fbpx

Jo Šventenybė XIV Dalai Lama

Tenzinas Geičė Tetongas

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla netrukus išleis knygą „Jo Šventenybė XIV Dalai Lama“ (iš anglų kalbos vertė Saulius Repečka). Tai autentiškiausias liudijimas apie vieno iškiliausių pasaulio dvasinių lyderių gyvenimą, nes šios biografijos autorius – Tenzinas Geičė Tetongas – keturis dešimtmečius buvo artimas Dalai Lamos pagalbininkas, šeimos draugas ir asmeninis sekretorius, lydėjęs Jo Šventenybę kone į visas užsienio keliones. Knygos projektą iniciavo ir visokeriopai rėmė jaunesnysis Dalai Lamos brolis Ngari Rinpočė, ištikimas T. G. Tetongo bičiulis. 1959-aisiais Dalai Lamai pabėgus į Indiją jam tebuvo dvylika, tačiau Ngari puikiai prisimena lemtinguosius įvykius. Šie vyrai stovėjo prie pačių Tibeto bendruomenės tremtyje radimosi ištakų. Jie pasakoja asmenišką, nuostabią, intymią, niekada negirdėtą istoriją apie XIV Dalai Lamą – brolį, draugą, lyderį. Pristatome kelias neeilinės biografijos ištraukas.

Pratarmė

Kai mano brolis, Jo Šventenybė XIV Dalai Lama, buvo priverstas prisidengdamas tamsa bėgti iš savo šalies, tebuvau per anksti subrendęs trylikametis. Aš išvykau kartu su motina bei seserimis – man kėlė juoką, kad jos keliauja persirengusios vyrais. Motina baiminosi, kad savo elgesiu ir tiesmukumu (bruožas, kurį tebeturiu) išduosiu, kas iš tiesų esame. Tačiau ji nerimavo be reikalo, nes aš buvau pametęs galvą dėl drauge su mumis keliaujančių khampų sukilėlių, jų ginklų ir man ant kaklo kabančio fotoaparato. Savo knygoje „Laisvė tremtyje“ mano brolis rašo apie pabėgimo metu tykojusius pavojus ir tvyrojusią įtampą, bet man tai buvo pats didžiausias nuotykis, kokį tik gali patirti berniukas. Suprantu, kad šie žodžiai skamba galbūt nepagarbiai, tačiau esu tikras, kad jei mano brolis būtų likęs Lhasoje ir žengęs pirmtakų pramintu keliu, pasauliui nebūtų nusišypsojusi laimė pažinti šio mūsų laikų šviesulio.

Indijos vyriausybė, parodydama nepaprastą drąsą bei geranoriškumą, Dalai Lamai bei jo palydai suteikė prieglobstį ir taip pakeitė istorijos tėkmę. Per septyniasdešimt metų mes sukūrėme nedidelę salą, kur galime turtinti, puoselėti ir saugoti tibetiečių kultūrą bei dvasines praktikas. Tačiau už tai mokame didelę kainą. Mūsų tauta išblaškyta, mes neturime savo valstybės, o aš nuo tada, kai išvykau iš Lhasos, kaip ir tūkstančiai kitų tibetiečių, nesu laikęs rankose savo paso (tibetiečiams tremtyje kaip oficialus dokumentas išduodamas tik Tapatybės liudijimas). Aštuntajame praėjusio amžiaus dešimt­metyje savanoriu įstojau į Specialiąsias pasienio pajėgas, arba 22-ąjį dalinį, – tai Indijos armijai priklausantis slaptas elitinis tibetiečių karių pulkas. Jis buvo sukurtas kovoti su Kinijos armija Tibete, bet kaip tik šio uždavinio dar buvo neatlikęs, nors dalyvavo daugelyje karinių operacijų. Tuo metu tremtyje gyvenantys tibetiečiai žūtbūt troško atgauti savo šalį. Pirmaisiais metais savanoriai tarnaudavo kariniuose daliniuose be jokio užmokesčio – jie tiesiog veržėsi kovoti su kinais. Galbūt kai kam pasirodys keista, kad jauniausiojo Dalai Lamos brolio pasirinktas gyvenimo kelias nėra neprievartinis. Vis dėlto nemanau, kad tai labai neįprasta, nes kiekvienas mūsų šeimos narys pasirinko savo paties ar pačios būdą tarnauti Tibeto labui.

Nepaisant oficialių iniciatyvų ir kai kurių vilties teikiančių permainų, Tibete gyvenantys tibetiečiai negali laisvai išpažinti savo religijos nei puoselėti savo kultūros. Tačiau žmogaus dvasia nepasiduoda. Vienintelė mūsų atspara visada buvo mano vyresnysis brolis XIV Dalai Lama. Jo Šventenybės nenuilstamos pastangos kovojant už savo tautą ir vedant mus teisinguoju dharmos bei dorovės keliu tapo pavyzdžiu netgi jo niekintojams.

Aš rėmiau šios knygos sumanymą nuo pat jo užgimimo dienos, nes Jo Šventenybės istorija svarbi visai žmonijai. Niekas jos nepapasakos geriau nei senas mano draugas, ištikimas Tibeto vadovybės narys Tenzinas Geičė Tetongas. Jo šeima suvaidino svarbų vaidmenį Tibeto istorijoje tarnaudama ne vienam Dalai Lamai. Tęsdamas šeimos tradiciją, jis beveik keturis dešimtmečius dirbo Jo Šventenybės asmeninėje tarnyboje. Per šiuos metus mes visi, kaip draugai, kolegos, o dabar ir kaip į užtarnautą poilsį išėję vyrai, dalijomės didžiausiais džiaugsmais ir sunkiausiais rūpesčiais. Tenzinas Geičė mane lankydavo pačiomis tamsiausiomis akimirkomis, kai mane kamuodavo depresija, ir kviesdavo pasivaikščioti ar paplaukioti. Kartą jo įkalbinėjamas aš atkakliai atsisakinėjau, bet staiga atsisukęs pamačiau, kad jis stovi ant rankų, norėdamas atkreipti mano dėmesį. Tuo metu jis buvo vienuolis ir vilkėjo vienuolio drabužius, tad aš tik nusikvatojau ir paklusau jo raginimui. Rašydami šią knygą turėjome progos ilgas valandas diskutuoti, prisiminti daugelį panašių istorijų ir krėsti juokus – taip mudu bendravome ir visus ankstesnius penkiasdešimt metų. Viliuosi, kad ši knyga įtikimai paliudys, kuo gyvena tibetiečiai, kuriuos veda mūsų dvasinis lyderis, mano vyresnysis brolis Jo Šventenybė XIV Dalai Lama.

Tendzinas Čiogjalas, Ngari Rinpočė

<…>
Pabėgimas iš Lhasos

Lemtingą 1959 m. kovo 17-ąją Tibeto gyvenimas iš esmės pasikeitė. Jo Šventenybė stengėsi atsikratyti apėmusio nerimo ir sielvarto, tačiau orakulas liepė išvykti. Dalai Lama vienas pats atliko pranašavimo ritualą, kreipdamasis patarimo į Madžiušrį, išminties bodhisatvą. Jis patvirtino orakulo žodį, ir Dalai Lama pajuto, kad iš šios aklavietės galima išeiti tik paliekant Tibetą. Tačiau, suprantama, kinai atidžiai stebėjo situaciją. Apie savo sprendimą Jo Šventenybė informavo tik artimiausius pagalbininkus, o parengiamuosius darbus patikėjo atlikti „lordui Chamberlainui“, Palai Tuptenui Vodenui, ir aptarnaujančiojo vienuolių personalo vadovui (Chikyab Khenpo) Gadrangui Lobsangui Rigzinui. Trys pabėgėlių grupės išvyko viena po kitos kelių valandų skirtumu. Popiet, pasislėpę sunkvežimyje po brezentu, išvažiavo Jo Šventenybės mokytojai ir keturi Tibeto parlamento (Kašago) nariai. Po kelių valandų išvyko Didžioji Motina, jaunasis Tendzinas Čiogjalas ir Cering Dolma, moterys buvo persirengusios vyrais. Tuo metu „lordas Chamberlainas“ jau buvo nusiuntęs laišką generaliniam Indijos konsului Lhasoje, kuriame pranešė apie išvykimą į tremtį ir teiravosi dėl galimybės gauti prieglobstį. Taip pat jis išsiuntė laišką Chushi Gangdruk kovotojams, įsikūrusiems šalies pietuose, kuriame prašė, kad būtų pasirengę ginti ir lydėti Dalai Lamą.

Jo Šventenybė paskutinį kartą aplankė savo asmeninę šventyklą, skirtą Mahakalai – Dalai Lamų gynėjai. Paaukojęs šilkinį šalį katagą (khatag), Jo Šventenybė baigė kalbėti maldą ir išėjo iš šventyklos. Artėjant dešimtai valandai vakaro, jis apsirengė kaip kareivis – apsimovė kelnes, apsivilko tibetietišką čubą (chuba – toks apsiaustas) ir pėsčias išėjo iš Norbulingkos. Užsikabino ant kairio peties cilindro formos dėklą, į kurį buvo įsidėjęs nepaprastai brangų daiktą – deivę gynėją Palden Lamo vaizduojančią thanką, kuri kadaise priklausė II Dalai Lamai. Ši thanka turėjo didžiulę dvasinę vertę. Ant kito peties Dalai Lamai kabojo šautuvas. Greta žingsniavo Puncogas Taši Takla, Jo Šventenybės svainis ir apsaugos vadovas. Įskaitant kitus lydinčiuosius, tai buvo paskutinioji, trečioji, tą dieną išvykusi žmonių grupė. Šiame regione buvo dislokuota dešimtys tūkstančių Liaudies išsivadavimo armijos karių, tad kilo reali grėsmė, kad pabėgėlius pastebės ir sulaikys. Dalai Lama su palyda paskubomis persikėlė per Kjiču upę – anapus jų laukė kitos dvi pabėgėlių grupės. Tik tuomet, kaip pasakoja Jo Šventenybė, jis vėl užsidėjo akinius ir aiškiai pamatė pasaulį.

2020-12-23