fbpx

KIERLINGAS

Kirill Kobrin

„Jis pamažu geso, kaip gęsta džiovininkai.“
G. de Maupassant’as

„Šiais laikais likimas greičiau panašus į savarankišką tam tikros masės judėjimą, – sakė jis. – Tu esi jos viduje, o ji tave ritina kartu su savimi.“
R. Musilis

Galima užsukti pas Schmidhuberį ar užlėkti pas senį Ramharterį, dar – pasimatyti su Bacherių šeima. Ir netgi išdygti ant Carvajalo slenksčio, na, pamandagauti – kaip sekasi, seniai jokių žinių iš tavęs. Kaip laikaisi? Tačiau neatmetama galimybė, kad ketvirtame bute vietoj Karvahalo – Karvajalas, nes ant telefonspynės priešais atitinkamą mygtuką užrašyta Carvajalas, bet kaipgi, jei jis ne ispanas ar portugalas? Arba ne iš Lotynų Amerikos? Ne, manau, kaip tik Karvahalas: buvo tokia istorija apie vieną nelaimingą pakrikštytą žydą Karvahalą, sudegintą už tai, kad slapta išpažino tėvų tikėjimą; nutiko tai Meksikoje, maždaug XVI a. pabaigoje, beje, Karvahalas paliko įdomių rankraščių. Dabar jie tyrinėjami Valstijose. Tiksliai neprisimenu, susidūriau su šia liūdna istorija seniai, tačiau, kaip man būdinga, negūglinsiu. Tebus kaip miglotas prisiminimas. Ir ponas, gyvenantis Kierlingo miestelio, įsikūrusio netoli Vienos, Hauptstraße gatvės 187 namo 4 bute, telieka Karvahalas.

Įmanoma paskambinti ir į Kafkos duris. Ant lapelio telefonspynės langelyje skaitome: „6. Kafka – Ges.“ O tai reiškia: „Butas Nr. 6, Kafka – Gesellschaft Tagungs – Und Gedenkraum, Kafkos draugijos susitikimų ir memorialinė vieta.“ Kaip šifruojama santrumpa „Ges.“, galima sužinoti iš vienos atminimo / informacinių lentelių, kabančių Hauptstraße 187. Kitoje rašoma, kad šiame name mirė Franzas Kafka (1883 m. liepos 3 d. – 1924 m. birželio 3 d.); ji čia pakabinta pirmoje lentelėje minėtos draugijos pastangomis. Galiausiai virš šių dviejų puikuojasi trečioji, labiau informacinė nei memorialinė. Joje nurodoma, kad namas pastatytas 1887 m., 1900 m. pristatyti dar keli aukštai, o 1913 m. jame duris atvėrė privati daktaro Hugo Hoffmanno sanatorija, kurioje 1924 m. birželio 3 d. mirė Franzas Kafka. O virš visų jų – iškart išversiu, kad nereikėtų perjungti klaviatūros – užrašas „Buv. Hoffmanno sanatorija“, vainikuota vietos herbu. Tikra tiesa: čia, likus mėnesiui iki keturiasdešimt pirmojo gimtadienio, Kafka užgeso. Po aštuonių dienų buvo palaidotas Prahos Naujosiose žydų kapinėse. Ten jis guli ir šiandieną, šalia tėvų, kuriems pasisekė iškeliauti amžinybėn iki Hitlerio okupacijos. Franzo seserys Ellie, Valli ir Ottla buvo nužudytos nacių. Būtų įdomu sužinoti, ar tarp esesininkų, saugojusių stovyklas, kuriose kankintos ir pasmerktos myriop merginos, buvo kas iš vietinių Kierlingo gyventojų? Ir ar tikrai neatsirado nė vieno iš Hoffmanno sanatorijos darbuotojų ar jų giminaičių ir vaikų? Tuomet šis nepakeliamai liūdnas siužetas užsiskliaustų. Nors jis jau ir taip užsiskliaudžia, beje, net kelis kartus skirtingais lygmenimis.

Jei tikėtume lentelėmis Hauptstraße 187, šiame name besirutuliojusios istorijos idealiai įsipina į įvykius už jo ribų. 1887-ųjų namui po trylikos metų pristatė aukštų, dar po trylikos – pradėjo veikti sanatorija, pridėkite dar vienuolika – čia mirė rašytojas iš miesto, staiga tapusio kaimyninės valstybės sostine. Daktaro Hugo Hoffmanno gyvenimo istorija man nežinoma, tačiau kai ką žinau apie daktarą Robertą Klopstocką, kuris į dar gyvą skeletą suleido paskutinę morfijaus injekciją. „Nužudyk mane, arba tu žudikas“, – užrašė jam Franzas ant skiautės. Kafka labai kankinosi: plaučių tuberkuliozė sunaikino gerklas, jis negalėjo valgyti, tad tiesioginė mirties priežastis buvo išsekimas. Biografai išryškina siaubingą ironiją, beje, grynai kafkišką: prieš mirtį ligonis skaitė „Bado meistro“ korektūras. Ačiū Dievui, biografai išvengė pagundos vertinti šį tekstą kaip niūrią badaujančio genijaus fantaziją – apsakymas parašytas tuberkuliozei dar nepradėjus ėsti Franzui gerklės, be to, pirmą kartą jis buvo publikuotas net dveji metai iki Kierlingo. Vietoj abejotino simbolizmo – nuostabus sutapimas; „Bado meistras“ įtrauktas į to paties pavadinimo trumposios prozos rinkinį, išleistą po autoriaus mirties. O jei ir ieškotume kažkokio simbolizmo, tai jį atrastume štai kur: Prahos draudimo agento Franzo Kafkos biografija telpa tarp plonų knygelių pavadinimais „Kontempliacija“ (Berlynas, 1912) ir „Bado meistras“ (Berlynas, 1924). Kontempliavo, kontempliavo – ir mirė iš bado. Kvailas pokštas, žinoma.

Taip, bet pamiršome daktarą Robertą Klopstocką, o jis svarbus. Jiedu su Kafka susipažino 1920 m. sanatorijoje Aukštuosiuose Tatruose. Kadaise šie priklausė Austrijos-Vengrijos imperijai, tuo metu – jau dvejus metus Čekoslovakijai; o dabar – Slovakijai. Klopstockas, nors ir buvo plaučių chirurgijos specialistas, šioje sanatorijoje viešėjo kaip pacientas; Franzas – taip pat, jis sirgo plaučių tuberkulioze. Tarp šių viena nelaime sujungtų žlugusios imperijos įvaikių užsimezgė draugystė. Klopstockas buvo kilęs iš žydų šeimos, gimė ir užaugo Vengrijoje, studijavo Budapešte, Prahoje, Kylyje ir Berlyne. Greičiausiai tai jis suorganizavo mirštančiam draugui Hoffmanno sanatoriją; jis, kartu su Dora Diamant, budėjo prie jo lovos ir vykdė įvairiausius ligonio nurodymus; jis įšvirkšdavo į gerklę kamparo, o rankon – morfijaus. Jis ir Dora budėjo prie mirties patalo; tą dieną Klopstockas išsiuntė Dorą pirkti gėlių, kad ji nepatirtų agonijos siaubo. Bet jai sugrįžus, Franzas dar buvo gyvas – ir suspėjo įkvėpti puokštės aromato. Bent jau taip byloja legenda. Tačiau visa tai vyko ne Hauptstraße gatvės 187-ojo namo šeštame bute, vadinamame „memorialine erdve“. Ten, kur mirė Kafka, šiandien gyvena ar tai Schmidhuberis, ar tai Ramharteris, ar Bacherių šeima. Beje, gali būti, kad ten įsikūręs mūsų geras pažįstamas Karvahalas. Kafkos draugijos, kuri renkasi šeštame bute, nariams ir pirmininkui turbūt tai puikiai žinoma, bet man nepavyko nė su vienu jų pasikalbėti; pagal grafiką, kabantį virš telefonspynės, memorialinis butas atidarytas tik sekmadieniais tai nuo devintos iki pirmos, tai nuo dešimtos iki antros, tai nuo vienuoliktos iki tryliktos ar net penkioliktos valandos. O aš į Kierlingą atvykau penktadienį. Tad belieka spėlioti.

Vis tiek pasisekė – mačiau balkoną antrame aukšte, į kurį Franzą išnešdavo pagulėti saulėje ir pakvėpuoti gaiviu oru, sklindančiu nuo gretimų kalvų, apaugusių garsiuoju Vienos mišku. Mačiau, žinoma, iš tolo – iš prekybos centro „Hofer“ automobilių stovėjimo aikštelės, esančios netoli Hauptstraße 187. Ten patekau, kai reikėjo nusipirkti vandens. Apskritai ši Hauptstraße gatvės dalis – ne-vieta, non place, non-lieux, kaip pasakytų Marcas Auge, o J. G. Ballardas jam pritartų su šėtonišku entuziazmu. Iš tiesų tokioje ne-vietoje, pasimetusioje pokario istorinės Vidurio Europos niekur, Kafka turėjo baigti savo žemiškąjį gyvenimą, kad pradėtų kitą, pomirtinį, jau visiškai kitame pasaulyje, apie kurį iš anksto buvo papasakojęs savo prozoje. Kafka prozą dažniausiai rašė laisvu nuo darbo metu, paprastai naktį, prieš tai atgaudamas jėgas vakariniu numigimu. Kai gyvenau Prahoje ir dirbau biure, išbandžiau tą patį: grįždavau iš darbo namo, pavalgydavau, valandžiukę nusnūsdavau, o dešimtą vakaro jau rašydavau. Miegas ne atgaivindavo, o viską sudrumsdavo, tačiau net ir tokioj apkvaitusioj būsenoj pavykdavo kažką išbelsti kompiuteriu. Galiausiai mano savijauta visą laiką buvo baisi; manau, Kafka šitaip ir pakirto savo sveikatą. Visais kitais atžvilgiais jis gyveno sveikai – jokio nikotino, alkoholio, kofeino, praktikavo vegetarizmą ir net kartais saulėje – nudizmą. Savo naktinių kančių vaisiais Kafka nebuvo patenkintas. Kaip ir aš savaisiais. Tačiau jo raštai pakeitė mūsų mąstymą apie pasaulį, o manieji – deja. Šioje vietoje panašumai baigiasi.

2024-05-26