Norite tapti sinefilu? Anksčiau tai buvo gana paprasta. XX a. pradžioje, kai formavosi pirmoji kino žiūrovų karta, viso pasaulio miestų centruose ėmė steigtis kino klubai. Nuo Niujorko iki Paryžiaus ir Mumbajaus žmonės rinkdavosi, kad žiūrėtų filmus, diskutuotų ir svarstytų apie pasaulio prigimtį, regėdami jį per ekrano prizmę.

Tačiau, laikui bėgant ir technologijoms tobulėjant, peržiūrų namuose, o vėliau – transliacijų internete atsiradimas suformavo daug fragmentiškesnį bei klaidesnį peizažą, ypač jaunam kino entuziastui, siekiančiam patekti į sinefilų elito gretas.

Šiuolaikiniams kino gerbėjams, trokštantiems daugiau sužinoti apie filmus, gali būti sunku suprasti, nuo ko pradėti. Tai nebėra paprasčiausias priklausymo tam tikram realiam klubui klausimas. Norėdamas pagelbėti, pateikiu šiuos naudingus patarimus, kaip tapti šiuolaikiniu sinefilu transliacijų algoritmų eroje.

1. Į „geriausiųjų“ sąrašus žiūrėkite atsargiai

Technologijose besigaudančiam kino gerbėjui, kurio tikslas – giliau pažinti kino istoriją, naudinga pirmiausia pasidomėti gausybe internete prieinamų „geriausiųjų“ sąrašų.

Tokie sąrašai gali būti naudingi, nes atkreipia dėmesį į gausybę filmų, apie kuriuos gal nė nebuvote girdėję, tačiau iš esmės jie yra subjektyvūs ir daug daugiau pasako apie juos sudariusius žmones nei apie tariamai objektyvią išskirtų filmų kokybę.

Istoriškai sinefilai priklausė tam tikrai visuomenės daliai. Jų sambūriuose telkėsi nedaug darbininkų, marginalizuotoms grupėms priklausančių asmenų ar tų, kas neturi laisvų pinigų bei galimybės laiką leisti didmiesčiuose. Nenuostabu, kad filmai ir režisieriai, atsirandantys „geriausiųjų“ sąrašuose, dažniausiai yra kilę iš privilegijuotųjų ir skirti būtent jų auditorijai.

2. Ignoruokite algoritmus

Kitas viliojantis ir lengvas būdas atrasti daugiau filmų – leisti technologijoms atlikti darbą už mus, ypač dirbtinio intelekto amžiuje. „Netflix“ platforma visą savo verslo modelį sukūrė remdamasi tokiu požiūriu ir siūlo rekomendacijas, ką turėtume žiūrėti, kad kiekvienas jaustumės individualiai aptarnaujamas, net jei turinys, kurį regime, labai panašus į vartojamą kitų.

Per daugelį metų sinefilai filmams išvysti surado aibę būdų, leidžiančių neapsiriboti tuo, kas prieinama vietiniuose kino teatruose ar vaizdo įrašų nuomos punktuose. Jūs irgi privalote atrasti didesnę įvairovę nei pasirinkto transliuotojo rekomendacijos. Alternatyvios svetainės, pavyzdžiui, „Mubi“, siūlo platesnį klasikinio ir pasaulio kino pasirinkimą.

Minėtu tikslu gali pasitarnauti platformos, leidžiančios susipažinti su turtingesnio kultūrinio paveldo filmais. Visgi nepamirškite pagrindinės taisyklės: jos taip pat neturėtų už jus spręsti, kokiu kinu mėgausitės.

3. Nevenkite prieštaros

Egzistuoja labai įvairus filmų „degustacinis meniu“, ir tik jūsų valia pasirinkti, kurie iš jų ypatingi. Mėgaukitės lūkesčių nepaisymu. Derinkite prancūzų „Naujosios bangos“ meninį kiną su miuziklų apie vidurinės mokyklos gyvenimą žiūrėjimo maratonu. Ekrane atraskite Vino Dieselio ar Kevino Harto personažų charizmą, sykiu žavėdamiesi Marlono Brando ar Violos Davis aktorystės meistriškumu. Džiaukitės Michaelo Bay’aus ar Uwe’ės Bollo režisūra taip pat, kaip Christopherio Nolano, Gretos Gerwig ar Martino Scorsese’ės.

Neapsiribokite vienu kino žanru ar stiliumi. Kuo spalvingiau – tuo smagiau.

4. Pamilti, o ne teisti

Kino mėgėjai turėtų prisiminti Antono Ego, baisiojo restoranų kritiko ir antagonisto iš „Pixar“ filmo „La Troškinys“ (Ratatouille, rež. Bradas Birdas, 2007), žodžius: „[Kritikai] klesti dėl negatyvios kritikos, kurią malonu tiek rašyti, tiek skaityti… Tačiau yra momentų, kai kritikas tikrai rizikuoja: tai įvyksta atradus ir stengiantis apginti ką nors nauja.“

Būti sinefilu reiškia mylėti naujoves, o ne menkinti jūsų akimis silpnus kūrinius. Venkite lankytis dažnai cituojamų, dėl savo fiasko pagarsėjusių filmų, kaip, pavyzdžiui, „Kambarys“ (The Room, rež. Tommy’is Wiseau, 2003), peržiūrose arba su cinišku malonumu grįžti prie tų, kurie „tokie blogi, kad tampa geri“. Šitai tik įtvirtina sustabarėjusią sampratą, kas yra gera ir bloga, ironiškai išriečiant antakį ir apsimetant, neva daroma kažkas itin maištingo.

Mylėkite tai, ką norite mylėti, – nuoširdžiai bei aistringai – ir ieškokite būdų paaiškinti, kodėl taip jaučiatės.

5. Atgal prie fizinės patirties

Viskam persikėlus į internetą, manėme, kad, na, viskas ten ir liks. Tačiau tokios pasaulėžiūros utopija seniai subliuško. Kai „Netflix“ 1998 m. pradėjo veiklą kaip DVD siuntimo paštu paslaugą teikianti įmonė, ji didžiavosi kataloge turėdama daugiau nei 70 000 filmų.

2020 m. apskaičiuota, kad platforma siūlo apie 3 800 filmų. Pasirodo, pigiau yra nurodyti, kas mums turėtų patikti, nei leisti tai atrasti patiems.

Kad atrastumėte filmus, kuriuos iš tiesų norite pamatyti, gali tekti sugrįžti į fizinį pasaulį. Prisiminkite senesnes technologijas. Nuvalykite dulkes nuo tėvų DVD ar „Blu-ray“ grotuvo (jei jie dar tokį turi). Apsilankykite artimiausioje bibliotekoje. Lankykitės vietiniuose kino festivaliuose ar nemokamuose seansuose, ypač jei ten pristatomi filmai, apie kuriuos niekada nebuvote girdėję.

Dar geriau – eikite į kiną. Išjunkite mobilųjį telefoną. Pabendraukite su šalia sėdinčiu žmogumi (tik prieš filmą ir po jo, prašau). Sinefilija visada buvo būdas suartėti. Paverskime ją tokia dar kartą.

APIE AUTORIŲ

Dr. Alexanderas Sergeantas dėsto Vestminsterio universitete. Jis yra pripažintas kino istorikas ir teoretikas, kurio mokslinių tyrimų sritys apima Holivudo kino istoriją, fantastikos žanro medijas, populiariąją animaciją, psichoanalizę ir kino teoriją.

Publikuojama iš „The Conversation“ (www.theconversation.com) pagal CC licenciją 

Iš anglų kalbos vertė Silvija Butkutė

 

2025-12-22