„Ten tvyro kažkoks blogis“, – sako šerifas Trumanas viename Davido Lyncho kultinio serialo „Tvin Pykso miestelis“ (Twin Peaks, 1990) epizode.

Ši replika atskleidžia režisieriaus, apie kurio mirtį jo šeima pranešė 2025 m. sausio 16 d., kūrybos esmę. D. Lyncho filmai ir serialai vaizduoja tamsias, grėsmingas, dažnai keistas Amerikos kultūros paraštes, šiandien vis dažniau išnyrančias iš šešėlių.

Kaip žmogus, dėstantis apie noir ir siaubo filmus, dažnai galvoju, kad amerikiečių kinas atspindi visuomenę lyg veidrodis. Lynchas buvo to meistras.

Daugelis šio režisieriaus juostų, pavyzdžiui, „Mėlynas aksomas“ (Blue Velvet, 1986) bei „Pamirštas greitkelis“ (Lost Highway, 1997), gali atrodyti šiurpios ir labai vaizdingos; filmams pasirodžius, minėtąjį vizualumą kritikai apibūdino kaip „keliantį nerimą“ bei „chaotišką“. Tačiau Lynchas ne tik stebino publiką efektais, bet ir įžvelgė šį tą giliau.

Jo vaizduojami korupcija, smurtas bei toksiškas vyriškumas šiandien Amerikoje yra pernelyg gerai pažįstami. Pavyzdžiui, „Mėlyno aksomo“ herojaus – naivaus koledžo studento Džefrio Bomonto – idiliškas, baltomis tvoromis įrėmintas priemiesčio gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis, kai jis kelio pakraštyje aptinka žmogaus ausį. Šiurpus radinys įtraukia vaikiną į žiauraus sociopato Franko Būto ir gražuolės salonų dainininkės Dorotės Valens orbitą. Šią viliokę Būtas sadistiškai kankina, laikydamas įkaitais jos vaiką bei vyrą, kurio ausį, pasirodo, ir rado Bomontas.

Vis dėlto jaunuolis pastebi, kad Dorotė jį nesveikai traukia, ir leidžiasi vis giliau į tamsų pasaulį, slypintį po jo gimtuoju miestu, – čia apstu prirūkytų barų bei kvaišalų landynių, kur lankosi Būtas ir daugybė keistuolių, įskaitant sutenerius, narkomanus, korumpuotą detektyvą. Įtaigi Būto frazė „Dabar tamsu“ tampa stipriu šios juostos refrenu.

„Mėlyname aksome“ vaizduojama korupcija, ištvirkimas ir smurtas iš tiesų yra ekstremalūs. Tačiau Būto veiksmai taip pat primena seksualinio išnaudojimo istorijas, kurios išaiškėjo, pavyzdžiui, Katalikų Bažnyčioje bei Skautų organizacijoje. Kadangi tokių nusikaltimų vis daugėja, jie tampa ne šiaip iškrypimu, o baisiu įspėjimu apie tai, kas giliai įsišakniję mūsų kultūroje.

Šios blogybės tokios sensacingos ir bauginančios, kad visuomenei kyla noras jas suvokti kaip egzistuojančias už mūsų tikrovės ribų, vykdomas žmonių, kurie į mus nepanašūs. Populiarusis D. Lyncho televizijos serialas „Tvin Pykso miestelis“ ir „Mėlynas aksomas“ itin įtaigiai pasakoja žiūrovams, kad tie slapti pasauliai, slepiantys niekšybę bei žiaurumą, yra visai šalia, ten, kur mums gali būti matomi, bet mes linkę juos ignoruoti.

Be to, filmuose „Pamirštas greitkelis“ ir „Malholando kelias“ (Mulholland Drive, 2001) rodomi tokie neįtikėtini, kraupūs dalykai, jog susidaro įspūdis, kad šių aštrių juostų personažai gyvena paralelinėse realybėse, kuriose viešpatauja gėris ir blogis.

„Pamiršto greitkelio“ pradžioje džiazo muzikantas Fredas Medisonas, nuteistas už savo žmonos nužudymą, tvirtina nusikaltimo neprisimenantis. Nagrinėdamas alternatyvių tikrovių temą Lynchas perkelia Medisoną į iliuzijų karalystę, kurioje gyvena žudikai, narkotikų prekeiviai bei pornografai, ir sulieja jo tapatybę su jauno mechaniko Pito Deitono asmeniu. Taip režisierius sujungia „normalumą“ ir iškrypimą į viena.

Dešimtajame dešimtmetyje tokie menininkai kaip Trentas Reznoras iš grupės „Nine Inch Nails“ – jo muzika skamba oficialiame „Pamiršto greitkelio“ garso takelyje – taip pat pateikė auditorijai dekadanso bei socialinio nuosmukio vaizdų, kuriuos įkvėpė paties kūrėjo nerimą kelianti patirtis Holivude ir muzikos industrijoje. Šias tamsias temas vėliau įkūnijo tokie turtingi bei įtakingi vyrai kaip Seanas „Diddy“ Combsas, Billas Cosby’is ir Jeffrey’is Epsteinas, daugelį metų slydę aukštuomenės paviršiumi, slėpdami nuo visuomenės savo monstrišką elgesį.

2001 m. pasirodžiusiame filme „Malholando kelias“ Lynchas atkreipia dėmesį į Holivudo prigimtyje glūdinčią niekšybę. Didžiaakė, nekalta pradedančioji aktorė Betė Elms atvyksta į Los Andželą, svajodama apie šlovę. Jos kova už sėkmę, pasibaigusi depresija ir mirtimi, neabejotinai tragiška. Tačiau nėra labai netikėta, turint omenyje, kad mergina bandė prasimušti korumpuotoje sistemoje, kuri pernelyg dažnai apdovanoja nenusipelniusius arba linkusius į kompromisus su savo morale. Kaip ir daugelis atvykstančių į Holivudą su didelėmis svajonėmis vien tam, kad suprastų, jog šlovė jiems nepasiekiama, Elms nepasiruošusi išnaudojimo ir korupcijos persmelktai industrijai. Jos likimas panašus į kitų moterų, kurios, desperatiškai siekdamos šlovės, pateko į Harvey’io Weinsteino paspęstus spąstus.

Davidą Lynchą mirtis ištiko tokiu metu, kai Amerika, regis, veržiasi į vis tamsesnę ateitį. Galbūt ją pranašauja politikai, užsimerkę prieš seksualinės prievartos aktus, toleruojantys aukų šmeižimą ar net besigiriantys, jog gali išsisukti nuo bausmės už žmogžudystę.

Svarbiausi Lyncho kūriniai įspėja, kad labiausiai bijoti turėtume ne tokių žmonių žiaurumo. Iš tiesų reikėtų baimintis tų, kurie juokiasi, džiūgauja ar tiesiog nusisuka – jų apgailėtinos reakcijos, įgalinančios ir skatinančios aptartą elgesį, darančios jį priimtiną pasaulyje.

Vos pasirodę Lyncho filmai dažnai regėjosi kaip siurrealistiniai, juokingi visuomenės atspindžiai. Šiandien jie kalba apie gilias ir baisias tiesas, kurių negalime ignoruoti.

Publikuojama iš „The Conversation“ (www.theconversation.com) pagal CC licenciją

Iš anglų k. vertė Viktorija Sab
Plačiau apie autorių: Billy J. Stratton

2025-01-20