Žodis „kultūra“ vieniems asocijuojasi su menu, kitiems – su skirtingų valstybių ypatumais ar etiketu. Visgi tai nėra tik sąvoka ar veiksmas, bet savimonės ir valstybingumo atspindys, kurį privalu pristatyti. Dėl šios priežasties steigiamos institucijos ir ypač svarbios tampa tarptautinės pozicijos. Kultūra yra valstybės ir žmogaus pagrindas, o jei kalbėtume politiškai, – minkštoji galia. Apie tai ir dar daugiau šnekamės su Vida Gražiene – buvusia kultūros atašė Prancūzijoje, o dabar mūsų šalį reprezentuojančia nuolatinėje Lietuvos atstovybėje Europos Sąjungoje, Briuselyje, kaip Lietuvos kultūros politikos, audiovizualikos, žiniasklaidos, autorių teisių atašė. Vienas pagrindinių pašnekovės karjeros akcentų – daugelis metų, praleistų frankofoniškose valstybėse. Niekam ne paslaptis, kad Belgijoje ir Prancūzijoje kitataučiai susiduria su gausybe iššūkių. Kokių jų kyla atstovaujant Lietuvos kultūrai?

Meno pasaulis primena niekada nerimstančią jūrą, galinčią ir atgaivinti, ir paskandinti. Kas jums yra darbas kultūros lauke?

Šioje srityje dirbau tris dešimtmečius, užėmiau įvairias pozicijas – nuo Kultūros ministerijos vyriausiosios specialistės, skyriaus, departamento vadovės iki kultūros atašė pareigų. Darbas tokiame sektoriuje – neįtikėtina kelionė, kupina ir džiaugsmų, ir iššūkių. Jį sunku apibrėžti statistikos rėmuose – vienas dydis netinka visiems. Man kultūra – tai gili aistra bei gyvenimo būdas. Ji tarsi sukelia priklausomybę, bet tik geriausia įmanoma prasme – priklausomybę, iš kurios nesinorėtų išsivaduoti.

Visgi pagrindinis tikslas – atskleisti geriausius talentus ir projektus mūsų šalyje ir pristatyti juos konkurencingai. Tai nelengva užduotis, ypač turint omenyje būtinybę įveikti vyraujančius išankstinius nusistatymus ir stereotipus, susijusius su posovietinėmis šalimis. Vienas sudėtingiausių uždavinių – konkuruoti su kitomis tautomis, galinčiomis pasigirti didesniais biudžetais ir ištekliais kultūros sklaidai. Reikia atrasti unikalius metodus patraukti dėmesį. Turime dirbti dvigubai daugiau, kad sužadintume smalsumą ir patrauktume dėmesį. Visgi, kai dirbame su aistra, – padeda ir angelai!

2014 metais tapote Lietuvos kultūros atašė Prancūzijoje, Paryžiuje, kuris daugeliui simbolizuoja moderniosios Vakarų kultūros lopšį, bet kartu yra gana uždaras išorinėms įtakoms. Kokias kliūtis paprastai tenka įveikti čia pristatant lietuvišką kultūrą?

Prancūzija – unikali šalis, ir taip yra todėl, kad ji daugiasluoksnė, išlaikė šimtmečių tradicijas ir jas puoselėja. Pirma, Prancūzija turi kultūrinį kraštovaizdį, kurį jos piliečiai labai myli, vertina ir gerbia. Tai yra pavyzdys mums visiems, kaip branginti ir tikėti savo šalimi bei kultūra. Tam tikra prasme pristatyti lietuvių kultūros atributus ir sužadinti prancūzų publikos susidomėjimą išties buvo nelengva užduotis. Turbūt visi puikiai žinome garsiąją ,,L’exception culturelle française“ – prancūzišką kultūrinę išimtį.

Viena sėkmės istorijų Prancūzijoje – išsami pirmoji lietuviško kino retrospektyva Paryžiaus sinematekoje (Cinémathèque française). Apie šią mūsų meno sritį Prancūzijoje žinota nedaug, tačiau surengėme platų pristatymą, per kurį pirmą kartą prancūzų žiūrovus supažindinome su nacionaliniu kinematografu. Prireikė trejų metų sunkaus darbo, kad lietuvių kūrėjų filmai atkeliautų į prestižinį prancūzų sostinės kino archyvą. Kita sėkmės istorija – Šarūno Barto filmų retrospektyva meno centre ,,Pompidu“ (Pompidou).

Šiame kontekste svarbu paminėti ir Baltijos šalių simbolizmo meno parodą ,,Laukinės sielos“ Orsė muziejuje (Musée d‘Orsay), kurios eksponavimo laikotarpiu pasiūlytas ištisas Baltijos šalių kultūrą pristatančių renginių ciklas. ,,ARTE“ televizija važiavo į mūsų šalis ir sukūrė specialų dokumentinį filmą, o premjera taip pat vyko šiame muziejuje.

Kokių sunkumų frankofoniškame pasaulyje kėlė ir tebekelia kultūrinės spragos iš jūsų kolegų ir svečių perspektyvos? Ar daug tekdavo, o gal dar tebetenka tiesti tiltus ir pasakoti apie Lietuvos kultūrinį, istorinį kontekstus?

Mane išties stebino paradoksai – arba susidurdavau su visišku nežinojimu, arba priešingai, puikiai Lietuvos istoriją, kultūrą, menininkus išmanančiais prancūzais. Kartais tekdavo atsakyti į netikėtus klausimus. Pavyzdžiui, „Ar Lietuva yra Europos Sąjungoje?“, ,,Ar sostinė yra Ryga?“, „Ar pas jus kalbama rusiškai?“ Buvo akivaizdu, kad tam tikruose visuomenės sluoksniuose dominuoja ryški žinių stoka ar žemas sąmoningumo lygis. Glumino ir tai, kad daugumai prancūzų Vilniaus miestas pirmiausia asocijuojasi su aktorės Marie Trintignant žūtimi. Iš kitos pusės, nuoširdžiai žavėjausi įvairiomis prancūzų kultūrinėmis asociacijomis, nuolat besidominčiomis mūsų kūryba ir gana aktyviai pristatančiomis menininkų pasiekimus prancūzų visuomenei. Pavyzdžiui, ilgametė aktyvi Oskaro Milašiaus mylėtojų draugija, nuolat puoselėjanti iškilaus poeto kūrybos ir asmenybės atmintį, arba prancūzų leidžiamas periodinis žurnalas ,,Cahiers Lituaniens“, skirtas Lietuvos istorijos, kultūros ir meno aktualijų apžvalgai.