fbpx

Menininkė, silikonui suteikusi psichodelinį pavidalą

Auksę Petrulienę kalbino Greta Kunsmanė

Perskaičius žodį „silikonas“ daugeliui mintyse iškyla statybinių medžiagų vaizdinys ar remontuojamų patalpų peizažas. Galbūt kam nors ši medžiaga asocijuojasi su plastinės chirurgijos procedūromis, tačiau retam toptelėtų pagalvoti apie teatro meną. Auksė Petrulienė – menininkė, prisijaukinusi silikoną ir suteikusi jam naują gyvenimą prožektorių šviesoje. Jos kuriami personažai – daugialypiai, psichodeliniai objektai: vieną spektaklio akimirką tąsūs ir bauginantys, kitą – plastiški bei komiški.

2005 m. Kaune menininkai Auksė ir Darius Petruliai įkūrė „Psilikono teatrą“. Šis teatras išsiskiria kitaip atliekamu veiksmu, miniatiūrinėmis lėlėmis, sukurtomis iš minėtos medžiagos. Dažniausiai spektaklis čia vyksta nedidelėje aparato plokštumoje, o vaizdas tampa matomas filmuojant ir projektuojant į didelį ekraną. Per pasirodymus naudojamas vanduo, chemikalai, kasdieniai daiktai. Žinoma, įterpiami tekstai, o veiksmą lydi gyva muzika. Scenarijai kuriami bendradarbiaujant su pačiomis įvairiausiomis žmonių grupėmis, įsiklausant į jų gyvenimiškas istorijas bei patirtis.

Kodėl silikonas? Galbūt vaikystėje labai mėgote žaisti su lėlėmis ar lipdyti iš plastilino?

Mano vaikystės laikais sovietmečiu ir plastilinas, ir lėlės buvo labai kieti, tiesiogine neigiama prasme – plastiliną reikėjo pusvalandį šildyti rankose, kad jis nors kiek pasiduotų minkomas. O lėlių nugarose įtvirtinti garsiakalbiai pavertus žaislą leisdavę garsus, panašius į verksmą, todėl lėlių bijojau. Mano senelis visus tuos mechanizmus išimdavo ir jų vietose likdavo apvalios skylės, pro kurias žiūrėdavau į apgailėtinai tuščią žaislo vidų. Galima sakyti, kad kaip tik lėlės ir plastilinas man vaikystėje labiausiai nepatiko. Užtat labai mėgau piešti. O slapta įsitraukdavau į žaidimus, rodžiusius mano poreikį pasakoti didelėms auditorijoms – sakydavau dramatiškus pamokslus savo pastatytose bažnyčiose (suolų eiles atstojo mediniai skalbinių spaustukai, o altorių – senoviniai nuotraukų rėmeliai) ir kurdavau radijo laidas – metalofonu sugrodavau šaukinį ir kalbėdavau į įsivaizduojamą eterį.

Esate odos menininkė bei diplomuota grafikė. Kada nusprendėte iš vizualiojo meno pereiti į performatyvų?

Pokytį lėmė viena paskaita, vykusi M. Žilinsko galerijos kino salėje, – neatsimenu nei jos temos, nei lektoriaus, tik ekraną, kuriame buvo rodoma vizualinė medžiaga. Maždaug 2003 m. vesta paskaita – dar ne skaitmeninė „PowerPoint“ prezentacija. M. Žilinsko galerijos kino salė jau buvo gavusi Japonijos grantą – pažangiausią vaizdo aparatūrą „Panasonic“ ir videoimagerį – konferencijų aparatą, šimtus kartų šiuolaikiškesnį už anuomet populiarų diaprojektorių. Naujasis aparatas su integruota videokamera filmuodavo po kamera padėtą vaizdinę medžiagą ir siųsdavo impulsą į projektorių. Demonstruojami knygos puslapiai, paveikslėliai, fotografijos turėjo būti keičiami rankomis. Per tą paskaitą į ekraną netyčia pateko vaizdus dėliojantys pirštai – stipriai išdidinti, netikėtai nufilmuoti jie atrodė taip keistai ir juokingai. Pirštai greitai dingo iš kadro – tai buvo klaida. Ir kartu – jėga. Po renginio užsukau į aparatinę apžiūrėti tos naujovės. Taip ir prasidėjo, pamačiau, kad tai – nuostabi galimybė animuoti tekstus, vaizdus.

Kokia „Psilikono teatro“ atsiradimo istorija?

Rodyti milžiniškus pirštus per tą videoimagerį nebuvo pakankama ir mes nutarėme išrasti nedideles figūrėles, kurios galėtų vaidinti. Pirmiausia pagaminau silikoninį kiškį – ilgos ausys ir letenos buvo labai lanksčios, spaudomas ir tampomas jis įdomiai judėjo. Atsirado daugiau personažų – pelės, meškos, vilkai, šikšnosparniai. Animacijai reikėjo rankų miklumo – tai buvo lyg fokusai, cirkas ir animacija vienu metu. Pirmo vaidinimo siužetas paremtas „Kauno dienos“ kriminalinės kronikos antraštėmis ir turiniu. Spektaklis „Išdurtas ir apiplėštas“ buvo kuriamas Šilainių daugiabučių kiemui. „Psilikono teatro“ projekcijai, lyg nebyliajam kinui, reikėjo muzikos. Šilainių kieme pasirodėme su grupe „Kontaktai“. Mūsų žiūrovais tapo atsitiktiniai praeiviai, pro langus veiksmą stebintys gyventojai, vietinio alaus kiosko suburta chebra (tais senais laikais miegamųjų rajonų kiemuose dar egzistavo tokie kioskeliai). Tas pirmas 2005 m. įvykęs spektaklis jau turėjo visus „Psilikono teatro“ ypatumus – dokumentika paremtą scenarijų, lėles, devynaukščio dydžio vaizdo projekciją, gyvos muzikos palydą, meno nepaliestą vietą ir auditoriją, socialinę prigimtį.

Jūsų aktoriai – miniatiūrinės silikoninės lėlės. Jos animuojamos unikaliu principu – spaudžiant lanksčius ir atsparius kūnelius dviem skaidraus stiklo plokštumomis, o procesas filmuojamas ir rodomas didžiulėje spalvingoje vaizdo projekcijoje. Kaip ruošiamasi šiam vizualiam teatriniam vyksmui?

Kurti personažus man įdomiausia – daug eskizuoju, turiu sugalvoti ne tik įtaigų charakterį, bet ir nuspręsti, koks jo judesys reikalingas pagal scenarijų, – judės tik rankos ar akys ir ausys, kilnos antakius ar šieps lūpas, turi pasirodyti išsivyniodamas iš abstrakčios formos gumulėlio ar užtenka, kad kraipys galvą. Viską nusprendus išraižau personažą gipso formelėje, pripildau ją skysto silikono, o kai išdžiūsta (tenka laukti apie 8 valandas), išimu iš formelės, tai jau būna beveik baigta lėlė. Tada skubu ją išbandyti tarp dviejų stiklų – spaudau ir sukioju, žiūriu, ar gerai juda, jei ne – dar galima taisyti, gilinti arba šiek tiek keisti gipso formą, vėl lieti naują figūrėlę. Iš vienos formelės gali rastis apie 20 figūrėlių. Ta galimybė turėti daug klonų leidžia animuoti – tą patį personažą paruošti skirtingiems judesiams, iš anksto sulankstyti jį visiems reikalingiems pasirodymams per spektaklį.

Ar „Psilikono teatrą“ galima priskirti šiuo metu itin populiariam lėlių ir objektų teatro žanrui?

Galima, bet yra vienas esminis skirtumas – scenoje nevaidinu. Tiesiog dirbu – viešai, priešais auditoriją kuriu gyvą animaciją. Tuo momentu nieko nevaidinu – aš esu aš: skubu sugauti krentantį stiklą, nervingai reguliuoju lempą, labai susikaupiu sudėtingam triukui, bet dažniausiai šypsausi, nes man pačiai nuostabu matyti tuos neišvaizdžius silikono kūnelius, ekrane atgyjančius, nušvintančius spalvomis. Tai yra vizualusis vaizdų teatras. O aš scenoje – tik darbininkė.

Jūsų pasirodymai – visiška improvizacija ar sustyguoto veiksmo tiesioginė iliustracija? Su kokia kūrybine komanda dažniausiai dirbate?

Tekstai, lėlių sluoksniai tarp stiklų paruošti iš anksto ir sudėti į reikalingą seką, muzikiniai akcentai būna sutarti – mes daug repetuojame, kaip įprasta spektakliams. Tačiau visada pasitaiko improvizacijos elementų – čia ir dabar animuojant niekada nežinai, ar pavyks gražiai pagauti šviesą, išlaikyti įdomų lėlės judesį. Todėl tam tikros scenos užtrunka ilgiau arba trumpiau – kartais jauti, kad vaizdas taip gerai „kimba“ su muzika, jog norisi pailginti tą momentą, o nutinka, kad tenka praleisti dalį veiksmo, nes vėjas būna nupūtęs teksto subtitrus ir be jų ta scena visai nesuprantama. Pasitaiko nenumatytų atvejų, ypač rodant lauke – sykį į šviesą atskrido ir po kamera nutūpė naktinis drugelis. Filmavau šį atsitiktinį aktorių, jo ropinėjimą – jis šauniai įsiliejo į spektaklį. Kaip ir lašai „Amersforto“ festivalyje Nyderlanduose – tai buvo vienas gražiausių pasirodymų kiaurai merkiant lietui.

„Psilikono teatras“ nėra institucija – tai mano ir Dariaus tęstinis kūrybinis projektas, į kurį įsijungia įvairūs bendradarbiai. Kiekvienas vaidinimas turi vis kitą muzikinį sprendimą – nuo džiazo grupės iki perkusijos solo. Bendradarbiaujame ir kurdami scenarijus – nuo buvusių kalinių pasakojime „Šančių lapė pasikorė“ iki istorikų spektaklyje „Love and Loss“ apie seną Portugalijos tekstilės fabriką, kurio praeitį atrasti ir suprasti mums padėjo tyrėja Paula Nogueira.

Kaip gimsta siužetai jūsų spektakliams? Kas yra „Psilikono teatro“ pagrindinė auditorija?

Siužetą visuomet įkvepia tikri faktai, įvykiai, dokumentika. O „Psilikono teatro“ technika turinį tarsi supurto, pakeičia substanciją, transformuoja į audiovizualinį kūrinį – taip laikraščio antraštė ar žmogaus papasakotas atsitikimas tampa atspirtimi fantasmagoriškam, groteskiškam kūriniui. Žiūrovai kartais po spektaklio ateina su tęsiniui tinkamomis istorijomis.

Mūsų auditorija yra suaugusieji, turim tik vieną specialiai mažiesiems skirtą spektaklį. Tačiau nereikia manyti, kad negalima atsivesti vaikų į mūsų pasirodymus. Paprastai jie susidomėję stebi, tik viena sąlyga – reikia mokėti skaityti, nes tekstai pasirodo kaip subtitrai. Be jų sunkiau suvokti siužetą.

Esate minėjusi, kad vykdote kilnią misiją – „Švirkščiame meninį silikoną į lietuvio liūdesio raukšles, kuriomis visas veidas išvagotas.“ Ar manote, jog beveik per dvidešimt kūrybos metų pavyko jas išlyginti?

Liūdesio raukšles tiesinti „psi silikonu“ – ankstyvoji mūsų misija. Iš tiesų anuomet lietuviškas teatras buvo nepaprastai rimtas – kankinamos trukmės spektakliai, persunkti dramatiško aktorių riksmo. Tokiame kontekste atrodėme lyg kabaretas – su silikonines krūtis pagal smagią muziką judinančiomis miniatiūrinėmis zuikienėmis bei erotiškais vilkais. Tai buvo kitoks būdas kalbėti rimtomis temomis. Greitai pajutome pajėgiantys smelktis giliau negu oda ir liūdesio raukšlės – kad mūsų invertuoto vaizdo projekcija gali veikti kaip rentgenas ir tyrinėti giluminius audinius. Tai supratome 2014 m., pradėję dirbti dykvietėse, užmirštose teritorijose. Pirmiausia buvo Šančių Kopūstų laukas ir jame įsikūręs mūsų „Kopūstgalvio cirkas“. Suvokėme, kad norime surinkti užmirštas vietos istorijas ir įtaigiai sugrąžinti jas žmonėms.

Viena visiškos užmaršties zonų – senieji fabrikai. 2015 m. įžengėme į Kauno „Dirbtinį pluoštą“. Ten aptikome tiek įdomybių, tiek radinių, kad efemeriškos projekcijos nepakako – teko M. K. Čiurlionio muziejuje įkurti industrijos istoriją, kartu su buvusiais gamyklų darbuotojais tyrinėjančią bendruomenių platformą „Mažosios istorijos“. „Psilikono teatras“ ir muziejinė veikla yra lyg susisiekiantys indai, kuriuose atminties tyrimai cirkuliuoja laisvai. Pastaruoju metu muziejinė veikla pasiglemžia daugiausia laiko, bet „Psilikono“ rentgenas nepaliauja dirbti – peršviesta tekstilės gamykla Fábrica do Castanheiro Portugalijoje, senas kalnakasių batų fabrikas Schungfabrik Tetanžėje, Liuksemburge. Pastarasis tiesiu žingsniu atvedė iki „Širdys ir kaminai“ – industrinės epopėjos tęsinio Kaune, festivalyje „ConTempo“.

Kaip atsiranda žaismingi, mįslingi ar net provokatyvūs spektaklių pavadinimai: „Pasmaugta ir nušautas“, „Užtvenk pyktį“, „Išplėšk sielą“, „Stumbras ant taburetės“, „Išdurtas ir apiplėštas“, „Psikinas danguje“, „Žiobtai“, „Švytėk“, „Manęs neužkrušit!“, „Plaukuota burna“.

Dažniausiai tai būna Dariaus darbas – pavadinti tą besiformuojantį, dar tik kuriamą spektaklį. Tai labai svarbu, sunkiai įsivaizduoju mūsų performansus, pavadintus Opus Nr. 1, Nr. 2, Nr. 3…

2015 m. per Kauno bienalę apleistame „Dirbtinio pluošto“ fabrike teko matyti „Psilikono teatro“ ir džiazo trio „Chui“ spektaklį „Plaukuota burna“. Jis rėmėsi asmeninėmis tuomečių tekstilės pramonės darbuotojų istorijomis ir liudijimais. Kaip pasirenkate temą savo darbams? Ar ji lemia vietą, o galbūt atvirkščiai?

Mūsų atveju tema yra neatskiriamai sukibusi su lokacija. Yra konkretus objektas ar įvykis ir viskas į jį sutelkta – nuo gebėjimo pajusti atmosferą iki būtinybės surinkti dokumentiką. Tai nereiškia, kad vėliau tas pasirodymas negali būti atskirtas nuo vietos – ta pati „Plaukuota burna“ sėkmingai rodyta ture Kroatijoje ir Berlyne tradicinėje teatro erdvėje. Bet spektaklio gimimas bei premjera sunkiai įmanomi be konkrečios vietos.

Jau laukiame „Psilikono teatro“ premjeros šią vasarą tarptautiniame scenos menų festivalyje „ConTempo“. Apie ką bus naujausias kūrinys?

Mėginsime vėl krustelėti pramoninę Kauno praeitį – spektaklis „Širdys ir kaminai“ sujungs geriausius mūsų industrinės trilogijos epizodus ir atkreips dėmesį į dar vieną užmirštą miesto legendą – batų fabriką „Lituanica“. Akcinė bendrovė patyrė dramatiškas istorines transformacijas – virto „Raudonuoju spaliu“, vėliau susigrąžino vardą, buvo apleista, trumpam prisikėlė kaip „Fluxus ministerija“, paskui ilgam užsnūdo. Spektaklio moto – „Kol patys siuvomės batus – žinojome, kur keliaujame“. „Psilikono teatro“ laboratorija pavirs avalynės taisymo kioskeliu. Batų, žingsniavimo metaforas užtvirtins energingas Arvydo Jofės „stepas“ – jo galinga ir nepaprastai įdomi perkusija.

Kas įkvepia kurti?

Įkvepia negirdėtos istorijos, noras jas papasakoti, pasidalinti. Dar neteisybė – siekis ją demaskuoti ir taip įveikti.

Kūryba padeda įsižeminti, įleisti prasmės šaknį ir nesidraikyti kaip tas vėjo nešamas bešaknis dykumos augalas šioje byrančio pasaulio beprasmybėje, beprotiškai skriejančiame laike. Kūryba neįmanoma be tam tikro įsitvirtinimo akimirkoje ir susijungimo su kitais kadaise kūrusiais ar dabarties menininkais – mus visus sieja paslaptingi siūlai, lyg nematoma grybiena. Man atrodo didžiausias stebuklas yra kolektyvinė pastanga, susiliejimas su kitais – nesvarbu, esančiais ar išėjusiais. Tai yra kūryba – įsišaknyti ir susisieti prasmės ryšiais.

Ar leidžiate sau ilsėtis ir pasidžiaugti pavasariu?

Neslėpsiu – man sunku atsipalaiduoti. Keletas padedančių dalykų: katė, jūra, daržas, pirtis.

Pavasario nemėgstu, nes viskas vyksta per greitai – sprogsta, skleidžiasi, žydi… Apima nerimas, kad nespėju, negaliu tokiu tempu drauge su gamta sproginėti ir augti. Laukiu vasaros, kai viskas paskęsta vešlioje žalumoje, atsiranda medžių pavėsis, vėjas šlama jų lapais – tada galiu ilsėtis, džiaugtis.

2024-05-26