Gustavo Klimto nutapytas „Elisabeth’os Lederer portretas“ Niujorko „Sotheby’s“ aukcione buvo telefonu parduotas anoniminiam pirkėjui už 236,4 mln. JAV dolerių (~200,56 mln. eurų). Tik Leonardo da Vincio „Salvator Mundi“ yra pasiekęs aukštesnę kainą. Šiuolaikinio meno aukcionuose Klimtas – neginčytinas čempionas.

Be to, minėtas rekordas pasiektas nepaisant atšalimo pasaulinėje meno rinkoje ir fakto, kad Klimtas daugelyje šalių nėra toks žinomas kaip da Vincis.

Šis paveikslas taip vertinamas, kadangi pasižymi gilia asmenine ir politine istorija, taip pat nes dėl neįtikėtinų menininko įgūdžių jis kartą padėjo išgelbėti gyvybę.

Daugiau nei 180 cm aukščio drobėje regima Elisabeth’a Lederer, svarbiausių Klimto rėmėjų Augusto ir Serenos Lederer dukra. 1914–1916 m. nutapytas paveikslas atspindi menininko vėlyvąjį, ornamentinį, stilių.

Mergina vaizduojama vilkinti banguojančia permatoma suknele ir gaubiama dekoratyvios tekstūrinės piramidės, simbolizuojančios imperatoriškąją drakonų mantiją. Jos viršutinę kūno dalį supa stilizuotų kinų figūrų arka. Efektas primena šventųjų nimbus religinėse ikonose, nutapytose ant medžio lentos.

Scena fantastiška – abstrahuota, nerealistiška, ornamentuota ir, visų pirma, sodri bei prabangi. Tačiau tarsi brangakmenis žaižaruojančiame fone Elisabeth’os veidas nutapytas ryškiai, psichologiškai tikroviškai. Jos žvilgsnis atsainus, mįslingas, šiek tiek izoliuotas, o rankos atrodo neramios.

Sunku neįžvelgti ypatingos prasmės, turint omenyje tai, ką žinome šiandien, bet, regis, mergina žvelgia į mus iš itin turtingos Víenos aplinkos – pasaulio, kuris nenutuokė esantis vos per žingsnį nuo pražūties.

Ledereriai, žinoma žydų šeima, po 1938 m. anšliuso (nacistinės Vokietijos įvykdytos Austrijos aneksijos) patyrė persekiojimą. Jos nariai išsibarstė, o Elisabeth’a liko Vienoje, išsiskyrusi ir vieniša.

Nacių režimui įtvirtinus antisemitinę tvarką, ji buvo klasifikuota kaip Volljüdin („visiška žydė“) – tai reiškė labai tikėtiną mirties nuosprendį. Nevilties apimta mergina paskleidė gandą, esą yra nesantuokinė Klimto, austrų dailininko, taigi, „arijo“, nutapiusio ankstesnį jos portretą, dukra.

Kad sustiprintų šią versiją, į Budapeštą pasitraukusi Elisabeth’os motina Serena oficialiai prisiekė: tikrasis jos dukters tėvas – ne žydas Augustas, o Klimtas – pagarsėjęs suvedžiotojas. Skamba ne taip jau neįtikėtinai. Menininkas palaikė ilgamečius asmeninius ryšius su Ledererių šeima, o Elisabeth’os portretas – dėmesio ir artumo įrodymas.

Siekdami perimti genialųjį Klimtą į Reicho rankas, naciai patikėjo išgalvota istorija. Jei Elisabeth’a buvo ne „tikra žydė“, o Mischling (pusiau žydė), ir pats paveikslas galėjo būti priskirtas arijų meno kūriniams. Jai pavyko ne tik išsigelbėti pačiai, bet ir išgelbėti garsųjį portretą.

Padedama savo buvusio svainio, aukšto rango nacių pareigūno, Elisabeth’a buvo teisiškai pripažinta nesantuokiniu vaiku ir „pusiau arijų rasės“. Melas sėkmingai apsaugojo ją nuo mirties stovyklos, vienu teisiniu dokumentu sujungdamas meno istoriją, gandus ir išsigelbėjimą.

Apgaulė taip pat garantavo fizinį paveikslo išlikimą. Ledererių sukaupti Klimto kūriniai buvo suskirstyti į dvi grupes: žydų portretai, kaip menkaverčiai, atidėti parduoti, o likusieji paveikslai laikyti svarbiu paveldu. Nors naciai didžiąją dalį pagrobtos Ledererių kolekcijos perkėlė saugoti į Imendorfo pilį (Schloss Immendorf), Elisabeth’os atvaizdas dėl jos naujojo rasinio statuso liko Vienoje ir kurį laiką skendėjo nežinioje. 1945 m. gegužės mėn. SS kariai padegė pilį, supleškindami daugiau nei tuziną Klimto šedevrų, įskaitant Elisabeth’os močiutės portretą. Tačiau merginą ir jos motiną Sereną vaizduojantys paveikslai, buvę Vienoje, išliko. Šis brutalus, tyčinis meno kūrinių sunaikinimas drobę su Elisabeth’os atvaizdu pavertė savotiška statistine anomalija.

Kaip vieno iš dviejų Klimto sukurtų viso ūgio portretų, išlikusių privačių asmenų rankose, jo retumas yra beveik absoliutus. Kolekcionieriams minėtasis aukcionas buvo nepamainoma proga. Šių metų lapkričio 18 d., antradienį, asmenys, norintys įsigyti vieną iš svarbiausių Klimto portretų, galėjo rinktis būtent šį darbą arba likti be nieko.

Siūlomo kūrinio pokarinė proveniencija dar labiau padidino jo vertę. 1948-aisiais paveikslas buvo grąžintas Elisabeth’os broliui Erichui. 1985 m. jį įsigijo kosmetikos milijardierius Leonardas A. Lauderis.

Skirtingai nei daugelio investicinio pobūdžio šedevrų, slepiamų uždarose saugyklose, niekieno nematomų ir traktuojamų kaip finansinis kapitalas, atveju, Lauderis 40 metų gyveno su šiuo portretu, kasdien šalia jo pietaudavo.

Kolekcininkas dažnai anonimiškai skolindavo paveikslą didžiosioms institucijoms, taip užtikrindamas jo prieinamumą meno istorijos ir mokslo atstovams, tačiau keturis dešimtmečius nesistengė ištirti portreto kainos rinkoje. Lauderio meilė aptariamam kūriniui užaugino vertę – jis buvo pristatytas ne kaip eilinė prekė, bet kaip brangus, gerai dokumentuotas kultūros paveldo objektas.

Sumokėti 236,4 mln. JAV dolerių atspindi faktą, kad galimybė įsigyti tokį kūrinį peržengia įprastas paklausos ir pasiūlos ribas. Anonimu panoręs likti asmuo nusipirko ne tik estetiškai itin paveikų darbą, bet ir išlikimą liudijantį materialų reliktą. Tai paveikslas, išgelbėtas dukters melo, motinos priesaikos sulaužymo, nuožmaus režimo tuštybės ir godumo. Jo nepalietė Antrojo pasaulinio karo padariniai.

Rinkoje, kuriai būdingos sensacijos bei spekuliacija, čia aptariamas pardavimas rodo gilios istorinės reikšmės ir neįtikėtino techninio meistriškumo įvertinimą. Elisabeth’os portretas, būdamas ir monumentalus, ir giliai asmeniškas, atveria tragišką XX amžiaus esmę.

Tokio paveldo vertė neturėtų būti matuojama finansiškai, tačiau nerimą kelia spėlionės, kiek įtakos jo tamsi praeitis turėjo galutinei kainai. Tikėkimės, kad naujasis savininkas šį kūrinį mylės taip pat, kaip jo ankstesnis saugotojas. Elizabeth’os portretas nusipelno būti rodomas visam pasauliui.

*

APIE AUTORIŲ

Dr. Benedictas Carpenteris van Bartholdas – menininkas ir pedagogas, nuo 1998 m. dėstantis Jungtinės Karalystės meno mokyklose, sukaupęs aukštojo mokslo vadybos ir meno administravimo patirties. Kaip kūrėjas, jis yra pelnęs reikšmingų įvertinimų: 2001 m. laimėjo Jerwoodo apdovanojimą už skulptūrą (Jerwood Sculpture Prize); 2005 m. eksponavo dalį savo darbų Venecijos bienalėje (Arsenale). Dirba „Vieunite“ kultūrinės veiklos vadovu. Vieunite.com kartu su „Cosimo“ (menininkų palaikymo platforma ir meno prekyviete) padeda kylantiems kūrėjams pristatyti, parduoti darbus ir kopti karjeros laiptais. Taip pat van Bartholdas yra nepriklausomo kino, meno bei skaitmeninės kultūros centro „Phoenix“ (Lesteryje, JK) patikėtinis.

Publikuojama iš „The Conversation“ (www.theconversation.com) pagal CC licenciją 

Iš anglų kalbos vertė Viktorija Sab

2025-12-25