Tą neįtikėtinai šiltą kovo dieną Vilniuje dėl „kampinio“ adreso sunkiai radau menininkės Audros Vau studiją. Maloniai sodriu balsu Audra išaiškino, kaip įminti Trakų, Basanavičiaus ir Pylimo gatvių trikampio mįslę. Pro neoninėmis skulptūromis apstatytus langus vidun veržėsi stogų panoramos, o jaukus Vilniaus vakaras sustiprino meno dirbtuvių-muziejaus įspūdį. Fantasmagoriškumu dvelkė ant grindų, laiptų sustatyti ir sukabinti siurrealistiniai paveikslai, instaliacijų detalės, kurios kintant apšvietimui, regis, savaime keisdavosi. Šiuo metu autorė intensyviai ruošiasi lietuvių menininkų parodai „Sulaikytas kvėpavimas“, kurią pristatys per Lietuvos sezoną Prancūzijoje. Audra Vau – tarpdisciplininio meno atstovė, karjerą pradėjusi reklamos srityje, šiuolaikinio meno scenoje šio amžiaus pradžioje debiutavo kaip fotografijos, videomeno kūrėja. Ji dar yra filmų prodiuserė meno direktorė bei aktorė, viena kino festivalio „She Lives“ įkūrėjų Londone. Tuo pačiu metu ruoštasi Paryžiaus ekspozicijai ir meno mugei „Artissima“. Audros dirbtuvių centre įsikūrė improvizuotas fotopaviljonas, palapinė su kameromis bei prožektoriais, o man pavyko pamatyti paskutinę fotosesijos dieną ir gauti porą savo nuotraukų atminimui.

Pakalbėkime apie meną, įvaizdį, menininko identitetą, „būti“, „atrodyti“, „tikėti, jog aš ir esu aš“… Apie tai, kiek savęs atiduodate menui. Kas jus įkvepia? Nuo ko prasideda jūsų kūryba? Nuo teksto, eskizo, užrašų, fotomontažo ar tiesiog švystelėjusios minties, kuri kankina ir ilgai nepaleidžia, kol galiausiai ją realizuojate?

Įkvepia viskas, kas vyksta nuo ryto iki vakaro: filmai, knygos, kriminalinės kronikos, laikraščių antraštės, feisbuko ar instagramo postai ir pan. Visa tai kelia jausmus, mintis, vėliau tampančias panoraminiais vaizdais laike ir fizinėje erdvėje. Taip stebėdama gyvenimą ir jį apmąstydama atrandu išraiškos būdų. Rašausi scenarijus, galimus pateikimo pavidalus. Mano eskizai įgauna multiplikacijos formatą arba kelių plastiko plokščių su permatomomis nuotraukomis, arba koliažo variacijas, o medžiagas skulptūroms renkuosi atsižvelgdama į tai, ką noriu pasakyti.

Į meną atėjote iš verslo pasaulio. Kokią įtaką jūsų kūrybai turėjo reklaminis mąstymas, kitoks vizualinės estetikos suvokimas? Pastaruoju metu menininkai vengia savireklamos arba ją pridengia socialinių temų vualiu, kartais šią užgožia gana nuobodūs šiuolaikinio meno pateikimo būdai bei nesunkiai atpažįstami trendai. Kuri sritis jums yra artimiausia – videomenas, fotografija, tapyba ar instaliacija? Kodėl? Matau tarp jų ryšį jūsų kūriniuose, videokūriniai yra labai tapybiški. Ar to siekiate sąmoningai, o gal pasiduodate srautui, t. y. laukiate epilogo – kur nuves kūrybinis procesas.

Veikiau atvirkščiai – į reklamos sritį atėjau iš meno pasaulio ir dirbau joje tik pačioje pradžioje, kol mudu su vyru Mariumi Vaupšu įkūrėme agentūrą „Lukrecijos reklama“. Vėliau atidariau fotografijos studiją „Marijos nostalgija“ ir bendradarbiavau su kitomis reklamos agentūromis, daugeliu žurnalų: „Cosmopolitan“, „Ieva“, „Moteris“ ir kt., menininkais Nomeda ir Gediminu Urbonais, Raimundu Malašausku, Dariumi Žiūra, mados kūrėjais Sandra Straukaite, Juozu Statkevičiumi, Vida Simanavičiūte. Ilgainiui grįžau prie meno. Verslo praktika išmokė matyti plačiau, mąstyti savarankiškai, elgtis drąsiai, nebijoti atsakomybės už savo veiksmus, išugdė supratimą, kad kuriant ką nors naujo galima praplėsti esamas ribas ir visai nebaisu išsišokti, provokuoti, stulbinti.

Išaugusi uždaroje šalyje su begale draudimų ir gąsdinimų, versle atradau daug laisvės eksperimentuoti, ieškoti originalių sprendimų, išdrįsti veikti savarankiškai. Man atrodo, menininkui labai svarbu būti nesuvaržytam. Esu dėkinga likimui, kad nepatekau į jokią srovę.

Dalį kūrinių įkvėpė realūs asmenys: „Instrukcija“ – berniukas, „Kalinys“ – vyras, „Ekshumacija“ – tikrų žmonių antkapiniai atvaizdai, „Poetai niekada nemiega“ – Jono Meko videoportretas ir pan. Nepaisant to, kad kūriniuose personažai ir jų patirtys tampa abstraktūs, atsiskleidžia kaip bendražmogiškos, jie vis tiek lieka realūs žmonės, taigi pažeidžiami. Mano užduotis juos apsaugoti, atskleisti su meile, lyg kokius gyvenimo didvyrius. Tai suformuoja užduotį ieškant pateikimo formos, taip mano kūryboje atsirado multiplikacija.

Kaip pabėgate nuo realybės, kad kūriniuose įsigyventų metafora?

Neseniai skaičiau paskaitą „Fotografijos savaitgalyje“. Pavadinau ją „Monstrų čia nėra“. Kalbėjau apie kūrybą kaip procesą, kurio metu būni kažkur, o ne čia. Tas kažkur yra niekam kitam nepasiekiama vieta, tam tikra prasme saugi, absoliučiai tavo – jokių monstrų.