fbpx

PAGAUTI EILĖRAŠTĮ

Nomeda Repšytė

Nebėra Lietuvos laisvos
O kas už ją dabar kovos
Didvyris žuvo liks kiti
Laisvajai vėliavai ištikimi

1972 m. liepos 5 d. – praėjus mažiau kaip dviem mėnesiams po Degančio Žmogaus sekmadienio Miesto sode – Valstybės saugumo komiteto (KGB) prie LSSR Ministrų Tarybos tardymo skyriaus poskyrio viršininkas majoras Vytautas Kažys (1930–2008), pritariant to paties skyriaus viršininkui Eduardui Kisminui (1917–1985) ir KGB pirmininkui generolui majorui Juozui Petkevičiui (1924–1991), priėmė nutarimą pradėti baudžiamąją bylą Nr. 343 dėl nusikaltimo, numatyto Lietuvos TSR Baudžiamojo kodekso 68 straipsnio 1 dalyje.Įrodžius įtariamojo kaltę, pirmą kartą galėjo būti skiriama laisvės atėmimo bausmė iki septynerių metu su nutrėmimu iki penkerių metų, o pakartotinio – laisvės atėmimo bausmė iki dešimties su nutrėmimu iki penkerių. Dėl atvejo sudėtingumo bylos tyrimui buvo sudaryta grupė iš tardytojo Antano Gasparavičiaus (g. 1945), kapitono Tomo Ramučio Lazarevičiaus (g. 1938) ir vadovo kapitono Alfonso Vilimo (1931–1992). Oficialiai prasidėjo literatūrinio opuso gaudynės, sovietinius saugumiečius nuvesiančios iš Kauno į Alantą, Alytų, Biržus, Elektrėnus, Jonavą, Kėdainius, Klaipėdą, Kuršėnus, Marijampolę, Mažeikius, Naująją Akmenę, Palangą, Panevėžį, Pasvalį, Prienus, Rad­viliškį, Rokiškį, Šiaulius, Veiverius, Vilkaviškį, Vilnių, Telšius, Uteną.

Gegužės 19 d. pasibaigus pamokoms, nepaklausiusi užsiėmimų vadovės raginimo važiuoti namo ir ten likti, Kauno maisto pramonės technikumo mėsos gamybos technologijos specialybės pirmakursė šešiolikmetė Raminta atsirado Naujamiestyje, mat Romo Kalantos (1953–1972) laidotuvių dieną prieiti arčiau prie Valstybės teatro (nuo 1959 m. Kauno Valstybinis muzikinis teatras) nepavyko, žmonių buvo gausu. Milicija eiti į Muzikinio teatro sodelį, kur vėl būriavosi jaunimas, ar jo prieigas nebeleido. Raminta į Laisvės alėją mėgino patekti iš K. Donelaičio gatvės, pasukdama į S. Daukanto. Ten įėjimas į Laisvės alėją jau irgi buvo atkirstas, nes „masė žmonių pradėjo kur tai judėti, milicijos darbuotojai pradėjo žmones tramdyti“ (LYA, K–52/1/184/11). Tuo metu jaunas ilgaplaukis tamsia kurtke vilkintis brunetas ties „Metropoliu“ išmetė pluoštelį ranka primargintų lapelių ir nubėgo Laisvės alėja link Soboro, ir Raminta nuo miesto grindinio pakėlė vieną iš numestų mažomis raidėmis mėlynu šratinuku prirašytų sąsiuvinio lapų. Namuose Apuolės gatvėje Vilijampolėje mama, P. Ziberto šilko kombinato audėja Zita, ir sesuo Vida, Kauno politechnikos instituto mašinų gamybos specialybės ketvirtakursė, liepė parsineštą eilėraštį sudeginti. Raminta nepakluso, kitą dieną jau savo ranka persirašytą eilėraštį parodė bendramokslėms technikume ir pasisakė eilėraštį gavusi paštu. Mergaitės skaitė, nusirašinėjo eilėraštį, nešėsi namo, į bendrabučius, pas priglaudusius Kaune giminaičius, nuomininkus į savo būstus priėmusius šeimininkus.

Kvotos prasidėjo vasarą. Raminta nebuvo pirmoji, kurią KGB išsikvietė į apklausą Vilniuje spalio 9 d., nors būtent jos kvotos protokolas byloje įsegtas pirmas. Ji neprisiminė, kur tiksliai Centre pasiėmė lapelį su eilėraščiu, kur namie pasidėjo parsineštą originalą, bet pasakyti, kas iš bendramokslių nusirašė eilėraštį, visgi teko. Iš pradžių daugelio apklausiamųjų atmintis tirpo tokiu pat greičiu ir tokia pačia apimtimi kaip saugumiečių vykdomos kvotos. Detalės plūdo per pakaušį lauk: kiek tiksliai posmelių buvo eilėraštyje – gal 4, gal 15, gal 49; kada eilėraštis buvo atneštas į technikumą, profesinę technikos mokyklą, fabriką, gamyklą, paplūdimį, numestas laiptinėje, užkištas už skelbimų lentos stiklo; kas skaitė, kam perskaitė, kam davė pasiskaityti; kas pasiėmė su savininko žinia ar be jos, kam buvo paduotas; kas girdėjo, kas tik sukiojosi aplinkui, kas valingai neklausė; kas buvo tie jauni pirmą kartą sutikti žmonės, kuriems buvo papasakota apie eilėraštį ir kurie paprašė jį nusirašyti; kas numetė jį po suolu milicijos poskyryje; kas atsiuntė paštu ar tiesiog įmetė į pašto dėžutę… Vos vienas galėjo padeklamuoti jį visą, dar du sakėsi jį išmokę. Kiti geriausiu atveju atsiminė, bent jau taip teigė tardytojams, tik nuotrupas – kažkas apie laisvę, kažkokią nepriklausomybę, kad rusai bus išvyti iš Lietuvos, didvyriui Kalantai vėliava iškelta. Eilėraščiu domėjosi šiaip sau, dėl įdomumo, iš noro pasirodyti prieš draugus, namiškius ir kaimynus, bendradarbius, gal atkreipti simpatijos dėmesį, bet ne dėl politikos, be supratimo, kad tai galėjo užtraukti baudžiamąją atsakomybę. Slenkant laikui, atminčiai teko pagerėti, ir jei ne iš karto KGB patalpose, tai kiek vėliau, pasikalbėjus su kitais, ne vienam teko grįžti pas tardytojus ir atsiprašinėjant priderinti savo parodymus prie kitų pateiktų versijų.

Jauniems žmonėms koją kišo ne apsimestinis politinis naivumas, tariamas nesuvokimas, kad grėsė nuobaudos, galbūt su ilgalaikėmis pasekmėmis, jei eilėraštis pateks į netinkamas rankas. Kai kurie jo per daug ir nesaugojo, savęs taip pat nesaugodami. Eilėraštis buvo paliekamas ant stalo ar gamybos įrankių, poilsio kambaryje darbe, bufete mokykloje, parodomas bičiuliui traukinyje, pakišamas mažametei dukrai vietoje piešimo popieriaus, įdėtas į kitų vartomą nuotraukų albumą ar bibliotekai grąžinamą knygą, nusirašytas greta smetoninių Danieliaus Dolskio dainų ir Salomėjos Nėries eilėraščių į bičiuliui skolinamą užrašinę, paduodamas šokiuose Karininkų ramovėje, per plaukimo varžybas konkurentams, įduodamas į vasarvietę užsukusiems ekskursantams kaip lauktuvės ir linkėjimas iš Kauno visiems žemaičiams. Pavojus sklido iš artimiausios aplinkos. Kaune mokinės Maisto pramonės technikumo direktoriui pasiaiškinimus rašė jau birželio pabaigoje, kol KGB dar tik ruošėsi priimti sprendimą pradėti tyrimą. Vilniuje profesinės technikos mokyklos mokinių, jiems būnant pamokose, asmeninius daiktus savavališkai kniso bendrabučio prižiūrėtoja, Elektrėnuose direktoriaus pavaduotoja nusavino mokinio asmeninę užrašų knygelę be jo sutikimo. Priešingai namiškiams, raginusiems jaunimą atsikratyti eilėraščio, buvo tėvų, pasistengusių, kad pas jų vaiką atsiradęs eilėraštis nukeliautų okupacinės valdžios represinėms struktūroms. Darbovietėse atsirasdavo pareigingų stebėtojų, kurie rašė pranešimus KGB darbuotojams apie eilėraščio pasirodymą įmonėse, ir rašė nebūtinai lietuvių kalba. Žinia regioninius saugumiečius pasiekė ir iš tenykščio agento, akylai stebėjusio net ir vienuoliktokų gimtadienio šventę.

Kaune sovietiniai saugumiečiai įtarinėjo kurį nors Kalantos bendramokslį Kauno 5-oje vakarinėje vidurinėje mokykloje buvus eilėraščio autoriumi. Dvejus metus vis apsireikšdavo, lygindavo moksleivių braižą su renkamais eilėraščio egzemplioriais, tačiau veltui. Autoriaus nustatyti nepavyko, bet jį galima buvo susapnuoti. Rašymo mašinėle su charakteringu defektu Rima Kaune atspausdino trumpą laiškelį Laimai Vilniuje: „Sukūrė jį vaikinas vienas. labai gražus ir apie meilę sako yra daug prikūręs. Davė man ir prašė niekam neduoti, o aš tau kaip geriausiai draugei“ (LYA, K–52/1/185/113). Gal jis taip ar panašiai ir atrodė, kaip bendrakeleivis 21-ojo maršruto autobuse iš Centro į Vilijampolę, įdavęs Jolantai voką: „<…> [P]rie manęs priėjo nepažįstamas jaunuolis maždaug 21 m. amžiaus, aukšto ūgio, smulkaus veido, šviesiais trumpais plaukais, apsirengęs rudom kelnėm su lopu ant kelio ir dviem kišenėm užpakalyje. Kišenės buvo šviesesnės medžiagos negu kelnės. Vietoj švarko buvo apsirengęs striukę rudos spalvos. Apsiaves rudais medžiaginiais batais su baltais raiščiais. Šis jaunuolis pasiūlė paimti man iš jo voką. Aš atsisakiau. Tada jis pasakė paimk čia labai idomus laiškas“ (LYA, K–52/1/185/131). Tą egzempliorių ją tėvai privers pas juos namuose atiduoti prokuratūroje dirbusiai šeimos draugei, apie eilėraštį nedelsiant pranešusiai KGB padaliniui Šiauliuose.

Mėginta, bet eilėraštis žinoma daina netapo. Vasaros pradžioje ji skambėjo Kaune, Petrašiūnuose pievoje ant Nemuno kranto netoli upės uosto; paskui pasigirdo Sūduvoje, rudenį vėl Kaune, Pramonės mikrorajone. 1972 m. vasarą Kauno medicinos instituto (nuo 2010 m. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas) vasarvietėje „Žirnelis“ buvo apsistoję Vilkaviškio profesinės technikos mokyklos Nr. 18 ir Kauno profesinės technikos mokyklos Nr. 40 mokiniai. Jie taip pat bandė dainuoti eilėraštį. Pasiekė daina ir Pasvalį, nes dėl pinigų trūkumo mokslus pastarojoje turėjęs nutraukti Vidmantas prieš išvykdamas namo sumokėjo vieną rublį bendrabučio Centriniame Bulvare (dabar V. Krėvės prospektas) Dainavoje gyventojui Vladui už galimybę nusirašyti eilėraštį, raginusiam dykai niekam nedalinti. „Žirnelyje“ buvęs pasvališkis kvotos 1973 m. kovo 28 d. metu tardytojams pasakė, kad muzika buvo grupės „Gėlės“ gitaristo Benjamino Rutšteino dainos „Žydi gėlės laukuose“, – grupės, kuri savo paskutinį koncertą lyg tyčia sugrojo Kėdainiuose 1972 m. gegužės 14 d., prieš Rutšteinui išvykstant iš okupuotos Lietuvos į Vakarus nuolatiniam gyvenimui. Kam toptelėjo į galvą pritaikyti „Žydi gėlės laukuose“ melodiją eilėraščiui, KGB darbuotojai per kvotas nepasidomėjo.

1973 m. balandžio 12 d. buvo pasirašytas LTSR Teisingumo ministerijos Teismo ekspertizės mokslinio tyrimo instituto aktas Nr. 1s su atžyma „slaptai“. Atlikti Lietuvos Komunistų Partijos Kauno miesto komiteto bei dviejų šeimų Žaliakalnyje ir Vilijampolėje gauto laiško bei dviejų KGB perimtų eilėraščio variantų grafologinę ekspertizę buvo nurodyta instituto vyr. mokslinei bendradarbei Onai Danutei Dambrauskaitei (1928–2020), o literatūrinę – poetui, Lietuvos rašytojų sąjungos žurnalo „Pergalė“ (nuo 1991 m. žurnalas „Metai“) vyriausiajam redaktoriui Algimantui Baltakiui (1930–2022). Tyrimo metu sovietiniams saugumiečiams pateko keturi eilėraščiai apie Kalantą, išvadose jie minėjo tris, bet Baltakiui ir Dambrauskaitei ekspertiniam įvertinimui pateikė vieną, kurį jie vaikėsi po Lietuvos miestus ir kaimus. Pagal grafologinius ypatumus Dambrauskaitei nepavyko nustatyti, kiek asmenų buvo įsitraukę į laiškų rašymą, tik kad „laiško autorius pilno vidurinio išsimokslinimo dar neturi“ (LYA, K–52/1/186/200) ir kad „lapelio autorius yra lietuvis arba jo pagrindinė vartojama kalba yra lietuvių“ (LYA, K–52/1/186/201). Literatūrinę eilėraščio kokybę Baltakis apibendrino, „kad eilėraščiai jokios meninės vertės neturi ir jų autorius susiformavusių eiliavimo įgūdžių dar neturi“ (LYA, K–52/1/186/202), jokių kitų autoriaus bruožų neįvardino, „nes pagal eiliuotą rašto kalbą nėra moksliškai pagrįstos tyrimo metodikos“ (LYA, K–52/1/186/204).

Pririnkus daugiau nei 1000 lapų, punktyruotų nutarimais, kaip neurolingvistinį užkeikimą kartojusių „dėl antitarybinio turinio eilėraščių, parašytų ir platinamų ryšium su psichinio ligonio R. Kalantos nusižudymo faktu“, apie 17 eilėraščio platinimo atvejų buvo priimtas sprendimas baudžiamojoje byloje Nr. 343. 1974 m. spalio 4 d. Vilimas, pritariant Kažiui ir Petkevičiui, neprieštaraujant LSSR prokurorui Alfonsui Kaireliui (1924–2017), nusprendė, kad bylą galima nutraukti pagal Lietuvos SSR Baudžiamojo kodekso 6 straipsnį: „Auklėjimo darbo išdavoje atsilikusiajai jaunimo daliai pilnai buvo išaiškinti ir teisingai įvertinti faktai dėl R. Kalantos susideginimo ir grupinių jaunimo veiksmų Kaune. Šiuo metu eilėraščiai toliau nebeplatinami. Tokiu būdu, nurodytų eilėraščių autoriaus (autorių) padaryta veika dėl aplinkybių pasikeitimo neteko pavojingos visuomenei veiklos pobūdžio“ (LYA, K–52/1/186/235). Dvejus su puse metų atvargę jaunimo, o prieš jį – visos visuomenės gąsdinimo baruose, KGB tyrėjai profilaktinių priemonių taikymo vajų sustabdė, pasinaudoję Baltakio ir Dambrauskaitės ekspertinėmis išvadomis. Įtariamieji buvo tiesiog per prasti, ir eilėraštis – negalįs prisikviesti poezijos pavasario paukštės. Netiko pripažinti, kad tyrimas paprasčiausiai nepasisekė, atsekti eilėraščio autoriaus nepavyko, nes veik kiekvienas persirašydavo pats, ir KGB tardytojai žinojo kopijų kopijas, apie 60 jų. Negana to, kaltinamieji byloje buvo sovietinės sistemos svarbiausioji paspara – jau esanti ir būsimoji darbininkija, tokių pačių tėvų: tekstilininkai ir odininkai, aludariai, mėsininkai ir kepėjai, statybininkai ir apdailininkai, elektrikai, šaltkalviai, batsiuviai, plastmasės dirbinių, radijo aparatūros gamintojai, laborantės, sekretorės-mašininkės, buhalteriai, sargai, valytojos. Apsisprendus tęsti eilėraščio gaudynes, būtų tekę pasirinkti gudresnius, masyvesnius, ne tokius vegetariškus persekiojimo metodus masiškai atvirauti sovietiniams saugumiečiams nepasirengusiame krašte.

Ties „Metropoliu“ Laisvės alėja rytų pusėn bėgęs jaunas vyras, nepalikdamas aiškių pėdų ant miesto grindinio, numetė pluoštą lapelių, rasi ne vienintelį tą dieną. Raminta pakėlė tik vieną jų. Besibūriavę ir stebėję pradėjusią judėti protesto eiseną gražiuoju Kauno bulvaru tuoj pat išgraibstė kitus, ir tai KGB žinojo. Baudžiamojoje byloje Nr. 343 sovietiniams saugumiečiams pavyko nugriebti tik kelias dešimtis eilėraščio egzempliorių, tarpiai pasklidusių darbininkiškoje aplinkoje. Tikėtina, kad ir nuo kitų susirinktų lapelių išsivyniojo tokios pačios plintančios gijos, eilėraštis iškeliavo ir į kitokias socialines aplinkas, bet į KGB nagus tai nepateko, arba buvo priimtas sprendimas jų netirti. Pagautas eilėraštis su visa tyrimo medžiaga šiandien saugomas Lietuvos ypatingojo archyvo Vilniuje baudžiamųjų bylų fonde K–52, lūkuriuodamas sugrįžimo į Kalantinių pasakojimą – kaip eilėraštis autoriaus, dar neturėjusio eiliavimo įgūdžių, bet neabejojusio poetinio žodžio galia.

 



Nežinomas autorius

Jaunuolis Romas Kalanta
Visai jauna žalia šaka
Padarė žygį graudų rūstų
Kad tu lietuvi atsibustum

Čia rusai skėčia sau sparnus
Ir kyša valdovus svetimus
Ir kas tiktai prieš valdžia bus
Tuojau tave psichu apšauks

Tu vienas už visus pasiaukojai
Ir iškilai aukštai aukštai
Mes kelsim vėliavas ant kapo
Pakeisim valdžią liaudis sako

Tad reikia test pradėtą kovą
Išvyti rusišką valdovą
Ir vieną dieną švest kai tu žuvai
Lai skamba tau šlovės varpai

Šunų valdžia pas mus yra
Raudonais raiščiais parišta
Nei demokratijos nei laisvės
Bet mes žandarams nesam baikštūs

Kol nėra laisvos Lietuvos
Lietuvi nenutrauki tos kovos
Ir nors bananais primušta
Protestą tesia mus tauta

 



Nežinomas autorius

Numesim jų uždėtą jungą
Kurį lietuviai turi vilkt lyg plūgą
Nereiks daugiau kentėt Romui patyčių
Pajusim laisvę ir savojoj gryčioj

Kiek skausmo suteikta visiems
Dėkingi esame mes tiems
Kurie palaikė tavo drąsą
Ir dabar tikslą Tavo tęsia

Sudegti Romai – tai baisu
Ir atsiskirti nuo visų
Tačiau širdyje skamba kovos,
Nemiręs jis. Dar gyvas Romas!

Jis eina gatvėmis Kaune
Jos balsas skamba Nemune
Ir skamba Lietuvos laukuos
Jo žygdarbis skambios dainos

Valdžia pas mus tiesiog siaubinga
Tačiau drąsos visiems nestinga
Lietuvių laisvė mums brangu
Visi jos žmonės artimi

Pirmyn Laisvoji Lietuva
Numesk grandines rusų
Težėri saulė danguje
Ir laisvė būna mūsų

Teplaka širdys Lietuvos
Laisva mus pergalės dvasia
Teskamba aidas sunkios kovos
Ir auklėja dangus drąsa

Kovok pilieti Lietuvos
Ir nenutrauk širdies kovos
Kol pergalė ateis pas mus
Pakol išvysime rusus

Kol neliks jų Lietuvoj nė kvapo
Lietuvi broli, nenuleisk galvos
Dėki gėles ant Romo kapo
Ir nešk vėliavą kovos

Kol vėliau Lietuvos tauta
Nepasijus visai laisva
Kol vėliava tikra neplėvesuos
Tu nenutrauk šitos kovos

O Romas. Romas Kalanta
Minės jį Lietuvos tauta
Jis jau suprato mus visus
Juk jau ir mums gyvenimas baisus

Ir sudegė miesto sode
Pamatė jie didvyrių galią
Nebijom mes jaunimas jų
Viską išreiškiam protestu

Gegužės keturiolikta diena
Mums tiktai ji brangi viena

 


Nežinomas autorius

Čia laisvės Lietuvai nėra
Kai sakė Romas Kalanta
O kur tikroji bus tėvynė
Ją rusai kojomis išmynė

Nebuvo laisvos Lietuvos
O kas dabar už ją kovos
Didvyriai žuvo liks kiti
Laisvai Lietuvai ištikimi

Tu vienas iš visų žuvai
Tačiau ateis kiti laikai
Iškelsim vėliavą ant kapo
Ant tavo Romai tavo kapo

Minėsim dieną kai žuvai
Ir liksim tau ištikimi draugai
Ir tęsim tą pradėtą kovą
Prieš priešą rusišką varžovą

Kiek skausmo suteikei visiems
Kad jaunas tu žuvai
Dėkingi esame visiems
Kas tęs pradėtą kovą

Sudegti Romai tai baisu
Ir atsiskirti nuo draugų
Tačiau širdy vis skamba tonas
Nežuvęs jis dar gyvas Romas

Valdžia pas mus tiesiog siaubinga
Tačiau drąsos ir mums nestinga
Baisi Lietuvos ateitis
Ir laisvė jos brangi

Pirmyn pavergta Lietuva
Numesk grandinių jungą
Težėri saulė danguje
Ir laisvė būna mūsų

Kol vėlei Lietuvos tauta
Nepasijus visai laisva
Kol vėliavos tikros nebus
Mes nenutrauksim tos kovos

Romas Kalanta
Minės jį Lietuvos tauta
Ir jis suprato mus visus
Visiems gyvenimas brangus

Tu susideginai didvyrių mieste
Didvyriu pats tapai
Baisi mirtis tave ištiko
Nors jaunas dar buvai

Gegužės 14
Minės visa tauta
Tai žuvo jis nenormalus
Tą sakė rusiškas žmogus

Mes Lietuvai ištikimi
O genijus tai Kalanta
Mes gelbėsim jį iš tiesų
Jis mums brangiausias iš visų

 



Nežinomas autorius

Lyg gyvas fakelas liepsnojantis
Tu apšvietei paniurusią Lietuvos padangę
Lyg skausmas, lyg kraujuojanti žaizda
Tu priminei likimą gimto krašto

Tarp nuobodulio iškreiptų veidų
Tarp pilkų kasdienybės dulkių
Tu sušvytai kaitria liepsna
Auka tava nebus pamiršta

Ir neapykanta pritvino akyse
O rankos gniaužiasi į kumščius
Į rytus žygiuosime ir patys
Tačiau vergovės pančiai sunkus.

Ir vėl beprotybe apkaltina jaunystę
Lyg paukštė blaškosi pašauta jinai
O Lietuva gimtoji mano žeme
Tu vos alsuoji rusų bato prispausta.

Ir trynė batai rusiški žalieji
Nekenčiama kalba užpildytas gimtinės oras
Mums rankos gniaužiasi tvirtai iki kraujo
Sukąstos lūpos reikalauja laisvės keršto.

2024-05-26