fbpx

Paskendusi karieta ir kiti senojo Raudondvario nutikimai

Ugnė Ražinskaitė

Ištaigingos didikų puotos, upe zujantys garlaiviai, keltas per Nevėžį – tik dalis vaizdingo Kauno rajone įsikūrusio miestelio istorijos elementų. Raudondvario dvaro išlaidų knygoje esama užuominų apie grafo Benedikto Emanuelio Tiškevičiaus investicijas į garlaivio statybą dar 1848 m. (minimas užmokestis anglų specialistams bei išlaidos kurui – akmens angliai). Literatūroje rašoma, kad 1854 m. Nemune ties Kaunu pradėjo kursuoti pirmieji vokiški garlaiviai, daugiausia plukdę keleivius. Kol nebuvo pastatytas tiltas, kitą Nevėžio upės krantą pasiekti padėdavo senasis keltas, su kuriuo susijusi šiurpi istorija, nutikusi XIX a. viduryje. Raudondvarį gaubianti paslaptinga istorinė aura visais laikais traukė keliautojus.

Trumpa istorijos apžvalga

Lenkų istorikas, bibliotekininkas ir monumentalaus veikalo apie senąsias Abiejų Tautų Respublikos pakraščių („kresy“) didikų rezidencijas autorius Romanas Aftanazis (1914–2004) rašė, kad pirmosios istoriškai pagrįstos žinios apie Raudondvarį – iš XVI amžiaus. Tyrinėtojas pateikė trumpą rūmų šeimininkų apžvalgą.

Vaitiekus iš Gintautų-Deltuviškių (herbas Trimitai – Trąby; jį ir šiandien galime matyti ant pilies bokšto vėtrungės), Kauno pakamaris, karaliaus sekretorius ir dvariškis, buvo susituokęs su Ona Oginskaite (Abraomo Kuncevičiaus našle). Raudondvario valdą paveldėjo jo sūnus Jonas, Kauno vėliavininkas, vėliau – pastarojo dukra Kotryna, ištekėjusi už Jono Sapiegos, o nuo maždaug 1630 m. – už Jono Eustachijaus Kosakovskio, Mstislavlio kašteliono. Šis pardavė kraitines žmonos valdas Jonušui Rad­vilai (1612–1655), Lietuvos lauko etmonui, kuris užrašė jas savo pusbroliui Boguslavui Radvilai (1620–1669).

1662 m., po ilgalaikių derybų, iš Boguslavo Radvilos Raudondvarį už 30 000 florinų nusipirko Jonas Karolis Vorlovskis (herbas Chorągwie Kmitów), Kauno iždininkas, kilęs iš beveik nežinomos šeimos. Vėlesni Raudondvario savininkai buvo Zabielos: pirmasis – Antanas Zabiela, Kauno maršalka, LDK medžioklis, vedęs Sofiją Ščitaitę, šioje pilyje 1761 metais priėmė pasisvečiuoti Karolį Kristijoną Vetiną, Kuršo kunigaikštį.

Po Antano, Raudondvario valdas paveldėjo jo vyriausias sūnus Juozapas, Telšių seniūnas, paskutinis Lietuvos lauko etmonas (m. 1793), vedęs Marijoną Sobolevską (m. 1818). Jų sūnus Henrikas Kazimieras Zabiela (1785–1850), susituokęs su Gabriela Gutakovska (m. 1871), XIX a. 2 deš. pardavė Raudondvarį Mykolui Tiškevičiui, vėliau jis atiteko Mykolo sūnui Benediktui Emanueliui Tiškevičiui (1801–1866), 1846–1849 m. buvusiam Kauno maršalkai. Paskutinis Raudondvario šeimininkas buvo Benediktas Jonas Tiškevičius (1875–1948), vedęs Rožę Branickytę (1881–1953). R. Aftanazio žiniomis, antroje XIX a. pusėje Raudondvario valdos apėmė 13 000 dešimtinių žemės ir miškų.

Rūmų pokyčiai

R. Aftanazis teigia, kad Deltuviškių rezidencija su sąlyginai nedideliais pakitimais išliko iki XIX a. pirmosios pusės. Ta netinkuoto mūro pilis buvo dviaukštis statinys, stačiakampio plano, uždengtas dvišlaičiu stogu. Prie jo šiaurės-rytų kampo primūrytas cilindrinis bokštas kūgišku stogu. Pagrindinis pilies korpusas pasižymėjo nuosaikaus renesanso bruožais. Iš išorės tai daugiausia pasireiškė keturkampiais langų apvadais. Pilies vidaus mūrai – 1,58 m storio, bokšto – 1,47 m storio. Virtuvė, podėlis ir kitos ūkinės paskirties patalpos buvo atskirame pastate.

Karų su Rusija ir Švedija metu (1655–1661) pilis buvo apiplėšta, bet mūrai nenukentėjo, sunaikinti kiti pastatai. Greitai restauruota galiausiai tapo Vorlovskių rezidencija, jie atliko tam tikrų pakeitimų, daugiausia pastato viduje. Per vėlesnius remontus interjerą keitė ir Zabielos. Buvo paaukštintas bokštas. Netrukus, kai pilį įsigijo Tiškevičiai, per 1831 m. sukilimą ji sudegė, bet 1832–1835 m. buvo atstatyta ir įgavo anuomet madingą neogotikinio stiliaus išvaizdą. Bokštas aprėmintas kreneliažu su apžvalgos aikštele. Prie pietinės pusės rūmų kampų primūrijo naujus cilindrinius bokštus, daug žemesnius, mažesnio skersmens, nei šiaurės-rytinis bokštas.

XIX a. pirmos pusės keliautojai po Žemaitiją Teodoras Tripplinas ir Ferdinandas Novakovskis, aplankę Raudondvario pilį, pateikė žinių apie paveikslus ir kitus meno kūrinius, saugotus rūmuose. T. Tripplinas mini Giuseppės Salviačio, Pompeo Girolamo Batonio, kelis Heinricho Hollppeino portretus; lenkų tapytojų Alberto Žameto, Ksavero Kanievskio, Martyno Zaleskio ir skulptorių – Luigio Pampalonio, Luigio Bienaimé ir Tomaszo Oskaro Sosnovskio – darbus. Jis rašo, kad Raudondvaryje nuolat viešėdavo Benedikto Tiškevičiaus lėšomis studijuojantys menininkai, pavyzdžiui, Vladislovas Majeranovskis (1817–1874), Henrikas Cieškovskis (1832–1895).

Keliautojas F. Novakovskis Raudondvario rūmuose regėjo K. Kanievskio portretą, vaizdavusį natūralaus dydžio Benediktą Emanuelį Tiškevičių medžiotojo kostiumu ir H. Hollppeino tapytą Joanos Tiškevičiūtės, grafo dukros, portretą. Minimas ir M. Zaleskio paveikslas, vaizdavęs Šv. Kazimiero koplyčios Vilniuje vidų; „Kristaus guldymas į kapą“, apibūdintas kaip Giuseppės Salviačio kūrinio kopija; „Šv. Magdalena“, F. Novakovskio priskirta Pompeo’ui Girolamo’ui Batoniui. Grožėtasi ir skulptūromis iš Kararos marmuro: florentiečio Luigio Pampalonio autorystės Šv. Jono statula, Luigio Bienaimé natūralaus dydžio alegorine figūra ir T. O. Sosnovskio Vandos iš Vankavičių biustu. Tiek T. Tripplinas, tiek F. Novakovskis žavėjosi „brangių mozaikų“ ir „senovinių“ ginklų kolekcija.

Meno kūrinių rinkiniai, šeimyninės relikvijos ir biblioteka su archyvu buvo nuolat pildoma XIX a. ir XX a. pradžioje, iki Pirmojo pasaulinio karo. 1914 m. Raudondvaris priskiriamas prie turtingiausių to meto magnatų rezidencijų. Po Pirmojo pasaulinio karo grafai Tiškevičiai apsigyveno užsienyje ir į senąją rezidenciją nebegrįžo. Lietuviškoji žemės reforma paliko dvaro centrui tik 40 ha žemės. 1927–1944 m. Raudondvario rūmuose veikė našlaičių prieglauda.

Raudondvaris keliautojų atsiminimuose

Lietuvos Brastos kaštelionas Martynas Matuševičius (1714–1773) lankėsi Zabielų giminės valdytuose Raudondvario rūmuose 1736 m. ir savo įspūdžius aprašė memuaruose:

„Būdamas Kaune, sužinojau, kad Raudondvaris, Zabielos, anuomet pataurininkio, dabar Kauno maršalkos, rezidencija, yra per mylią atstumo. O tuo metu į Kauną atvažiavo kilnioji [Ona – aut. past.] Zabielienė, Kauno žemietijos raštininkienė, pataurininkio motina, kuri ir Karaliaučiuje, karaliaus Stanislovo vizito metu rezidavo su beveik visa savo šeima, tai yra su sūnumi – pataurininkiu, dukra – Kosakovskiene, anuomet sargybininkiene, paskui – Gardino paseniūniene, galiausiai – Kauno žemietijos teisėjiene, ir jos vyru, su kita dar netekėjusia dukra, paskui tapusia Bialozoriene, Upytės vaiskiene, ir kitais savo palydovais.

Taigi, tą Kauno pavieto damą, gerbiamą kaip svarbiausią ir galingiausią šeimoje, Kaune pastebėjęs, nuvykau atiduoti jai pagarbos ir buvau pakviestas į Raudondvarį. Neužtikau Kauno pataurininkio, radau panelių – penkias netekėjusias dukteris, taip pat du sūnus. [Tai yra] Simoną, dabartinį Kauno žemietijos surogatorių, Liet. artilerijos oberstleitenantą, ir Juzefą, dabartinį karaliaus šambelioną ir Liet. kariuomenės generolą majorą. Linksminausi ten keletą dienų geroje kompanijoje, nes Raudondvaris tarsi sutvertas svečių susibūrimams, žmonės ten traukė pulkais. Vieni iš pagarbos tai šeimai, Kauno paviete pirmai, antri dėl dukterų, kiti – viliojami linksmybių, kurios toje vietoje dėl žmogiškos šilumos ir draugiško prisirišimo prie Kauno pataurininkio, labai visų gerbiamo, nuolat vyko.“

1737 m. M. Matuševičius, kalbėdamas apie vizitą Raudondvaryje, išduoda ir asmeninius savo viešnagės motyvus: „Grįžęs iš Vilniaus, nuvažiavau atsisveikinti į Raudondvarį, kur, gerbdamas didelę Zabielų įtaką tame paviete, taip pat pavyzdinę toje šeimoje vienmintystę, be to, būdamas be galo prisirišęs prie dabartinio Kauno maršalkos, norėdamas būti tame paviete, kur jau keliasdešimt metų joks seimelis neiširo, troškau su ta šeima susigiminiuoti ir rodžiau simpatiją jo seseriai Eleonorai, dabartinei Upytės vaiskienei Bialozorienei.“

Raudondvario rezidencija svečius traukė ne tik Zabielų, bet ir Tiškevičių laikais. XIX a. keliautojai Teodoras Tripplinas, Leonas Potockis, Ferdinandas Novakovskis itin vaizdingai aprašė šią vietovę. Su keltu per Nevėžio upę susijusi tragiška, tais laikais plačiai pasklidusi istorija. Leonas Potockis (1799–1864) „Pono Kamertono atsiminimuose“ pasakoja:

„Vieną sykį Marijos [Prozorienės – aut. past.] tėvas [Martynas Zaleskis – aut. past.] aplankė ją Romainiuose ir rytojaus dieną jiedu kartu nuvyko į Raudondvarį. Priimti su įprastu svetingumu vietos dvarininko [Tiškevičiaus – aut. past.], jau vakarėjant susiruošė namo, kai staiga pasikeitė oras, ėmė lyti. Norėta juos apnakvydinti, bet Marija, išsiilgusi vaiko, užsispyrė grįžti. „Jeigu ponia nori būtinai važiuoti, tai bent jūs pasilikite kiek ilgėliau“, – kreipėsi grafas į tėvą ir vyrą. Nenorėdami jam prieštarauti, išsiuntė Mariją su tarnaite uždara karieta, o patys susėdo prie preferanso partijos. Kai tik prasidėjo lošimas, lauke audra vis labiau ėmė įsismarkauti, lietus vis stipriau plakė langus, vėjas pūtė vis gedulingiau, ir tikras siaubas, jau pranašaujantis gal kokią nelaimę, persmelkė visus, kai į kambarį įpuolė tarnas, šaukdamas: „Pagalbos, nuskendo Nevėžyje!“ Pačioje upės pakrantėje, žvejo pirkioje paguldė negyvus Marijos ir jos kambarinės kūnus, ir kai kiti bandė skenduoles gaivinti, sviro prie žmonos vyras, iš nevilties kone einantis iš proto, ir stovėjo prie dukters sustingęs senis; būtum jį palaikęs akmens statula, jei judančios lūpos nebūtų išdavusios, jog tyliai kalba maldą, o ašara po ašaros nekristų ant vargšės Marijos galvos /…/ Minėjome, kad Marija su tarnaite išvyko iš Raudondvario uždara karieta, iš kurios, kai kėlėsi keltu, neišlipo dėl liūties. Greitai perplaukė upę ir atsidūrė priešingame krante, jau buvo visiškai sutemę. Netikėtai liokajus, einantis priekyje, pradėjo skelti ugnį, nes norėjo užsidegti cigarą. Staigaus blyksnio išsigandę žirgai truktelėjo atgal, o karieta, nesuradusi atramos, nes kelto gale nebuvo turėklų, nugarmėjo į vandenį!“

Teodoras Tripplinas (1813–1881), lankydamasis Raudondvaryje 1856 m., taip pat mini „blogą lemiantį keltą per kaprizingąjį Nevėžį“. Raudondvario rūmų bokšte jis įžvelgia kryžiuočių pilies pėdsakus: „Iš tiesų tai tėra vieno aukšto rūmai su aukštu šiauriniu bokštu ir dviem mažesniais iš rytų ir vakarų, sumūryti iš sodriai raudonų plytų senoviniu būdu, dengti raudonomis čerpėmis, šiandien iš arti ir iš tolo atrodantys kaip žilos senovės paveldas […]. Tas gražus statinys iškilęs ant aukštos kalvos ir apsuptas griovų [orig. – „fosų“], nuo seno apžėlusių spygliuočiais, net maumedžiais. Iš šiaurės pusės sodas pereina į tankią giraitę, su šviesiomis proskynomis, nelabai erdviomis dėl garbingo amžiaus medžių. To dailaus dvariuko fasadinę pusę puošia sodas su mieliausiomis Floros dovanomis; dalis altanų dirbtinai sukurtos, dalis – natūralios, iš nuo senumo supuvusių, išskobtų uosių kamienų, leidžia akiai klajoti po nuostabiausius peizažus. Ypač nuo įstiklinto žiemos sodo pusės atsiveria puikus vaizdas į visą apylinkę – Romainius, Nemuną, Nevėžį ir jų pakrantes, kalvotas, apaugusias medžiais ir nubertas gėlėmis.“

T. Tripplinas žavisi tiek vietovės bei architektūros derme, tiek grafo Tiškevičiaus meno kolekcija. Ir priduria: „Viskas Raudondvaryje sutvarkyta tikrai poniškai. Kai didžiulė vėliava su Lelivos herbu suplevėsuoja aukščiausiame bokšte, kai rūmų terasoje sugriaudi orkestras – tai ženklas, kad ponas grafas ruošiasi priimti kaimynų pagarbą; tuomet suvažiuoja svečiai pas poną, ant Nevėžio krantų mokantį taip deramai atstovauti seniems geriems žemvaldžių laikams.“

Lenkų gydytojas, rašytojas ir bibliotekininkas Janušas Ferdinandas Novakovskis (1832–1883) taip pat kartoja legendą apie kadaise Raudondvaryje stovėjusią kryžiuočių pilį. Keliautojas tvirtina, kad anksčiau kiekvieną statinio kampą puošė toks pats bokštas, kaip šiaurinis, esą dabar iš pietų pusės naujai pristatyti du žymiai mažesni, nei buvo. Kaip ir T. Tripplinas, memuaristas mini spalvingus ir kvapnius gėlynus priešais rūmus, altanas ir kasdien sode grojantį rūmų šeimininko išlaikomą orkestrą. „Iš pietų pusės, tarp dviejų naujų bokštų įrengta veranda, įstiklinta ir žiemą šildoma vamzdžiais. Nuo jos atsiveria toks vaizdas, kurį sunku aprašyti: iš pietų plyti Nemunas, rytuose – Romainių kalvelės, o jų papėdėje – ramus, neskubrus Nevėžis […]“

Prancūzų rašytojas, žurnalistas, keliautojas Jeanas Mauclere’as (1887–1951), 1925 m. ir 1930 m. lankęsis Lietuvoje, knygoje „Po blyškiu Lietuvos dangumi“ įspūdžius apie išvyką į Raudondvarį aprašo skyriuje „Pas grafą Tiškevičių“. Deja, vizito metu rūmų didybė jau buvo išblėsusi, šeimininkai apleidę savo rezidenciją, todėl rašytoją lydėjęs Seimo vicepirmininkas Pranas Viktoras Raulinaitis įvardija Raudondvario rūmus kaip „mirusią pilį“. Visgi Jeanas Mauclere’as įstabiai aprašo rūmų parką: jis, „regis, miega amžinu, palaimingu žmogaus apleistų vietų miegu. Tuščios, magiškas perspektyvas po medžių skliautais atveriančios alėjos, kuriose mainosi skirtingo atspalvio eglių ir ąžuolų žaluma; vien tik kaukučiai valiūkauja po medžių lajomis, eina ratelius, kabinasi už šakų, šokinėja pučiant vėjeliui, šviesos ir šešėlių žaisme. Erdvus puslankio formos paradinis kiemas; ilgas, matyt, neseniai restauruotas renesansinis fasadas, abipus kurio rikiuojasi galingi medžių kamienai – užmigusios pilies sargai“.

Rūmų sergėtojas, autoriui priminęs kazoką, „mirusios praeities šmėklą“, aprodo ir jų vidų; čia dėmesį atkreipia grafų Tiškevičių medžioklės trofėjai – (tetervinų, erelio iškamšos, elnių, šernų galvos, rudi lokiai, apsikabinę pušų kamienus) bei žaliu marmuru puošti bufetai valgomajame. Pastebima, kad daugiau baldų nelikę, nes „Bavarijos karalius pilyje buvo įkurdinęs kareivines“. Kaip ironiškai pažymi J. Mauclere’as: „Vokiečiai yra kraustymosi meistrai, išsigabena net rūpestingai apvyniotus sieninius laikrodžius. Raudondvaryje bavarų štabas nepaliko nieko, o ko neišvežė, sunaikino vietoje: revolverio kulkomis suvarpyti aukšti ampyro stiliaus veidrodžiai daug ką pasako apie ponų kultur karininkų pamėgtus žaidimus.“

Iš tiesų, Pirmojo pasaulinio karo metai buvo pražūtingi Raudondvario pilies prabangai. Apie tai rašoma ir Arnoldo Cveigo (1887–1968), 1915 m. dirbusio Raudondvario rūmuose įsikūrusios vokiečių kariuomenės štabo būstinės spaudos skyriuje, romane „Mindaugas II“. Rašytojas vaizduoja grafų Tiškevičių biblioteką: „…knygos su paauksuotomis nugarėlėmis ir margais viršeliais uždengia pusantros sienos, o ąžuolinis stalas liūto kojomis, mediniai krėslai aukštomis atkaltėmis ir šlifuoto akmens židinys skleidžia jaukumą. Kambarį šildo priešais židinį pastatyta geležinė krosnis, kurios dūmtraukis dingsta po marmurine atbraila. Toji maža pabaisa, naudinga, bet bjauri kaip kaminkrėčio skrybėlė tarp vazų, stovi ant didžiulės knygos – XVII amžiuje išleisto atlaso su puikiomis graviūromis /…/ kare nauda iškyla aukščiau už kultūrines vertybes.“

*

Šiandienos keliautojas, užkopęs į senųjų Raudondvario kapinių kalvelę, vis dar gali pasigrožėti kerinčia panorama, tyvuliuojančiu tamsiu Nevėžiu, nusilenkti prie „garlaivių vado“ Jono Dovtorto, mirusio 1932 m., kapo, o, žingsniuodamas rūmų link, pakėlęs akis, apžiūrėti dailiai išraitytus dvaro svirnų gembių papuošimus. Genius loci, užfiksuota XIX a. pabaigoje darytose grafo Benedikto Henriko Tiškevičiaus apylinkių fotografijose, vis dar čia tvyro.

2024-05-26