Kino kūrėjas Jurgis Matulevičius prisimena, kad nors jo režisūrinis debiutas „Izaokas“ (2019) per pandemiją ir patyrė didelių iššūkių, sulaukus įvertinimo Europos kino apdovanojimuose, kelerius metus trukęs nerimas bei finansiniai nuostoliai atsipirko. Šiandien verčiamas kitas puslapis: kino teatruose rodomas naujausiais režisieriaus filmas „Kinų jūra“ (2026) – iki smulkmenų estetiškas trileris, paremtas tragiška kovos menų čempiono iš Kauno istorija. Koprodukcijoje su taivaniečiais – ne tik nelengva imigrantų Lietuvoje realybė, bet ir penkiolika metų atjaunėjęs aktorius Marius Repšys, tikri liudijimai iš nusikalstamo pasaulio, aršios kovos ringe, o svarbiausia – vieno netobulo žmogaus kelionė iš tamsos į šviesą. Ir paties režisieriaus misija – pasaulį ekrane reflektuoti ne kaip faktinę realybę, o kaip teatrinį patyrimą.

Ar filme remtasi tikra istorija? Visi herojai čia balansuoja ant prarajos krašto. Kodėl jūsų kino tikrovė tokia klampi ir tamsi?

Scenarijus įkvėptas įvykių Kaune, nutikusių apie 2010–2015 m., kol šalyje vis dar veikė nusikaltėlių gaujos. Muaitai boksininkas, bušido kovotojas Remigijus Morkevičius buvo nušautas samdomo žudiko prie savo namų. Jis – Osvaldo (akt. M. Repšys) istoriją įkvėpęs personažas. Ruošdamasis filmui vykdžiau detalų tyrimą. Informaciją rinkau ne vien iš žiniasklaidos: prie scenarijaus rašymo prisidėjo ir Marius Misiūnas, vaidinantis Osvaldo trenerį – tikrasis Remigijaus mokytojas. Kai susipažinome, jis labai daug atskleidė apie šį asmenį. Kokios psichologinės problemos kovotoją kankino, kokia buvo jo vaikystė. Minėtos žinios paklojo stiprų pagrindą gilesniam personažo vystymui.

Man asmeniškai siužetas labai artimas, nes daug kalbama apie toksišką vyriškumą. Pats augau tokiame klimate, tik man pasisekė, kad sugebėjau iš jo pasprukti. Bet turiu draugų, kurie liko, ir kai kurių jau net nebėra tarp gyvųjų. Manau, sumanymą tikrai supras mano bendraamžiai – pasaulis greitai kinta, mes nespėjame prisitaikyti, tada tarsi atsiveria bedugnė, įtraukianti atgal į negailestingos socialinės realybės liūną. Daliai pavyksta išsilaisvinti pasinėrus į sportą, kūrybą, kai kas tiesiog pabėga iš šalies… „Kinų jūra“ – tikrų įvykių ir tikrų žmonių įkvėptas filmas, manyje brendęs tikrai ilgai.

Kodėl pagrindiniam vaidmeniui atlikti pasirinkote aktorių Marių Repšį? Įsiminė jo „blogiuko“ personažas Andriaus Blaževičiaus filme „Šventasis“ (2016)?

Tiesą sakant, buvau numatęs kitą aktorių, tačiau jis tokio apoloniško grožio, kad supratau, jog nebus tinkamas istorijai apie kovas ringe. M. Repšys turi didelę patirtį kovos menuose, jais užsiėmė net dvylika metų. Be to, jis iš pavojų kupinos aplinkos – užaugęs Gerosios Vilties rajone Vilniuje, susidūręs su nusikalstamu pasauliu, norėdamas išgyventi, turėjo susiformuoti „kietą“ charakterį. Marius vienas iš nedaugelio, atėjusių studijuoti aktorystės tiesiog „iš gatvės“. Man pasirodė, kad jis sugebės perteikti herojų ne vaidindamas, o atliepdamas savo patirtis.

Jo tipažas „Šventajame“ gal kiek ir panašus, tačiau žinau, kad Repšys visada norėjo įkūnyti kovotoją, ir jam tai pagaliau pavyko mano filme. Tačiau atsirado kita problema: jis neatrodė kaip sportininkas – buvo priaugęs svorio – ir užtruko devynis mėnesius, kad numestų beveik dvidešimt kilogramų. Ruošėsi vaidmeniui, tarsi ruoštųsi varžyboms. Vertinu tai, kad jis Osvaldo personažą papildė savaip: merginą sužeidęs antiherojus, įkūnytas šio aktoriaus, tampa švelnesniu, naivesniu, gilesniu personažu.

Žmogaus kovą su tamsa nagrinėjote ir „Izaoke“. Ar sąmoningai šią temą renkatės kaip savo kūrybinę kryptį?

Vidinė gėrio ir blogio kova man labai svarbi. Ėmiausi šios istorijos, nes Morkevičiaus asmenybė kontroversiška. Mane tiesiog sužavėjo, kad jis buvo talentingas kovotojas, nors turėjo bipolinį sutrikimą: galėjo apvogti parduotuvę, o kitą dieną iš žuvies skyriaus nupirkti visus gyvus karpius ir paleisti juos į Nemuną. Prisidirbdavo, išvažiuodavo vienuolynan ir medituodavo, tada grįždavo – ir vėl viskas iš naujo. „Izaoke“ toks pat komplikuotas individas – žudikas, kuris atgailauja. Tiesiog žmogus, padaręs klaidų, bet turintis savyje gėrio. Taip ir gyvename grumdamiesi su demonais, šešėliniu pasauliu… Manau, negali būti geras, jei tavyje nėra kažko blogo. Visada įdomu panirti į sudėtingas temas, suprasti, kokia tikroji žmogaus prigimtis, motyvai. Gerai istorijai reikia konflikto.

Kaip užmezgėte bendradarbiavimą su Taivano kino industrija? Kuo šios šalies kinas išskirtinis ir patrauklus?

Taivanas turi daug talentingų režisierių: pavyzdžiui, Angas Lee, Tsai Ming-liangas, abu kuriantys labai skirtingus filmus. Man išties patinka, kad, sakykime, japoniškas kinas – ryškaus, savito braižo, jam būdingi minimalizmas, statika, lėtumas, o korėjietiškas, taivanietiškas kinas artimesnis europietiškam. Jis net primena nepriklausomą Amerikos kiną. Mus parėmė Taivano filmų institutas, suradome koprodiuserę, kuri į aktorių atranką pasiūlė vietinių garsenybių. Kai kurie atliko tik mažus vaidmenis, kaip žymioji Lu-Yi Ching, įkūnijusi motiną. O Sonia Yuan, vaidinusi Ryûsuke’ės Hamaguchio filme „Vairuok mano automobilį“ (Doraibu mai kâ, 2021), irgi atvyko pasirodyti keliose scenose. Kalbėjomės su jais apie kiną, politiką. Man pasirodė labai šilti žmonės, gerbiantys save, kitus, savo profesiją.

Kai ieškojau aktoriaus Ju-Longo vaidmeniui, norėjau, kad jis išties būtų kavinės savininkas, tačiau taivaniečių diaspora Lietuvoje labai maža, daugiausia – studentai. Ėjau susipažinti su žmonėmis iš restoranų, kurie, nors kalba lietuviškai, nėra integravęsi į mūsų visuomenę. Daugelis pasakojo baisias istorijas apie reketą. Rašydamas „Izaoką“, praleidau nemažai laiko archyvuose, o čia tyriau kitaip: reikėjo bendrauti ir su buvusiais nusikaltėliais, kad filmas nestokotų tikroviškumo. Tarkime, mafijozus įkūnija realiai su mafijos pasauliu kitados susiję žmonės: režisierius Rinaldas Tamoševičius, ir pats pasirodantis filme, supažindino su keletu vyrų iš savo praeities. Jie jau susitvarkę gyvenimus, bet susidomėjo galimybe suvaidinti „Kinų jūroje“. Beveik viskas, ką šie žmonės kalba, improvizuota, tai jų filosofija ir slengas. Ir Mariui buvo lengva dirbti su jais, nes pats važinėja į kalėjimus edukacijos tikslais, bendrauja su kaliniais, bando įkvėpti juos pokyčiams.

Kokią vietą filme užima jaunosios kovotojos Anželikos (akt. Samanta Drilingaitė) istorija? Ar pasakojime apie toksišką vyriškumą atsiranda pasvarstymų ir iš moterų perspektyvos?

Man atrodo, kad Osvaldo treniruojamos Anželikos istorija papildo jo mylimosios Skaistės (akt. Severija Janušauskaitė) personažą. Du poliai: Skaistė trokšta gyventi patogiai, todėl ignoruoja smurtinę aplinką, o Anželika rodo priešingą pavyzdį – ji mokosi nepasiduoti, kovoti. Man reikėjo atsvaros tamsai, įrodant, kad žmogus visgi turi šansą, vilties ištrūkti iš užburto rato. Kartu jos vaidmuo papildo filmo dramaturgiją, kurioje Osvaldas per muštynes gatvėje sužeidžia merginą. Reikėjo kontrasto pagrindiniam herojui, kad jis atsiskleistų ne kaip smurtautojas, o kaip žmogus, kuris tiesiog atsiduria ne laiku ir ne vietoje, todėl „sudega“.

Ar „Kinų jūra“ – tik filme vaizduojamo restorano pavadinimas?

Tai ir geografinė vietovė aplink Taivaną ir Kiniją. Tiesiog jūra, be jokių nuorodų į politinį režimą Kinijoje. Savotiška žmogaus ir jo svajonių metafora. Istorijos herojus Ju-Longas (akt. Jianas Huangas) viename kadre stovi prie Kauno marių ir sako, kad jas reikia perplaukti, dėl savo geresnės versijos. Jūra – tarsi riboženklis, galimybė kiekvienam filmo personažui ir žiūrovui nusigauti į kitą krantą, pasikeisti.

Su režisiere Saule Bliuvaite esate kūrybinis duetas. Kaip padedate arba trukdote vienas kitam?

Pasaulio kūrimą kine suvokiame labai panašiai. Niekada nestatyčiau filmo apie Vingio parke vaikščiojančius ir besišnekučiuojančius žmones. Nes man tai neįdomu. Mudviem su Saule šis pasaulis – kupinas kino magijos, bet išlaikantis tikrumą. Ji man padėjo tvarkytis su scenarijumi dar dirbant prie „Izaoko“, o šįkart scenarijus – jos. Vienas kitam esame talkininkai ir kritikai. Kartais komentarus nelengva priimti, bet mudu tokie žmonės, kurie niekada nemeluos ir pasakys, kas gerai, o kas – ne. Su Saule bendradarbiauti ir paprasta, ir sunku, bet labai įdomu.

Ji pati neblogai pažįstama su filmo tema. Juk yra iš Kauno, matė tą pačią toksišką aplinką, tik iš kitos perspektyvos. Mūsų kartos jaunuoliai išeidavome į kiemą ir bijodavome būti sumušti, negalėjome ir nemokėjome kalbėti apie jausmus. „Kinų jūroje“ analizuojame smurtą, kuris vyksta kasdien visame pasaulyje: Ukrainoje, Irane, galbūt kaimynų bute… Žmonės tiesiog į jį žvelgia atsiriboję, daugelis užsidengia akis ir apsimeta, kad nemato. Kine smurtą stengiausi parodyti kaip pasekmę.

Istorija baigiasi mistiniu etiudu prie laužo. Ar taip regite mirtį?

Norėjau pabaigą palikti atvirą interpretacijoms. Man asmeniškai tai – tarsi gyvenimo metafora, ėjimas žarijomis, kurias herojus mindo visą filmą. Galbūt Osvaldas taip naivokai įsivaizduoja ramybę: dzen būsena – sėdėti prie laužo, kai nebereikia kilti į kovą. Toks personažo išėjimas į kitą pasaulį, nebūtinai į mirtį, persikėlimas į tolesnį egzistencijos lygmenį.

Kuo, manote, „Kinų jūra“ išskirtinė kitų lietuviškų filmų kontekste?

Dabartinė režisierių karta labiausiai pamėgusi socialinį realizmą: Laurynas Bareiša, Marija Kavtaradzė, Andrius Blaževičius… Šiuolaikinis lietuviškas kinas itin skirtingas, kūrėjai daro savotiškus dalykus, todėl pasaulyje esame „ant bangos“. Mudu su Saule savo pasakojimuose talpiname daugiau dramos, mėgstame naudoti įvairias priemones, kitaip judančią kamerą. Mano kinas labiau teatrališkas, nes itin daug dėmesio skiriu estetikai, kitokiam priėjimui prie scenos paveikslo. Scenografiją irgi kuriu nuo nulio – kitaip nemoku. Visada stengiuosi, ieškau komplikuotų aplinkybių: pavyzdžiui, filmuojame rūke, o ne saulės šviesoje – čia matau daug grožio, magiškos auros. Mėgstu transformuoti aktorius, kad jie atrodytų kitaip. Tarkime, Severija filmavimo metu buvo susileidusi į lūpas hialiuriono. Marius irgi atrodo kaip prieš penkiolika metų. Atsukome laiką atgal!

Norėčiau, kad žiūrovai mano filmus suvoktų kaip interpretacijas: miesto, žmogaus. Manau, ekrane kuriu kitokį pasaulį, išskirtinę kinematografiją. Ji dažnai tamsi, karaliauja blogio jėgos, bet bando prasiskverbti saulės spinduliai. Nujaučiu, kad kuo toliau, tuo labiau jie persmelks mano meną.

 

2026-02-10