„Režisierius pokalbiui gali skirti 30 minučių“, – į laikrodį baksnodama griežtai nužvelgia asistentė. O tuo metu sparčiai kylanti nepriklausomo amerikietiškojo kino žvaigždė Seanas Bakeris kukliai šypsosi ir laukia ženklo, kada pradėsime. Prieš šešerius metus įvykusį trumpą, bet turtingą mūsų pokalbį primena dovanotas filmo „Starlet“ blu-ray: filmas apie 21-erių pornofilmų žvaigždę ir jos autentišką draugystę su 80-mete našle. Šių metų Kanų kino festivalyje naujausias S. Bakerio filmas „Anora“ (2024) apie striptizo šokėją, ištekėjusią už jauno rusų oligarcho, pelnė pagrindinį „Auksinės palmės šakelės“ apdovanojimą. Būtų puiku recenzuoti šio užkietėjusio humanisto ir kino taisyklių laužytojo filmą, tačiau jo mūsų šalyje galime ir neišvysti. Europa S. Bakeriui ir maloninga, ir negailestinga: šiandien kurti ir platinti turinį, kuriame vaizduojami bet kokie rusų kultūros atspindžiai, – jautru, o spekuliuoti neperžiūrėtu filmu nedera. Nebent! Tai būtų kitas nepriklausomo Amerikos kino Seanas ir kitas neseniai rodytas, gilesnės pažinties vertas maištingas filmas.

Kadras iš filmo „Saldi rytinė pakrantė“ (The Sweet East, 2023, rež. Seanas Price’as Williamsas)

AKIPLĖŠA STEBUKLADARYS SU KAMERA

Seanas Price’as Williamsas, vienas įdomiausių šiandienos kino operatorių, šalia S. Bakerio paminėtas ne veltui – jis ne tik bendradarbiauja su garsiais nepriklausomo kino kūrėjais, bet ir 2021 m. su pačiu S. Bakeriu kūrė prekės ženklo KHAITE rudens kolekcijos klipą, kuriame mada susipina su protesto nuotaika, gatvėse siaučia stilingos ir karingai nusiteikusioms jaunos moterys. Šiuos kino industrijos atstovus sieja nenoras paklusti taisyklėms, pasaulio tyrinėjimas, ryžtas rizikuoti, kautis už savo pasaulėžiūrą, nenuvalkiotas humoro jausmas ir nesibaigiančios autentiškumo paieškos. Tuo pasižymi S. P. Williamso pilnametražis debiutas „Saldi rytinė pakrantė“ (The Sweet East, 2023) – itin kokybiškai, inovatyviai sukurtas filmas su intelektualiomis metaforomis tirštu scenarijumi. Tiesa, pirmas Seanas ypač švelniai nagrinėja net pačias nepatogiausias socialines temas, o antrasis Seanas šiek tiek kandesnis ir žaismingai akiplėšiškas. O kaip kitaip, jeigu pirmasis tavo kūrinys yra avangardiška satyra apie gimtąją Ameriką, nuspalvinta visomis įmanomomis spalvomis. Gal todėl kino kritikai šnabždasi, kad šis filmas tobulas Europos žiūrovams, norintiems vis patraukti per dantį amerikietišką naivumą, kapitalizmą, radikalumą, patologiškai melagingus politinius pasisakymus. Tai iliustruoja ir pats režisierius, į pernykštį Kanų kino festivalį atvykęs su JAV vėliava puoštais akiniais ir ryškiai raudonu sportiniu kostiumu vietoje smokingo.

S. P. Williamsas yra nufilmavęs daug nepriklausomų JAV filmų ir dirbęs su tokiais žinomais XXI a. kūrėjais kaip broliais Safdie, Ronaldu Bronsteinu, Michaelu Almereyda, Abelu Ferrara. Jis teigia, kad daugelis renkasi operatorių pagal autentišką stilių, tačiau pats, priešingai, visada nori išbandyti ką nors nauja, taip sąmoningai nekurdamas autorinio braižo. Tad jo darbo spektras ir specifika itin platūs: filmuoja tiek juosta, tiek skaitmeniniu formatu, dirba su įvairių žanrų vaidybiniu ir dokumentiniu kinu, muzikos klipais, reklamomis ir pelnytai yra vadinamas vienu įdomiausių kameros meistrų, įgyvendinantis ambicingus projektus.

Nors kūrėjas vengia nusakyti savo stilių, vis dėlto galima išskirti keletą bruožų: dominuoja įspūdingas spalvų koloritas bei gyvybės kupinos objektų kadruotės. „Nervingas vizualinis stilius“ – dar vienas tinkamas apibūdinimas. Tiek dramose, tiek siaubo filmuose dramatiškumą kuria judri kamera ir sutelktas dėmesys į artimus planus, taip sudaromas intymumo įspūdis. Šių gudrybių S. P. Williamsas mokėsi iš geriausių meistrų, tokių kaip legendinis dokumentinio kino asas Albertas Mayslesas, kūrybos piką pasiekęs 8-ajame dešimtmetyje, kai JAV kine sparčiai ištobulėjo įranga – pradėta filmuoti lengvomis nešiojamomis kameromis, garsas sinchronizuotas su vaizdu, o šitai palengvino visą procesą, didino greitį ir suteikė galimybes netikėčiausiems eksperimentams aikštelėje. Galbūt jų įkvėptas režisierius ieško autentikos pasitelkdamas ir moderniausias, ir senesnes technologijas: režisūriniame debiute atpažįstamas nebyliajam kinui, pvz., Fritzo Lango „Metropoliui“ (1927), būdingas Eugeno Schüfftano procesas – siurrealistinis vaizdas ekrane išgaunamas dalį filmavimo kameros uždengus veidrodžiu.

Kadrai iš filmo „Saldi rytinė pakrantė“ (The Sweet East, 2023, rež. Seanas Price’as Williamsas)

TRANZUOTOJA PO PARALELINES AMERIKAS

Manau, šis filmas labai lengvas. Jeigu mus vadins provokatoriais, ir turėtume tokie būti. Tačiau man šiame filme vienintelis tikrai provokuojantis dalykas yra Lilijanos palovyje rastas žurnalas, pilnas šunų su erekcija nuotraukų. Sakyčiau, reikėjo kažko tokio daugiau šiame filme.

Sean Price Williams

Debiutiniame S. P. Williamso filme vyresniųjų klasių moksleivė Lilijana (akt. Talia Ryder) per išvyką į Vašingtoną atsiskiria nuo klasės ir nukeliauja į rytinę pakrantę. Čia ji kaip tikra Alisa Stebuklų šalyje sutinka neįtikėtinų personažų: nuo skvoterių ir neonacių iki kino industrijos bohemos ir mafijos. Pirmieji kadrai, kuriuose prieš veidrodį teatrališkai dainuoja bilyailiška veikėja, tapo aliuzija į režisierės Josephine Decker filmą „Madlenos Madlena“ (Madeline’s Madeline, 2018), siūlantį pasinerti į labai chaotišką, ką tik iš psichiatrijos klinikos išėjusios veikėjos pasaulį. Jauna aktorė Madlena taip įsijaučia į vaidmenį scenoje, kad riba tarp realybės ir teatro išnyksta. O savaip išprotėjusi Lilijana – savarankiška ir drąsi, būtent jos pasitikėjimas savimi neleidžia atitraukti akių nuo ekrano, verčia spėlioti, kur ją amerikietiški skersvėjai nuneš toliau.

Žavingiausia šio filmo dalis yra gaivališkas, nenuspėjamas scenarijus ir nuolat visiems meluojančios Lilijanos virsmas: ji – ir liūdna nuo smurtaujančio vaikino pabėgusi mergina, ir pradedanti aktorė, ir kino žvaigždė, ir kriminalinio pasaulio atstovė, ir miela šunį praganiusi praeivė. Keičiasi miestai ir aplinkybės, kyla naujų problemų, veikėja nuolat rizikuoja gundydama, erzindama ir žavėdama kiekvieną sutiktą.

Vieną įsimintiniausių vyriškų veikėjų sukūrė Simonas Rexas, S. Bakerio filme „Eržilas“ (Red Rocket, 2021) vaidinęs buvusią pornofilmų žvaigždę Mikį, tragikomiškai bandantį susigrąžinti karjerą ir išbristi iš skolų bei priklausomybių liūno. Filme „Saldi rytinė pakrantė“ jis – fanatiškas universiteto profesorius Lorencas, pakviečiantis Lilijaną apsistoti erdviuose namuose. Čia skleidžiasi akivaizdžios nuorodos į Vladimiro Nabokovo „Lolitą“ – vabzdžius kolekcionuojantis vyras geidžia, bet nedrįsta į tinklus įpainioti jaunos merginos, o nujausdama, kad yra neliečiama, ši naudojasi visais patogumais. S. Rexo personažas – atstumiantis, komiškas ir keliantis nuoširdų gailestį, lyg naujasis Lesteris Bernhamas iš „Amerikietiškų grožybių“ (American Beauty, rež. Samas Mendesas, 1999).

Pasirinkęs išties eksperimentinį formatą, kai stebuklų daugiau nei logikos, režisierius filmui suteikė ir komercinio žavesio, pakviesdamas vaidinti aktorių Jacobą Elordi. Čia jis trumpai šmėsteli kaip charizmatiškas kino industrijos gražuoliukas, sukurdamas įtikinamą ryšį su aktorės T. Ryder Lilijana. Režisierius daug dirba su popkultūra, filme jis švelniai ironizuoja švaistūnišką, „auksinio jaunimo“ gyvenimo būdą, žiūrėjimą į pasaulį pro rožinius akinius. Honorarai, garbė, žiniasklaida, atsitiktiniai romanai, bohema, menas, kultūra, jausmai, prabangūs automobiliai, gardžiausias maistas – Lilijana greitai įsijaučia į filmo naratyve pasiūlytą filmo aktorės vaidmenį, o tuomet jos karūna dramatiškai nukrenta įvykiams pasisukus netikėta linkme. Čia, jei būčiau režisierė, sustabdyčiau „Saldžią rytinę pakrantę“ ir, kol sustingę, kvapą sulaikę aktoriai lauktų komandos pajudėti, trumpai aprašyčiau vieną įspūdingiausių filmo scenų.

Siekdamas autentiškumo (kad galėtų nufilmuoti šią sceną) S. P. Williamsas realybėje beveik metus laukė sniego. Turime progą stebėti, kaip filmo veikėjai atšiauriomis oro sąlygomis dirba su paskutine filmo dalimi. Vilkėdama Jocelyne Pierce kurtu kostiumu Lilijana laukia, kol bus pakviesta į aikštelę, kurioje užverda tikras pragaras. Dėl to, žinoma, kalta pati Lilijana. Režisierius flirtuojančios manieros pasakojimą akimirksniu paverčia šaltakrauju trileriu: be gailesčio liejamas kraujas, filmavimo aikštelė tampa egzekucijos vieta, žmonės krenta kaip lapai, tačiau labai teatrališkai ir absurdiškai. Satyrai būdingas priešybių derinys puikiai suveikia šiame filme, 180 laipsnių kampu apversdamas vyraujančią nuotaiką. Ir pagaliau, žiūrovų džiaugsmui, įžūlioji Lilijana paragauja negailestingos realybės, kurioje nusikaltimai, mirtis, bausmė, skurdas atspindi kitą, dažnai ignoruojamą socialinės realybės pusę. Pasakojimas švelniai sukrečia ir dar kartą primena, kad gyvenimas – tai linksmieji atrakcionų kalneliai, jais važiuodamas nesi tikras, ar už posūkio nesupykins…

MITAI APIE D. W. GRIFFITHĄ IR JUODĄ KATINĄ

Režisierius teigia, kad „Saldi rytinė pakrantė“ buvo įkvėpta Davido Warko Griffitho filmo „Kelias į Rytus“ (Way Down East, 1920). Panašūs ne tik jų pavadinimai, bet ir siužetai: vaizduojama naivi mergina, apgauta ją vedusio sukčiaus, praradusi kūdikį, nuskriausta ir ieškanti geresnio gyvenimo. Be to, sutampa ir veikėjų vardai, o miškingos filmo vietovės akivaizdžiai koreliuoja su šiandieninės Kalifornijos vaizdais. Taip pat akylieji pastebės, kad S. P. Williamso filmo veikėjai per televizorių žiūri D. W. Griffitho filmą apie poetą Edgarą Alleną Poe.

Kino kritikas Rogeris Ebertas rašė, kad D. W. Griffithas ištobulino ankstyvuosius kino kalbos atradimus ir originalias kinematografines technikas, kurios turėjo įtakos beveik kiekvieno vėliau sukurto filmo vizualinėms strategijoms ir tapo tokios įprastos, kad apie jas net nesusimąstome. Čia galima išskirti režisieriaus stambiais planais kuriamą įtaigumą, šiuo metodu naudojosi ir S. P. Williamsas. Jis prisipažįsta pirmuoju filmu norėjęs grąžinti duoklę grifitiškai bukolikai (antikinės poezijos žanrui). Vis dėlto pareiškimas gana drąsus, kadangi dėl vesterno „Tautos gimimas“ (The Birth of a Nation, 1915) D. W. Griffithas nuskambėjo kaip juodaodžius engiančio Kukluksklano propaguotojas. Čia S. P. Williamsas padėtį skubiai pataisė – kartu dirbti pakvietė aktorius Ayo Edebiri ir Jeremy O. Harrisą, vaidinančius kino režisierius ir filmavimo aikštelėje vadovaujančius baltiesiems.

Sudėtinga rasti vieną atsakymą, kaip pats režisierius norėjo pristatyti savo šalį. Ypač kai siužetas prasideda scena, grįsta tikru įvykiu: konspiracijos teorijų šalininkas, ginklu grasindamas užkandinės darbuotojams, reikalavo išlaisvinti rūsyje laikomus ir išnaudojamus mažamečius vaikus. O baigiasi televizijoje transliuojamomis žiniomis apie teroristinį išpuolį, apie kurį filme užsimenama tarsi prabėgomis, akivaizdžiai šaržuojant stereotipus apie Amerikoje gyvenančius kitataučius. Kontroversiškos filmo temos ir jų pateikimo forma iškelia klausimą, ar norėta sukurstyti skirtingų politinių pažiūrų filmo žiūrovus, ar pasišaipyti iš tautiečių nacionalinio charakterio, o gal pagaliau atverti akis dėl žiniasklaidos ir socialinių medijų sabotažo nulemtų absurdiškų situacijų. Tad didžioji filmo dilema, apie kurią diskutuoja europiečiai žiūrovai, – kodėl pati Lilijana leidosi į kelionę: norėdama geriau pažinti gimtąją Ameriką ar iš jos ištrūkti? Dar 2018 m. pradėtas kurti filmas aktualus ir šiandien, nepritrūksta kritinės analizės, ypač kai šalis aktyviai ruošiasi prezidento rinkimams. Juk čia gali nutikti bet kas, pavyzdžiui: baltaodis rinkėjas vietoje palaikomojo plakato išdrįsta pamojuoti (arba iššauti) legaliai turimu ginklu debatuose, kuriuose pliekiasi valdžios trokštantys politikai.

Tikiuosi, kad S. P. Williamsas, paragavęs filmo autoriaus duonos, nenuleis rankų po vieno bandymo ir tęs režisūrinę karjerą. Dėl unikalaus pasaulio matymo, drąsos reikšti nepatogią nuomonę, gebėjimo inovatyviai išnaudoti technines kino meno galimybes, ateityje jo vardą galbūt matysime šalia tokių indie žanro klasikų kaip S. Bakeris, Harmony Korine’as, Chloé Zhao, Greta Gerwig, Ari Asteris ir kt. O šiandien jis – nenuspėjamas, nepriklausomas, akyliu medžioklio žvilgsniu aplinką stebintis juodas katinas kaip T. Ryder atliekamoje dainoje iš filmo:

I’m the cat, I’m the cat
That lost its black
Where one raven soared
’Cross star flowered shores
Not a bruise, not a carе
I flow through air
When midnight comes around
When midnight comеs around