fbpx

Meilės kupini pasąmonės šiukšlynai

Silvija Butkutė

Ne atsitiktinumas, kad šį tekstą rašau prieš vieną nuostabiausių pavasario švenčių – Motinos dieną, tačiau jo turinys toli gražu ne ditirambai pirmam gegužės sekmadieniui. Mums vis labiau rūpi, iš kur atėjome, todėl klausimų Būčiai daugiau nei atsakymų, ir nors sunkiai gyjančias emocines žaizdas dedame į traumų stalčiuką, jis, kaip atitarnavęs baldas, vis atsidaro, ir – pačiu netinkamiausiu metu. Nepailsdami ieškome priežastinių ryšių, kodėl per gyvenimą keliaujame su būtent tokiu charakteriu, talentais, kompleksais, kokius sparnus užaugino ir pančius užveržė auklėtojai iš praeities. Keletas šiuolaikinių socialinio realizmo filmų, kuriuose vaikystės paklodės dažnai suteptos skirtingais fiziologiniais skysčiais, tokiais kaip ašaros, kraujas ir prakaitas, bet vis tiek nepakartojamai autentiškai kvepia namais.

Palovy slepiami prisiminimai

Britų kino režisierė Luna Carmoon – šių metų atradimas kine: įkvėpta aštuntojo dešimtmečio kino laisvės, jaunystės ir socialinių aktualijų temų, ji pernai pasauliui pristatė debiutinį ilgametražį vaidybinį filmą „Kaupikai“ (Hoard, 2023) ir sulaukusi vos dvidešimt šešerių jau vadinama naująja britų dramaturge Sarah Kane – drąsia, tulžinga, poetiška.

Filmas pasakoja apie su globėja užaugusią Mariją (akt. Saura Lightfoot-Leon), vaikystėje atskirtą nuo liguistai daiktus kaupusios mamos. Kai į jau pilnametės merginos duris pasibeldžia laidotuvių paslaugų darbuotojas ir įduoda psichiatrinėje mirusios motinos urną – Marijos reakcija tampa puikia medžiaga vystyti filmo scenarijui apie venomis tekančius šeimos genus. Šie, kaip Lochneso pabaisa iš ežero gelmių, pabunda itin didelio liūdesio ir sutrikimo akimirkomis. Situaciją dar labiau komplikuoja tuo pačiu metu namuose apsistojęs jaunas šiukšliavežio vairuotojas, kurio širdyje užgimsta simpatija į suaugusiųjų pasaulį žengiančiai dailiai merginai.

Luna Carmoon su šiuolaikinės dramos autore Sarah Kane lyginama ne veltui: pastaroji pjesėse nepaisė jokių taisyklių, analizuojamos temos – šokiruojančios, nepatogios, seksualizuotos, scenos atviros, autentiškos, muzikalios. Jos kūriniuose gausu vidinių herojų dialogų ir konfliktų su kitais, susipina meilė ir neapykanta gyvenimui, nuolat persvarstoma mirtis, kritikuojama krikščionybė, akcentuojamas žmogaus patiriamas skausmas, kančia. Tačiau stipriausiai Luną Carmoon su dramaturge vienija labai subtiliai išreikštas juodasis humoras, kurio „Kaupikuose“ gausu kaip dieną prieš šiukšlių išvežimą perpildytų, per viršų virstančių atliekų konteinerių. Gal iš čia ir kyla autentiškas filmo perduodamas jausmas: juokiamės, nes nežinome, kaip kitaip reaguoti į tai, kad po purvo sluoksniais patys slepiame daugybę vaikystės nuoskaudų, iki šiandien darančių įtaką mūsų, jau suaugusiųjų, kasdien priimamiems sprendimams.

Filme akcentuojamos temos: psichinį sutrikimą turinčios mamos, parsitempdavusios rastus daiktus, įtaka besiformuojančiam charakteriui, pagrindžiant tezę, kad vaikai kopijuoja ir susiformavusius įpročius toliau taiko savo asmeniniame gyvenime. Marija yra eilinė jauna mergina, kuriai rūpi pramogos, vaikinai, pokalbiai su geriausia drauge. Ir gyvena ji tvarkinguose, švariuose namuose, kaip galime suprasti iš žiūrovams rodomo paveikslo, yra gera pagalbininkė ją užauginusiai moteriai. Pasakojimas puikiai atskleidžia potrauminio sindromo veikimo logiką – tam tikra skaudi patirtis (ne tik pristatyta urna su motinos pelenais, tačiau ir geriausios draugės išsikraustymas į kitą šalį) lemia sniego gniūžtės efektą, kai nuo sukilusių nemalonių jausmų, herojė ginasi vaikystėje matytais pavyzdžiais. Taip Marija pradeda lyg žaismingai nukniaukti daiktus iš kaimynų, jų šiukšliadėžių, o žiūrovai pamažu vis stipriau užuodžia nuo spintose ir paloviuose slepiamų šiukšlių bei nešvarios odos ir drabužių sklindantį nosį riečiantį tvaiką. Įdomiausia, kad iš disfunkcinės šeimos kilęs, vaikystėje smurtą patyręs, kitas herojus Michaelis (akt. Josephas Quinnas) neatstumia tokios Marijos: jį traukia, masina išskirtinis merginos elgesys, todėl vaikinas neatsispiria jos prašymui kvailioti, vogti, žaloti ją. Kuo labiau pagrindinė veikėja grimzta į psichozę, tuo labiau Michaelis pasiduoda gaivališkiems troškimams, lūkesčiams, kai nepaisydamas su sužadėtine kuriamos šeimos, kaip apsėstas persekioja Mariją.

Asmeniniais Carmoon prisiminimais prisotintas filmo scenarijus manifestuoja, kad nėra nieko universaliau nei meilė ir gedulas, kuriuos bent kartą gyvenime yra patyręs kiekvienas. Duodama interviu režisierė prisistato kaip itin melancholiška asmenybė, skirianti daug dėmesio praeities romantizavimui, savo kinu besistengianti padaryti atmintį nemirtingą. Matyt, ne veltui filme atgijo charakteriai iš realaus gyvenimo – pastatas, kuriame buvo filmuojama – tikrųjų Carmoon namų kaimynystėje. Menininkė išduoda, kad jai ypatingai svarbus ryšys su močiute, kurios asmenybės bruožai tapo prototipu motinos personažui. Tikriausiai kalbama ne apie močiutės ligą kaupti daiktus, tačiau apie filmo pradžioje kuriamą magišką namų pasaulio atmosferą: pasakiški žaidimai, pokalbiai, erdvė saviraiškai, kūrybai, kaip daiktų kaugėse žibantys žaisliniai prisiminimai, prieš kuriuos nublanksta vaikui neesminės buitinės detalės.

Netektis, gedulas, pyktis, besąlyginė meilė susipina L. Carmoon pasakojime ir šiuos apibūdinimus galima taikyti beveik bet kurio paauglio santykiams su tėvais. Galbūt čia slypi filmo unikalumas: jo pasaulis toks sudėtingas, kupinas prieštaringų dalykų, kaip bręstančio ar į krizę papuolusio žmogaus realybė. Išnyksta tai, kas standartiškai gera bei kas bloga, kas priimtina, o kas draudžiama. Filmo erdvėlaikyje galima meilė tarp ilgaplaukės princesės ir šiukšliavežio, draugystė tampa galingiausia vakcina nuo širdgėlos, o mirusieji toliau per prisiminimus gyvena tarp mūsų. Įdomus sutapimas, kad L. Carmoon per plauką nepasirinko S. Kane likimo – norėjo filmo idėją prieš pasitraukdama iš gyvenimo palikti kaip atsisveikinimo raštelį, tačiau slogus troškimas virto scenarijumi, sulaukusiu ovacijų žymiausiuose pasaulio kino festivaliuose.

2024-05-24
Tags: