Režisierė ir scenaristė Gailė Garnelytė save vadina istorijų pasakotoja. Pradėjusi nuo kino scenarijų kūrimo įvairiems trumpametražiams vaidybiniams bei pilnametražiams dokumentiniams filmams, rašiusi noveles ir apsakymus, prieš penkerius metus ji pasuko į dokumentinio kino režisūrą. Čia susijungė viskas: scenarijus, žvilgsnis į naratyvą, patirtis kuriant apybraižas televizijai. Jos pirmasis trumpametražis dokumentinis filmas „Robotas ir peteliškė“ (2021) – stiprus debiutas, apkeliavęs daugiau nei 30 pasaulio kino festivalių, laimėjęs keletą prizų už geriausią režisūrą. Neseniai Gailė pabaigė kurti pilnametražį dokumentinį filmą „Sutikau žmogų“ (2025), pasakojantį apie fotografą Artūrą Morozovą ir jo sutinkamus herojus, tyrinėjantį socialinės atskirties, pažeidžiamumo, karo temas. Kūryba jai nėra vien profesija – tai nuolatinis dialogas su pasauliu ir savimi, išeičių paieškos, o kartais – neįveikiamų dilemų laukas. Pasak menininkės, dokumentikos režisūra – ne vien idėjų ieškojimas ar savo vizijos atskleidimas, bet ir kasdienių, labai praktiškų problemų sprendimas.

Interviu Gailė dalijasi mintimis apie savo dokumentinio kino procesą, bendruomenės svarbą bei tai, kas šiandien jai yra svarbiausia. Nors kuriant kyla daug iššūkių, juose pašnekovė stengiasi įžvelgti šviesiąją pusę, nes tiek jos darbuose, tiek gyvenime esminė – viltis.

Įsižiūrėti į kitą

Nors dabar Gailei artimiausia dokumentika, ji ir toliau pasakoja istorijas įvairiais formatais, taip pat dėsto kino scenarijų ir kūrybinį rašymą savo įsteigtame ugdymo centre „Kurk“. Menininkė įsitikinusi, kad dokumentika leidžia tyrinėti žmonių gyvenimus, jų patirtis, emocijas, kurie trumpai susitikus ar prasilenkiant gatvėje dažnai lieka paslaptyje. Jai įdomiausia – įsiklausyti ir įsižiūrėti į kitą, atskleisti skirtingus jo būties sluoksnius, asmenybės puses – tai, ko pažinties pradžioje net neįsivaizduotum dėl iš anksto susiformavusių vertinimų ar stereotipų.

Gailė pastebi, kad daugelis kūrėjų remiasi asmenine patirtimi. Šią tendenciją mato ir dėstydama – pirmieji scenarijai beveik visada būna apie patį autorių. Pasak jos, tai natūralu: lengviausia kalbėti apie iš patirties pažįstamus dalykus, o kartais – ir permąstyti tai, kas dar nebuvo iki galo suvokta. Todėl ir savo darbuose menininkė dažnai atsigręžia į asmenines patirtis bei vidines būsenas. Visgi kurdama dokumentinį kiną susiduria ir su kitų žmonių gyvenimais. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tai – svetimos istorijos, tačiau, Gailės manymu, žmonių patirtys dažnai panašios – visi iš esmės sprendžiame tas pačias santykių, kasdienybės, egzistencijos problemas. Pradėjusi dirbti su socialinės atskirties tema, režisierė manė, kad jai bus sunku susitapatinti su savo filmuojamais personažais – atrodė, kad jų gyvenimo aplinkybės itin skirtingos, – tačiau greitai įžvelgė, jog visi yra tarsi to paties branduolio dalys, viena kitą papildančios įvairiais pustoniais.

Iš kalbos ir knygų pasaulio

Polinkį į meną pašnekovė sieja su savo šeima. Jos tėtis Rimtautas Garnelis visą gyvenimą dirbo literatūros srityje, o į lietuvių kalbą visuomet žiūrėjo ir tebežiūri su didele atida bei meile. Režisierės manymu, toks atsakingas požiūris į kalbą, jos struktūrą ir niuansus šiandien beveik išnykęs. Vėliau kartu su Gailės mama jiedu įkūrė leidyklą „Garnelis“, leidžiančią aukštos kokybės literatūrą vaikams. Taigi, knygos bei kalba nuo mažens buvo natūrali aplinkos dalis, kurioje autorė augo ir brendo, be to, susipažino su skirtingais siužetais bei naratyvais. „Istorijos, kurias man skaitydavo tėvai – Astridos Lindgren, Tove’ės Jannson, Janoscho, – turėjo labai stiprų siužetą, išvystytą pasakojimą, galbūt todėl ir man pačiai įdomiausia tapo būtent naratyvinė kūryba, kurioje herojų pasaulis, išgyvenimai atsiskleidžia plėtojant veiksmą“, – svarsto ji.

Šešiolikos Gailė anglų kalbos kursuose spontaniškai pareiškė, kad norėtų tapti scenariste. Paklausta, apie ką galėtų būti jos pirmasis scenarijus, atsakė, jog norėtų rašyti apie žmones, važiuojančius traukiniais. Tuo metu net neįsivaizdavo, kodėl taip leptelėjo, bet kelias jau buvo pasirinktas.

Ieškant savo pasakojimo formos

Gailei baigus mokyklą, Lietuvoje dar nebuvo scenarijaus rašymo programų, todėl ji pasirinko lietuvių literatūros studijas Vilniaus universitete. Čia gilinosi į tekstų struktūrą, pasakojimo principus, žmogaus patirties atspindžius. Nors svajojo apie praktinį darbą ir norėjo kurti, o ne analizuoti, šiandien džiaugiasi įgytu tvirtu humanitariniu pagrindu, plačiu kultūriniu bei literatūriniu akiračiu.

Vėliau, mūsų šalyje atsiradus galimybei studijuoti kino dramaturgiją, mergina nedvejodama nusprendė tęsti mokslus šioje srityje – įstojo ir tapo pirmojo kino dramaturgijos kurso Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studente. Būtent tuo metu scenaristo profesija kaip tokia Lietuvoje dar tik formavosi, todėl studijos buvo savotiška naujos kūrybinės krypties pradžia. Pašnekovė prisimena, jog dėl srities naujumo paprasta tikrai nebuvo. Scenaristo ir režisieriaus santykis išlieka neapibrėžtas iki šiol – nėra aiškių gairių, kaip iš tiesų reikėtų dirbti. Laikui bėgant, kūrėja pajuto, kad vien scenarijaus rašymas neįstengia patenkinti jos autorystės poreikio – norėjosi kažko daugiau, kas leistų prabilti savo balsu. Būtent tuo gyvenimo momentu Gailė atrado tiek prozą, tiek kino režisūrą.

Jos vertinimu, scenaristo profesija Lietuvoje dar gana jauna ir neturi tokių gilių tradicijų kaip kitose šalyse. Dėl šios priežasties nemaža dalis filmų gimsta iš režisierių idėjų, o scenaristas neretai tampa labiau meninio proceso dalimi nei jo iniciatoriumi. Gailė atkreipia dėmesį, kad Lietuvai toli iki Švedijos: Stokholmo teatre, jei pakeičiama pjesės eilutė, dramaturgas gali gauti net 20 000 eurų kompensaciją. Galbūt tai ir paskatino kūrėją imtis režisūros, nors viskas prasidėjo nuo literatūrinių apsakymų. „Labai patiko ir tebepatinka rašyti, mano apsakymai išversti į latvių ir lenkų kalbas. Juose jaučiuosi laisvai, galiu istoriją pasakoti intuityviai, be didelių struktūrinių suvaržymų“, – dalijasi ji.

Kintai – tarp žemės ir dangaus

Kalbėdama apie režisūrą, Gailė neslepia, kad tai yra viena sudėtingiausių, o kartu – labiausiai ją įtraukiančių kūrybos formų. Juk šis darbas reikalauja ne tik tinkamos vizijos, bet ir didžiulės atsakomybės bei nuolatinio gebėjimo spręsti praktinius klausimus. Režisūra – ne vien idėjos ar meninės minties gimimas, o visas procesas, kuriame tenka koordinuoti komandą, planuoti įvairius sprendimus, derinti skirtingas nuomones, sykiu išlaikant aiškią kūrinio kryptį. Pasak pašnekovės, režisieriaus profesija nuolat kelia iššūkių, reikalauja tiek vidinės stiprybės, tiek kantrybės.

Ne mažiau svarbi ir finansinė pusė. Lietuvoje projektų finansavimas dažnai ribotas, todėl nuolat tenka derinti idėjas su galimybėmis, ieškoti būdų įgyvendinti sumanymus net turint nedidelius išteklius. Gailė įsitikinusi, kad tai ugdo lankstumą, gebėjimą prisitaikyti. Vis dėlto, mažėjant kultūros finansavimui, daugelis yra pervargę – greta kino projektų dirba ir kitus darbus. Todėl pašnekovė sąmoningai ieško pusiausvyros tarp darbo ir atsitraukimo. Dažnai tam išvyksta į pamario miestelį Kintus, kur laikas teka lėčiau ir dingsta nuolatinės skubos jausmas. Anot jos, kūrybai būtini atotrūkiai – akimirkos, kai galima tiesiog nieko neveikti. Kino teatruose baigus rodyti filmą „Sutikau žmogų“, režisierė svajoja vėl ten nuvykti ir tiesiog stebėti žmones bei peizažus.

Lietuvos kultūros laukas

Kalbėdama apie kultūros situaciją Lietuvoje, Gailė pastebi, kad pastaraisiais metais kultūros bendruomenė tapo tikrai vieninga. Tiesa, skirtingų meno sričių atstovai dažnai užsidarę savose erdvėse, tarkime, poetai ateina į poezijos skaitymus, kompozitoriai – į muzikines premjeras. Vis dėlto bent tarp tos pačios srities kūrėjų egzistuoja didelis tarpusavio palaikymas. Darbuotis kino industrijoje Lietuvoje nėra lengva: finansavimas ribotas, talentingų režisierių daug, o visiems gauti paramą – tiesiog neįmanoma. Tokiomis sąlygomis konkurencija neišvengiama. Visgi ji paprastai nėra priešiška, net atvirkščiai – daugelis kino kūrėjų supranta, kad visi dirba bendrame kultūros lauke ir siekia panašių tikslų, prasmingo ir kokybiško turinio.

Gailė prisimena, kad pristatydama „Sutikau žmogų“ kino teatruose pati sulaukė labai daug kolegų palaikymo. Kino bendruomenės nariai dalijosi informacija apie filmą socialiniuose tinkluose, lankėsi premjerose, skatino žiūrovus ateiti į peržiūras. Pašnekovės vertinimu, tokie bičiuliški gestai – itin svarbūs.

Kartu tame pačiame pasakojime

Paklausta, ko šiandien ieško, Gailė ilgai nedvejoja – labiausiai ji ieško vilties. Dabarties pasaulyje, kuriame nuolat girdime apie krizes, karą ir terorizmą, ypač svarbu nepamiršti šviesesnės perspektyvos. Kūrėja to ir siekia savo scenarijuose, kuriuose sunkias scenas visuomet keičia pozityvios. Gailės manymu, menas neturėtų atskleisti vien tamsių gyvenimo pusių ar palikti žiūrovą apniktą nevilties. „Priešingai, menas gali padėti pamatyti išeitį, priminti apie žmogaus stiprybę ir gebėjimą įveikti sunkumus“, – įsitikinusi ji. Kūryba Gailei – ne tik profesinė veikla, bet ir savęs pažinimo procesas. Dirbdama su skirtingais projektais, bendraudama su komanda, susidurdama su įvairiomis situacijomis, ji nuolat mokosi pažinti savo reakcijas, emocijas bei vidines nuostatas.

Paklausta, ar yra temų, kurių nedrįstų liesti, pašnekovė atsako, jog stengiasi neturėti griežtų ribų. Pavyzdžiui, nors nagrinėti socialinės atskirties fenomeną tikrai nebuvo lengva, darbas prie filmo „Sutikau žmogų“ padovanojo išskirtinių patirčių, kurios režisierę stipriai pakeitė. Pasak jos, kūryba dažnai reikalauja drąsos kalbėti apie tai, kas žmogui svarbu, net jei tokios temos ne visada sulaukia didelio visuomenės dėmesio ar palaikymo. O Gailei svarbu dvasinės vertybės bei žmogaus santykis su tikėjimu. Ji pripažįsta, kad šios temos šiuolaikinėje kultūroje nelaikomos populiariomis ar lengvai suprantamomis, tačiau pačiai patinka jas tyrinėti – drauge su kolegomis kūrė dokumentinių laidų ciklą apie skirtingas religines konfesijas, esančias Lietuvoje, o dabar rašo scenarijų ir ima interviu TV filmui apie palaimintąjį Jurgį Matulaitį. Menininkė mano, kad tikėjimo tema gali atskleisti svarbius žmogaus gyvenimo aspektus: vidinę ramybę, vertybių paieškas, egzistencinius klausimus.

Vis dėlto viena idėja Gailei vis dar atrodo sunkiai įgyvendinama, ir tai yra… dokumentinis filmas apie ją pačią. Nors tokio pasiūlymo buvo sulaukusi, kol kas tam nesijaučia pasirengusi. Be to, yra tikra, kad žinodama, kaip viskas vyksta, stipriai kontroliuotų procesą. Pašnekovė pripažįsta, kad tokio pobūdžio projektas reikalautų labai didelio atvirumo, vidinės brandos ir siekio ne kontroliuoti, o paleisti – juk ir pati savo kuriamiems filmams ieško būtent tokių herojų.

 

2026-03-25