nuostatų.

Panašiai tarpinė būsena atskleidžia ir vidinį parodos kūrinių laiką – eksponatai tarsi belaikiai, jie kalba visais – praeities, dabarties ir ateities – modalumais vienu metu. Ar tibetietiškos khatos (apeiginiai šaliai) jau kam nors įteiktos ir lamų pašventintos, ar jos dar ruošiamos tuoj įvyksiančiam (dabar vykstančiam?) įteikimui, o gal šventinimui? Patalynė sulankstyta ir sudėta prieš apvelkant ar po (tėvo) kūno sąlyčio su ja? O audeklu užklotas suolas – sėdėjusieji jau pakilo ar tik rengiasi prisėsti? Kūrinių vaizdai statiški, tačiau plačiausiai atveriantys galimybes kurti pasakojimus ir numanyti istorijas su vis kintančiomis pradžiomis ir pabaigomis. Audinių, draperijų, klosčių, taip pat vyno, pieno, maldų, rašto semantika itin plati, žiūrovas kūrinius gali interpretuoti skirtingiausiais aspektais. Neretai toks „atvirumas“ pakiša koją, nes būna simuliuojamas, nepagrįstas ar paprasčiausiai nuobodus, kai „apie viską“ tampa „apie nieką“. „Tekstilės esė“ yra vienas nedažnų atvejų, kai kūrinių daugiasluoksniškumas ir parodos daugiabriauniškumas ne užgriūva varginančia aspektų bei niuansų kiekybe, o apgaubia apgalvota besvore kokybe, nes juk, anot Parmenidą perfrazavusio Milano Kunderos, pozityvu tai, kas lengva.

Sunku apie šią Oržekauskienės-Ore parodą kalbėti ne taip abstrakčiai, atsisakant „tarsi“. Paroda skatina tolti nuo apibrėžtumų, konkretybių ir ieškoti aštrių kampų neturinčios minčių raiškos. „Tekstilės esė“ visus įžodinimus paverčia aukštyn kylančiais (parodoje daug vertikãlių) ir atmosferos sluoksnius kertančiais balionais ar veikiau (mitologiniais) aitvarais, reginčiais – jei tik galėtų regėti – viską iš aukštai ir tik tai, kas esmiška, smulkmenoms bei detalėms it gyvsidabriui suplaukiant į visumas. Šis tekstas labiau padėka nei kritika. Tiksliau, šis tekstas tarp dėkojimo ir recenzijos. Pavydžiu tiems, kurie parodą dar tik planuoja aplankyti.

Laimos Ožekauskienės-Ore paroda VDA parodų salėse „Titanikas”. Parodos rengėjų nuotraukos