„Filme „Traukiniai“ iš tiesų plaka mano širdis, nes vienoje iš pirmųjų scenų garso režisierius Saulius Urbanavičius pritaikė įrašą iš kraujo tyrimų, kur girdimas tylus kraujo pulsavimas arterijose. Šią sceną pavadinau garvežio gimimu. Tai taip emociškai paveiku, nes filmas yra mano vaikas, kurio gimimas truko beveik dešimtmetį“, – sako Lenkijos kino režisierius, Lodzės kino mokyklos profesorius Maciejus Drygas.

Žymaus Lenkijos dokumentinio kino kūrėjo biografijoje – dešimtys filmų, pristatytų daugybėje prestižinių kino festivalių. 1991 m. jis buvo įvertintas Europos kino apdovanojimuose, kuriuose „Išgirsk mano šauksmą“ (Usłyszcie mój krzyk, 1991) pripažintas geriausiu dokumentiniu filmu.

2024 m. M. Drygas sugrįžo triumfališkai – nebylus archyvinės dokumentikos kūrinys „Traukiniai“ (Pociągi) laimėjo pagrindinį tarptautinio Amsterdamo kino festivalio (IDFA), vadinamo vienu svarbiausių pasaulio dokumentikos meistrams, prizą. JAV kino kritikų asociacija (Critics Choice Documentary Awards) filmui skyrė net dvi nominacijas – už geriausią muziką (kompozitorius Pawełas Szymańskis) ir geriausiai panaudotą archyvinę medžiagą dokumentiniame filme. „Traukiniai“ buvo pasirinkti Europos kino festivalio „Scanorama“ uždarymo filmu ir tęsia kelionę Lietuvos kino teatruose.

Su M. Drygu kalbėjome apie neįkainojamą lietuvių indėlį į filmo kūrimą, archyvinės medžiagos paieškas ir atranką, XX a. palietusius karus, pasikartojančias žmonijos klaidas ir, žinoma, dalyvavimą kuriant kultinį filmą „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“ (rež. Raimundas Banionis, 1990), kuriam kūrėjas parašė scenarijų.

Kaip kilo idėja tokiam didingam filmui, kurį kino kritikai neretai pavadina ir meno kūriniu? Tai savotiškas kino monumentas XX amžiui.

Pirmasis įrašas mano sąsiuvinyje prieš daugiau nei dešimtmetį prasidėjo sakiniu: „Kelionė traukiniu yra gyvenimo metafora“. Tačiau impulsas sukurti filmą „Traukiniai“ nebuvo vienkartinis nušvitimas. Ši idėja brendo ilgai, per daugelį metų kristalizavosi stebint pasaulį, apmąstant istoriją ir kaupiant asmenines patirtis.

XX a. traukinys tapo istorijos liudytoju ir įrankiu – nuo euforijos pasiekus pažangą, judėjimo džiaugsmo prabangiuose vagonuose iki pervežimų į karo frontus ir koncentracijos stovyklas. Ta pati transporto priemonė, skirta jungti žmones, buvo pasitelkta ir juos sunaikinti. Būtent ši ambivalencija tarp progreso ir katastrofos man tapo raktu pasakoti istoriją be žodžių. Tik vaizdais ir garsais.

Istorinio laikotarpio pasirinkimas buvo natūralus: tai metas, kai geležinkelis buvo civilizacijos stuburas ir taip pat jos tamsusis atspindys. Tačiau tai nėra istorija apie vagonus ar garvežius. Tai pasakojimas apie XX a. pro traukinio langą. Ši transporto priemonė yra keista ir įdomi vieta, kur žmogus trumpam atsiduria kitokioje erdvėje ir socialinėje aplinkoje.

Iš tiesų filmas „Traukiniai“ turėjo būti kitoks, paremtas tekstais. Beveik pusantrų metų tyrinėjau archyvus visame pasaulyje, ieškodamas traukiniuose parašytų tekstų: laiškų fragmentų, dienoraščių, tarnybinių užrašų. Tai buvo akimirkų, minčių ir emocijų fiksacija, kuri buvo rašoma skubant, pagal geležinkelio ritmą. Iš šios medžiagos gimė daugiau nei 30 puslapių scenarijus.

Tačiau kai kartu su montažo režisieriumi Rafału Listopadu pradėjome filmo montažą, pastebėjome, kad nereikia verbalinės naracijos, nes žodžiai silpnina vizualinės išraiškos jėgą. Vaizdai buvo pakankamai ryškūs ir emociškai talpūs. Tuomet priėmiau sunkų sprendimą atsisakyti tekstų. Teko patikėti vien vaizdo dramaturgija. Pajutau, kad tai būtinas eksperimentas.

Kiek archyvų aplankėte ir kiek laiko užtrukote rinkdami vaizdo medžiagą? Papasakokite apie šį procesą.

Planavau nuvykti į 24 pasaulio šalis, kuriose yra kino vaizdo archyvai. Tai turėjo būti gyvenimo nuotykis – kelionės į P. Afriką, Japoniją, Kiniją. Bet pasaulį užklupo pandemija, užsidarė visi skrydžiai, o taip pat ir archyvai. Ieškojome sprendimų, kaip elgtis šioje situacijoje. Su asistente Paulina Brzezińska šimtus valandų praleidome nuotoliu prisijungę prie archyvų, o taip pat pasitelkėme vietinių specialistų pagalbą, kurie galėjo fiziškai patekti į kai kuriuos archyvus savo miestuose.

Mažiausiai mane domino reklaminiai ar mokomieji filmai apie tai, kokie puikūs yra traukiniai. Juose ieškojau žmonių, jų emocijų. Iš viso surinkome šimtus valandų medžiagos iš 98 archyvų visame pasaulyje, filme pasinaudojome 46 šaltiniais. Vaizdo medžiagų paieškos archyvuose, o vėliau ir montažas užtruko daugiau nei penkerius metus. Vien tik finaliniam filmo epizodui buvo sukurtos net 35 skirtingos versijos.

Ankstesniuose savo filmuose dažnai iš esmės dekonstruodavau pirminę šaltinių reikšmę, suteikdamas jiems visiškai kitą prasmę. Filme „Traukiniai“ iš archyvinių medžiagų, dažnai frag­mentiškų, neakivaizdžių, kūriau naują pasaulį. Šis procesas šiek tiek priminė vaidybinio filmo kūrimą. Todėl archyvo nelaikau vien tik istoriniu įrašu. Tai yra kūrybinė medžiaga, kurią perdirbu ir paverčiu nauja, kino tikrove.

Kokios archyvinės medžiagos teko atsisakyti?

Kai Rusija pradėjo karą prieš Ukrainą, nusprendžiau atsisakyti medžiagos iš Rusijos ir Baltarusijos kino archyvų. Nenorėjau, kad finansai už gautą archyvinę medžiagą būtų panaudoti karo reikmėms.

Rusijos archyvai be galo turtingi, juose daug istorinės medžiagos – nuo bėgių tiesimo iki itin skaudžių tremties epizodų. XX a. Sovietų Sąjunga suvaidino nemažą vaidmenį, tad teko keisti ir filmo dramaturginę struktūrą.

JAV archyvuose radau vaizdo įrašų apie žmonių persikraustymą po II-ojo pasaulinio karo. Epizoduose matoma, kaip iš Vokietijos grįžtantys Sovietų Sąjungos karo belaisviai su milžinišku Stalino paveikslu bando įlipti į vagoną arba ant jo stogo kala didžiulę penkiakampę žvaigždę.

Filmo kūrybos procese dalyvavo ir Lietuvos komanda – prodiuserė Rasa Miškinytė, garso režisierius Saulius Urbanavičius. Papasakokite, kaip jie įsitraukė.

Su R. Miškinyte iš „Era film“ dirbome prie ankstesnių filmų, tad ieškant koprodukcijos partnerių natūraliai kilo mintis kreiptis į Rasą. Ji supažindino mus su garso režisieriumi S. Urbanavičiumi, itin talentingu savo srities meistru (keturių „Sidabrinių gervių“ laureatu – red. past.).

„Traukiniai“ – vienas brangiausių Lenkijos dokumentikos filmų, tad lietuvių finansinis įnašas nėra didelis, tačiau kūrybinis indėlis – milžiniškas. S. Urbanavičiaus profesinė meistrystė ir talentas šiame filme atsiskleidžia visa jėga – man tai buvo nuostabus atradimas. Be jo originalių sprendimų filmas atrodytų visai kitaip, prarastų didelę dalį emocijos.

Su Sauliumi ilgai galvojome apie garso dizaino prasmę ir kokią žinią jis gali perduoti. Tuomet pradėjome kalbėti apie tai, kad galima įvairiais garsais traukiniams suteikti žmogiškų bruožų. Juk traukiniai gali turėti savo vidinį gyvenimą. Filme labai daug neakivaizdžių, asociatyvių garsų. Matome, kad tie traukiniai irgi kenčia, jaučia skausmą, kai juos bombarduoja – jie šaukia.

O viskas prasideda nuo pirmos scenos, kurią vadinu garvežio gimimu. Sauliui perdaviau garso įrašą iš mano tyrimo, kur girdimas kraujo pulsavimas mano arterijose. Taip filmo pradžioje viename iš garvežių pradėjo plakti mano širdis. Man tai buvo emociškai paveiku ir svarbu, nes tai mano vaikas, kurio gimimas truko daug metų, ir jame plaka mano širdis. Suprantu, kad skamba abstrakčiai, bet turiu labai emociškai stiprų santykį su šiuo filmu.

Su Lietuva palaikote glaudų ryšį jau ne vieną dešimtmetį. 1990 m. pagal Jūsų parašytą scenarijų režisierius Raimundas Banionis sukūrė vieną populiariausių lietuviškų filmų „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“. Nusikelkime trumpam į tą laikotarpį. Kaip jūs atsidūrėte šio filmo kūryboje?

Su R. Banioniu studijavau aukštojoje V. Gerasimovo kinematografijos mokykloje Maskvoje, buvome bendrakursiai. Visiems savo filmams iki šiol rašau scenarijus, tačiau tuo metu dėl cenzūros daugelis iš jų neišvydo dienos šviesos.

Raimundas žinojo apie mano galimybes ir pasiūlė prisijungti. Paklausiau jo, ar nereikės teksto tvirtinti Maskvos institucijose. Režisierius patikino, kad esu laisvas rašyti taip, kaip noriu. Tuomet buvo audringas laikotarpis, kai Lietuva traukė nuo savęs sovietų pančius. Žinojau, kad Raimundas mėgsta atskleisti jaunuosius talentus, mintyse sukosi filmo idėja apie 8-ąjį dešimtmetį, mūsų kartą, kuri buvo ir Romo Kalantos susideginimo protesto vardan liudininke.

Pradėjau domėtis tuo laikotarpiu Kaune ir visai atsitiktinai atsidūriau šalia pastato, kuris prieš karą vadinosi „Amerikos“ viešbutis. Pradėjau susitikinėti su žmonėmis, kurie tuo metu gyveno ir galėjo detaliai papasakoti, kaip tuomet atrodė Lietuva.

Taip vadinamas Pabaltijys buvo savotiškos, maištingos salos, kuriose gyvavo pogrindiniai jaunimo judėjimai. Po R. Kalantos susideginimo prasidėjo jaunimo persekiojimas. Jauni ilgaplaukiai vaikinai buvo gaudomi gatvėse ir priverstinai kerpami. Išgirdau istoriją apie žmogų, kuris vos ne metus neišėjo iš namų, nes bijojo prarasti savo ilgus plaukus. Jam tai buvo laisvės simbolis.

Filmo personažai sukurti remiantis dokumentine medžiaga, pokalbiais su to laikmečio liudininkais. Kai Raimundas pradėjo filmuoti, vyko patys svarbiausi įvykiai Lietuvoje: saugomas TV bokštas, parlamentas ir, aišku, uždaryta siena su Lenkija. Taigi nebuvau filmavimo metu, kūrinį pamačiau po premjeros praėjus dvejiems metams.

Vėliau Lietuvoje pristatant savo naują filmą, iš salės nuskambėjo klausimas, ar aš tikrai esu „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“ scenaristas. Teigiamas atsakymas padarė šimtą kartų didesnį įspūdį nei mano filmai. (juokiasi)

Ar domitės lietuvišku kinu, esate matęs pastarųjų dešimtmečių Lietuvos dokumentinio kino kūrinius?

Lietuviški filmai šiuo metu retai mus pasiekia, nors su Lietuvos dokumentinio kino mokykla ir jos specifika esu susipažinęs jau gana seniai. Prie to prisidėjo bičiulė kinotyrininkė Gražina Arlickaitė. Lietuvoje nepakartojamas poetinio dokumentinio kino žanras, kuris sėkmingai perduodamas iš kartos į kartą. Iš dabartinių kūrėjų labiausiai esu susipažinęs su režisierių Audriaus Stonio ir Giedrės Žickytės kūryba.

Esate archyvinės dokumentikos žanro – montažinės dokumentikos atstovas, ar ji populiarėja?

Pastebiu, kad Lenkijoje pradėjo plėtotis montažinės dokumentikos (found footage) žanras. Mano filmas „Viena diena Lenkijos Liaudies Respublikoje“ (Jeden dzień w PRL, 2005) galbūt buvo vienas pirmųjų minėto žanro filmų.

Sparčiai vystantis technologijoms, kino juostas galima perkelti į skaitmeninį formatą, kuriama vis daugiau archyvinės dokumentikos filmų. Tai matyti ir kino festivaliuose, organizatoriai skelbia netgi atskiras montažinės dokumentikos nominacijas. Atsiranda pirmieji festivaliai, kuriuose rodomi tik minėto žanro filmai.

Kiek teko domėtis, esate ne tik archyvų vartotojas, bet ir kūrėjas. Papasakokite plačiau apie savo projektus.

Tiesa. (šypsosi) Turiu mirtiną ligą, kuri vadinasi besąlygiška meilė archyvinei kino medžiagai. Mano iniciatyva suorganizuotas Lodzės kino mokyklos archyvas. Šiuo metu tai vienas moderniausių interneto portalų, kuriame talpinama apie 800 studentų etiudų, sukurtų nuo minėtos mokyklos pradžios. Jame galima užtikti pirmuosius Lenkijos kino legendų – Romano Polanskio, Andrzejaus Wajda‘os, Krzysztofo Zanussio – filmus.

Antrąjį archyvų projektą įgyvendinu su Šiuolaikinio meno muziejumi Varšuvoje. Pavadinau jį „Lenkų namų filmų archyvu“. Skaitmenizuojame žmonių asmeninius vaizdo įrašus, nufilmuotus tik 16 arba 8 mm kamera. Šiuo metu esame sulaukę apie 60 įrašų iš visos Lenkijos.

Skaitmenizuojame viską, kas yra juostoje, net jeigu tai neryšku, „peršviesta“, juk viskas yra atmintis. Ši privati medžiaga, patenkanti į šiuolaikinio meno muziejaus kolekciją, įgauna savotiško sakralumo. Žmonės mums atneša juostas geležinėse dėžutėse, kurias surado senelių palėpėje, nežinodami, ką jie pamatys.

Patikėkite, būna ir ašarų, ir ilgesio, ir nuostabos, kai žmonės staiga išvysta artimuosius, kurių jau dažniausiai nebėra šiame pasaulyje. Šio archyvo medžiaga naudojasi ir kino profesionalai – pavyzdžiui, gali pamatyti, kaip atrodė gyvenimas 1960-aisiais, kokios buvo erdvės ar apranga.

Grįžkime prie filmo „Traukiniai“. Jis prasideda Franzo Kafkos citata: „Vadinasi, anapus šios pasaulio apraiškos, kurią mes pažįstame, yra vilties?“ – Jis nusišypsojo: „Taip, pakankamai, nepaprastai daug vilties – tik ne mums“. Kaip manote, kuriuo keliu žmonija pasuks toliau?

Tai yra klausimas, kurį užduodu žiūrovui. Nemėgstu ir niekuomet filmo pabaigoje nesudedu žiūrovui „visų taškų ant i“. Siekiu, kad jis pats pagalvotų ir sumąstytų savo atsakymą. Jeigu manęs klausiate ne kaip režisieriaus, bet kaip žiūrovo, manau, kad šiuolaikinis pasaulio vaizdas – labai niūrus, ir tai buvo vienas pagrindinių impulsų, paskatinusių mane kurti šį filmą.

Nuo pat pradžių žinojau, kad filmo dramaturgija bus grindžiama pasikartojančiais refrenais: karo laiku, o po jo – palengvėjimu, džiaugsmu ir viltimi, jog tai daugiau niekada nepasikartos. Tačiau istorijoje – ir ne tik XX amžiaus – slypi tam tikras paradoksas, gal net prakeiksmas: mes nesimokome iš savo klaidų. Filme susitelkiau į du karus, tačiau, panaudojant archyvus, galėčiau dauginti tragiškus laikotarpius iki dabarties.

Finale matomi ir išraityti, nuolat bepasisukantys geležinkelio bėgiai – kelio metafora, kurios kryptis nėra akivaizdi. Manau, kad kiekvienas žiūrovas pats turi atsakyti sau, kur link mes judame. Vis dėlto tikiu, kad šiame istorijos labirinte dar yra vietos šviesai – ir galbūt būtent čia slypi šios kelionės prasmė.