Pamenu, vasaros pradžioje persikrausčius į naują butą užmiestyje, pasitiko gretimo sklypo kūdroje milijonas kvarkiančių varlių. Garsas priminė zombių apokalipsę. Kaimynai sakė, kad jau įprato kasmet porą mėnesių pakentėti, kol žaliūkės baigs poruotis. Būtent šį, vėliau išsisprendusį, bet daug bemiegių naktų kainavusį išbandymą prisiminiau režisierės Gabrielės Urbonaitės debiutinio filmo „Renovacija“ (2025) seanse. Jauna pora – Ilona (akt. Žygimantė Elena Jakštaitė) ir Matas (akt. Šarūnas Zenkevičius) – įsikelia į jaukų būstą ir netrukus sužino, kad prasideda septynis mėnesius truksiantys daugiabučio atnaujinimo darbai. Gręžimas, kalimas ir po langais vaikščiojantys lietuviškai nesuprantantys statybininkai pranašavo chaosą. Sovietinio daugiabučio remontą po aštuonerių metų JAV į Lietuvą grįžusi gyventi ir kurti režisierė laiko metafora, parodančia, kad kai kurių dalykų lengva ranka nepagražinsi. Nors Taline, Kyjive, Sevilijoje ir kituose Europos kino festivaliuose pastebėto ir įvertinto filmo herojai kalba skirtingomis kalbomis, jų dialoguose paliečiamos plačios temos: trisdešimtmečio krizė, romantiniai jausmai, karo grėsmė, pilietiška pareiga, vienatvė. Juostoje galima atrasti ir receptą laimingam gyvenimui, kuriam kartais tereikia plačiau atverti namų duris ir langus.

POEZIJA ANT PASTOLIŲ

„Tai filmas apie nepriklausomybės laikų žmones“ – teigia režisierė, nors ir prisimena, kad pradžioje neplanavo kalbėti būtent apie tūkstantmečio kartą. Natūraliai susiklostė, kad filmas perteikia šiandienines realijas ir jose atsiduriančius jaunus žmones. Gabrielė pasakoja, kad juostoje pasirinkta pagrindinė lokacija, kurioje vyksta didžioji naratyvo dalis – daugiabutis – yra šalies fasadas, slepiantis kur kas gilesnes problemas. „Pati užaugau tokios statybos daugiabutyje. Daugelis mano bendraamžių vengia tokių interjerų, kadangi jie byloja praeitį, kurios nepatyrėme. Taigi šis stilingai įrengtas senas butas renovuojamame name yra tarsi praėjusio laiko, kurį norime ištrinti, bet kurį tikriausia turėtume suprasti kaip mus veikiantį bei formuojantį, simbolį.“

Juokaudama sakau pašnekovei, kad filmo scenarijus – tarsi melodrama, nes tarp buto gyventojos Ilonos ir statybininko Olego (akt. Romanas Lutskyi) iš Ukrainos užsimezga simpatija. Ar buvo sunku surasti originalų būdą scenarijuje supažindinti pagrindinius herojus? „Istorijos pamatas atkeliavo iš realybės – kai mano namą renovavo, ant pastolių taip pat laipiojo ukrainiečiai ir baltarusiai remontininkai. Mane įkvėpė nesusikalbėjimo su jais situacija. Ilona dirba vertėja, puikiai nardo žodžių gausoje, tačiau negali suprasti Olego. Nepaisant to, jie užmezga ryšį kitokiu būdu – per poeziją, vedančią į sielų draugystę.“

Filmo scenarijus rašytas net septynerius metus, o ekranus juosta pasiekė laiku, kai vis dar tęsiasi plataus masto Rusijos invazija į Ukrainą. Paklausta, ar teko daug koreguoti scenarijų, atsižvelgiant į pasaulyje vykstančius įvykius, Urbonaitė dalinasi, kad filme norėjo kalbėti apie dabarties pasaulį po lemtingų pokyčių politikoje, taip pat paliesti šiuos įvykius lydinčius nerimo ir kaltės jausmus. „Tai filmas apie gebėjimą funkcionuoti tvyrančios karo grėsmės šešėlyje. Ta grėsmė primena apie pasaulio trapumą ir sustiprina pagrindinės herojės klausimą: kaip iš tikrųjų noriu gyventi? Tačiau jaučiu, kad jeigu būčiau pradėjusi rašyti scenarijų jau po Rusijos invazijos, istorija garantuotai būtų kitokia.“ Režisierė prisipažįsta, kad ši tema jai labai rūpi ir didžiulis režisūrinis iššūkis yra kalbėti apie karą tarsi paliekant jį antrame plane, stipriau akcentuojant filmo herojų vidines dramas.

Kadras iš filmo „Renovacija“ (rež. Gabrielė Urbonaitė, 2025)

ILONA, GABRIELĖ IR JŲ KRYŽKELĖS

Kokia yra Ilona, teiraujuosi. „Ji – perfekcionistė, visur ieškanti tobulumo ir jį primetanti kitiems. Jai sunkiai sekasi dorotis su vidinėmis savo problemomis“, – komentuoja Gabrielė. „Man norėjosi atskleisti, kad nors pastato renovacijos procesas ją erzina, jis išjudina ir pakelia vidinius klausimus, užspaustas abejones, kokio gyvenimo ji trokšta. Gal jis nepriklauso nuo visuomenės primestų rolių, o gal ji nežino, ko išties nori. Pamoka iš šios herojės istorijos matyt ta, kad gyvenimas nuolat teka, keičiasi ir nereikia savęs labai suvaržyti.“ Dažnai pasitaiko, kad pagrindiniai filmo herojai atspindi pačius jų kūrėjus. Teiraujuosi režisierės, ar teko patirti jausmą, kai atrodo, viskas gerai, bet kažko trūksta. Pašnekovė dalinasi, kad kai jai buvo dvidešimt šešeri, tuo metu studijavo magistrą Kolumbijos universitete Niujorke. Iš pažiūros gyvenimas buvo sėkmingas, tačiau jautė daug nerimo. „Norėjau rašyti filmo scenarijų apie Lietuvą, grįžti į savo šalį, kurti ir kalbėti man artimomis temomis. Būtent scenarijaus kūrimas ir buvo bandymas suprasti, ar iš manęs pačios, ar iš aplinkos ateina spaudimas „susitvarkyti“ gyvenimą.“

„Tada trisdešimtmetis atrodė lyg kažkoks siaubas: sukurti santykius, pradėti filmą, padaryti karjerą“, – atvirauja Gabrielė, netrukus pridurdama, kad net ir praėjus kiek laiko, ši krizė neatrodo buvusi išgalvota. „Mes visi skirtingais gyvenimo etapais patiriame tokius permąstymų laikotarpius. Anksčiau žmonės susilaukdavo vaikų jaunesni, dabar viskas nusivėlino, išsitęsė. Priklauso, su kuo bendrauji – tada renkiesi kryptį: ar jau „vėluoji“, ar gyvenimas dar priešaky. Tai įdomus laikas daryti pasirinkimus, išbandyti save skirtinguose amplua. Bet asmeniškai mane vis tiek lydi supratimas, kad laikas senka. Ypač būnant moterimi.“ Filmo kūrėja samprotauja, kad tarp draugų taip pat vyksta rungtynės, lyginimasis: „Man pradėjus scenarijų, vis patikrindavau, kada kiti režisieriai išleidžia pirmuosius filmus. Pavyzdžiui, galvojau apie kanadietį Xavierą Dolaną – toks jaunas ir jau žvaigždė, o aš dar nieko nepasiekiau! Iš to kilo daug nerimo, skubėjimo. Tačiau anksčiau ar vėliau supranti, kad viskas įvyksta savo laiku.“

PRIIMTI SAVE, KITĄ, VIENATVĘ

Filmas apie „milenialsus“ – tik „milenialsams“? „Ne visai“, – nesutinka režisierė. „Vyresni žiūrovai prisimena jaunystę, susimąsto apie savo pačių santykius. Po festivaliuose vykstančių seansų, prieidavo nemažai vyrų, kurie susitapatino su mano filmu dėl ten analizuojamos vyriškumo karo akivaizdoje temos. Kas tas tikras vyras ir kokio vyro nori „Renovacijos“ herojė? Jos vaikinas Matas stabilus, o Olegas – „miražinis“, tarsi nerealus. Jis – stereotipiškai vyriškas: aukštas, dailių bruožų, stiprus.“ Čia režisierė nutraukia prieš akis kylančią apoloniško vyro fantaziją ir primena, kad Ilonos vyriškumo suvokimas yra suformuotas jos šeimos – griežtos ir kontroliuojančios mamos, kuri itin kritiška jos išrinktajam. „Ekrane ir pamąstymai apie ėjimą į karą. Reikia būti nuoširdiems, juk ne kiekvienam ši auka tinka. O ir kariui reikia civilių, kurie galėtų juo pasirūpinti.“

„Kurdama filmą, norėjau atskleisti Vilnių kaip labai tarpkultūrinį miestą, tačiau visur atsiranda žmonių, kuriems nepatiks „svetimi“. Toks yra pagyvenusios kaimynės Bronės (akt. Laimutė Štrimaitytė) personažas, parodantis, kad ne visi yra pasiruošę priimti kitataučius. Kaip pagrindinė herojė Ilona atsiveria savo ateities nežinomybei, taip Bronė galiausiai turi rasti būdą susidraugauti su kaimynais, nes gyvena viename name, vienoje šalyje.“ Tačiau kodėl Bronės personažas – būtent seno, nepatenkino, bambančio, viskuo besiskundžiančio žmogaus tipažas? Gabrielė sako, kad tai opi problema tarp senolių: „Visą gyvenimą augai su lietuviais ir staiga matai, kaip tavo akyse kaimynystė tampa margesnė, sunku priimti pokyčius. Be to, Bronės charakterį formuoja ir vienatvė: vaikai, anūkai gyvena užsienyje, nėra bendravimo.“ Režisierė sako, kad senos moters personažas skatina Iloną susimąstyti apie tradicinį šeimos modelį, kurį savo aplinkoje ji jaučia spaudimą išpildyti. Susukti ramų šeimyninį guolį, susilaukti vaikų, turėti stabilų darbą – visa tai nebūtinai veda į asmeninę laimę.“

Kadras iš filmo „Renovacija“ (rež. Gabrielė Urbonaitė, 2025)

LAIMĖ ATEINA PALEIDUS

Paklausta apie ketverius metus trukusį filmo gimimą ir darbo su vaidybine grupe metodus, režisierė pasakoja, kad jai labai svarbu kartu su aktoriais skaityti scenarijų, diskutuoti, ar jie supranta istoriją. „Man visada norisi atsižvelgti į aktorių ir kitų komandos narių nuomonę, nes ji į darbo procesą įneša kitoniškumo. Veiksmas aikštelėje truko tik devyniolika dienų, reikėjo gerai surepetuoti, nes filmuota buvo juosta.“ Gabrielė taip pat prideda, kad kiekvienas aktorius dirba labai skirtingai, o ji nemėgstanti primesti savo režisūrinių technikų.

Žygimantė ir Šarūnas jau ne pirmą kartą vaidina duete. Kodėl jiedu, klausiu Gabrielės. „Žygimantę atradau atrankos metu, o su Šarūnu buvome dirbę anksčiau prie dviejų mano trumpametražių filmų, rašydama scenarijų jau turėjau jį mintyse. Manau, kurti drauge mums padėjo užsimezgęs tarpusavio ryšys ir tai, kad daug laiko praleidom kartu. Su Žygimante man norėjosi atrasti humorą, gal kažkiek pabrėžti komiškumą, tai leidžia ją žiūrovui pamatyti naujomis akimis. O Šarūnas itin prisidėjo atskleidžiant Mato personažą. Pirmoje versijoje jis buvo tiesiog paprastas vaikinas, bet tiek perrašinėjant scenarijų, tiek kalbantis su Šarūnu, jo personažas užaugo.“

Koks jausmas dirbti su vienu populiariausių operatorių, režisierių Vytautu Katkumi? „Nors pirmą kartą dirbome kartu, mes pažįstami nuo paauglystės ir dėl to buvo labai jauku. Mums padėjo ir ilgas pasiruošimo procesas: testinę sceną dirbtuvėse Lenkijoje filmavome dar 2020 m., vėliau – filmo „tyzerį“, dalinomės mums patinkančiais filmais ir daug kalbėjomės apie tai, kaip įsivaizduojame „Renovaciją“. Taip pat praleidome nemažai laiko pagrindinėje lokacijoje – bute – ieškodami tinkamų rakursų prieš filmavimą. Ir nors viskas buvo kruopščiai suplanuota, filmavimo metu leidome sau improvizuoti, būtent tada įvyko gražiausi atradimai. Vytautas turi nuostabių idėjų, gerą skonį ir laisvę pamatyti dalykus netikėtu kampu.“

Kalbant apie filmo finalą – čia įvyksta tam tikras herojės išsilaisvinimas, išėjimas iš klaustrofobiškos erdvės į atviras teritorijas. Ką tai simbolizuoja, teiraujuosi. „Mes užsidarome. Jei ne namie, tai savo galvose. Ir tai sukuria daug skausmo“, – dalinasi pašnekovė. „Žmogus nuolat transformuojasi, o rytojų lydi nežinomybė. Kai tai supranti ir išties priimi – pasidaro lengviau.“

Vienoje filmo scenoje herojė ištaria: „Turėčiau būti laiminga, bet…“. Klausiu „Renovacijos“ režisierės, ar ji yra patyrusi šį prieštaringą jausmą ir kaip jį gydyti. „Aš pati labai mėgstu kontroliuoti, bet pastebiu, kad kuo labiau paleidžiu, tuo esu laimingesnė. Kurdama šią juostą jaučiausi laiminga, nes buvau apsupta gerų žmonių, gimė tvirta mintis, kad jeigu kas kelis metu sukursiu po filmą ir taip jausiuosi – tada su manimi viskas gerai. Juk laimės trūkumas kyla iš didelių lūkesčių ir realybės neatitikimų.“

O kaip dėl karo? Šis filmas – dar vienas priminimas to juodo tiršto grėsmės debesies virš mūsų, gyvenančių Lietuvoje. „Tas pavojus esti kažkur mūsų sąmonėje, gal neapčiuopiamas, bet nereiškia, kad netikras. Kalbant su Olegą vaidinančiu Romanu apie tai, kaip gyventi ištikus karui, jis sakė, kad yra tik du keliai: arba toliau užsiimti tuo, ką veiki gyvenime, ir stengtis daryti tai kuo geriau, arba eiti į frontą. Jam šiuo metu labai pasisekė – jis toliau vaidina teatre, gastroliuoja, galėjo atvykti pas mus filmuotis. Tikrai ne visiems nusišypso fortūna, daug menininkų iš fronto negrįžo. Apskritai, Ukrainoje dabar kultūros atgimimas – žmonės buriasi, eina į teatrą, koncertus, skaito ukrainietišką literatūrą – man tai patvirtinimas, koks svarbus yra menas, ir kad kurti yra prasminga.