Pro vaikystės kambario langą
apžvelgiau tolyn besidriekiančias tėvo pievas
įrėmintas ir nuspalvintas krūmų
bei visą jo nuosavybę: medžių kūnus, gyvūnų kūnus
ir apvalius mergaičių kūnus
Kūnus naikina tiktai matomumas
jis gyvūnus pripildo žolių, o žmones gyvūnų
atiduoda vyrus bejėgių tėvų nuosavybėn
Išmokau būti visai nematoma

Mačiau Europą, artėjančią prie to mastodonto
žinau, kad tai buvo tauras, tik atrodė už taurą senesnis
stiprus ir masyvus, bet ramus
minkšto kailio
nuostabaus kūno, įtemptų raumenų
atrodė visai nepavojingas
Bet jo kailyje įžvelgiau
vieną nedidelę utėlę, rudi susivėlę plaukeliai
galbūt gerai neįžiūrėjau

Nemačiau daugybės didžių dalykų
o maži parodo daug

Ką aš galėjau jai pasakyti
nežiūrėk į gražiausią būtybę šioj žemėj, neliesk
minkščiausio kailio, kokį esi lietusi
nesėsk dievui ant nugaros
ir stenkis neįsidurti į ragą

Žvilgsniu sekdama kailio rezginį
nenuleisdama akių nuo odos
mačiau, kad jis kruvinas

*

Mačiau, kad jis kruvinas
kai jo dar paties nemačiau
mačiau jo kraują, kaip jis teka
ir pjauna tėvo lėkštę

Rėkiau – nekramtykite mėsos, rėkiau
kramtykite mėsą, tai mano mėsa, kuri
jus pjaustys, žiūrėjau į lėkštę
ir amžiams likau alkana

Ta lėkštė buvo balta kaip sniegas
balta ir kruvina kaip mergystės plėvės idėja

Joti ji ėmė greitai, vėliau mirtis atsivėrė savaime
atsivėrė kaip akys, žvelgiančios į dangų ir stebinčios taurui ant nugaros jojančią Europą
Galėjome tai vadinti išvykimu, tauras buvo po ja, tarp jos kojų
o ji ant viršaus, perplėšta krūtine, kruvinomis rankomis nuo ragų, į kuriuos buvo įsikibusi

Mums sakė, kad kopti yra kruvinas darbas
į laimę veda tiktai kompromisai

Kadaise tėvas pjaustė gyvulį mažais kąsneliais ir dėjo tau į burnytę
kad išmokytų tave meilės prigimties ir meilės šeimos stalui
kad išmokytų, jog bet koks švelnumas gali slėpti peilį kieno nors nugaroje
kad parodytų, jog viskas, kas tave supa, yra meilės ir prievartos vaisius

Už jo ji laikėsi tvirtai, kad nenukristų
taip, kaip kadaise mėsos gabalą laikė tėvo peilis
ir spaudė kumščius, kad jiedu nesugriūtų ir nesutrupėtų kaip žemynas
nors nieko daugiau netroško
tiktai paslysti
ir būti savarankiška

Jei būtų pasileidusi, galėtum sakyti, kad pabėgo

Taip tauras liko dievu, kuris pasirodo
įvairiomis žavingomis amžinybės formomis
o ji tapo kabančių
kojų kilmininku
pamiršta pavarde

Žinau
ten danguj
kol kojos tarp žvaigždžių siūbavo
ji kandžiojo lūpas iki kraujų
kas tai buvo – geismas ar savęs valgymo pradžia
pasakytų tik ji pati, bet jau nebeturi liežuvio

Kalbėti galiu tik apie tai, ką pati mačiau:
Europa dingo mano akyse
taip, kaip dingau aš
iš mūsų šeimos medžio
sąmoningai atsisakiusi funkcijų
atsikabinau kaip lapas
ir ištirpau savam balse
kaip raidė laikui bėgant išnyksta iš abėcėlės

Tą dieną pati įspėjau akmenį ir pergamentą:
niekada nesileisiu tapti vertinga

nebūsiu išaukštinta pagrobiant ir pernešant mano kūną
iš vieno vyro į kito vyro kiemą
netvirtins manęs prievarta ir neaktualizuos mano kūno dauginantis
jei kada patirsiu amžiną gyvenimą, mano kūnas
nevirs nuostabiu dangaus kūnu

*

O tas grožis
dieve mano, to kryčio grožis

Niekam nerūpi, kaip atrodė suvartojimas
jiems įdomus tos prievartos idėjos grožis
taip gražu, kad nieko nenutiko
taip saugotina, kad tai metafora
Mitų problema – mes nežinome, ką jie slepia

Dievai sukurti pagal žmogaus paveikslą, todėl yra pusdieviai
tik dievas persirengęs gyvūnu yra dieviškas
nes panaikina žmogiškus elementus
atsisako žmogaus odos
Pirminės formos dievai yra bjaurūs žmogaus akiai
nes tai bekūniai ir begarsiai žodžiai, nesuvokiami protu

Žmonės ir jų protai
mėgsta nagus lyg protą kišti prie pasaulio žemėlapio ir grūsti juos į kito kailį
tai bendravimo sistema, poreikio patikrinti kito kūno keliamą pavojų ir naudą išraiška
svetimo kūno
nors tas kailis yra tik iliuzija
Žmonių kalboje slypi kažkas atstumiančio
susvetimėjęs bendravimo būdas
todėl Dzeusas moteris viliojo persirengęs gyvūnu
Todėl tėvuose labiausiai mylime jų trūkumus
todėl vyruose labiausiai mylime savo gerumą

O tos erdvės
pripildytos aidinčių riksmų
filosofas svarstytų, kas šiame mite reiškia prievartą
ar galima tai vadinti prievarta, jei moterys nemokytos pasakyti „ne“
pagalvoti „ne“
poetas svarstytų, ar prievarta hegzametre yra priverstinis įsiskverbimas, ar pasidavimo grožis
pragmatikas svarstytų, ar Europai kojas praskėtė jaučio simbolio galia

Aš esu čia ir dabar
nenoriu pažinti žodžių, apibūdinančių kūną

atstumiu tave kūnu, kuris sako „jau užteks“
ir kratosi tol, kol vėl neatgula ant žemės

Kitaip nei mūsų brolis Kadmas, aš netikiu smailia raidžių viršenybe
smailia kaip kardai, ietys ir strėlių antgaliai
Dangaus skaitykloje mačiau: smailią „D“ kaip du sujungtus ragus
ir „E“ kaip dvi įdubas

Koks gražus mano vardas, kai niekas nežino mano vardo
koks laisvas mano kūnas, kai neturi kūno
kaip gera neturėti ribų, kai ribos žudo
kaip šventa kalbėti
nesislepiant už autoriteto

*

Grėsmingi visų daiktų vartojimo ženklai
prijaukintos gyvatės, kurios deginasi prie mano tako
mano žodžių kapiliarų plėtimosi į didelę nebūtį garsai
nebesivaržo su manimi

Viskuo galima tikėti
išskyrus tai, kas eina iš žmogaus lūpų

Tūkstančiai mano tuščių gimdų
gražesnės už Europos sūnus

Nė vieno žmogaus lūpos netarė, kad aš buvau
todėl esu gyvas dabarties pavyzdys

Žmogaus lūpos yra knygos, kurios atsiverčia ir užsiverčia
Jos užveria gerklę, tauro ragų linkį

Taip tas mitas ir lieka mitu:

tai buvo svarbiausias dievas
ir trupiniai nuo jo stalo
daug geresni už trupinius
nuo bet kurio kito stalo

pagrobimas
nėra pagrobimas
jei moters gyvenimas paverčiamas žodžiais
o žodžiai jungiasi į vaizdą
tvirti kaip dubuo
į kurį moterys deda maistą
o vyrai ima
po truputį
ir kišasi į burnas

Daugelis lūpų kuždėjo tą mitą
kol jis įgavo laimingą pabaigą

Tai ne prievarta, o pagrobimas
arba ko neklausia, tas nesako „ne“

Kai iš mergystės
pakilo ant tauro nugaros
taip pasibaigus gyvenimui ji virto žvaigždynu
ir vienas Jupiterio palydovų pavadintas jos vardu

Galiausiai ji tapo Europos idėja:
negyva, balta ir nemirtinga

Laikas viską pamiršta
kas nepraeina pro žmogaus gerklės skaistyklą
ir Heros giesmę
praėjusią naktį ji matė
besikeičiantį Dzeusą

Veltui dėl manęs švaistai laiką:
tu myli tiktai žodžiais
o tavo žodžiai tokie kaip aš
nebrandūs ir nemirtingi

Moterų istorijos primena viena kitą
taip mano paveikslas yra kiekvienos moters šešėlis

Sako, tokia žengiu iš tamsos
vaikau vilką nuo avių
vyrą nuo svetimų seserų

Kartais tas seseris persekioju
tiktai nebijok
naktį visi atrodo baisūs
nes žvelgiame gilumai į akis

Sakai, esu balta ir
spindžiu lyg žvaigždė

Galėčiau būti
nuostabus dangaus vėrinys

Deimantai tiktai stikliukai
kurie išlieka ilgiau

Panašus yra dievo ir žmogaus santykis

Sakai, tegul tai lieka tarp mūsų

Kas neturi paslapčių, tas nebijo būti demaskuotas

Laižiau mūsų žaizdas
kurias įrėžei stiklu

Vijau nuo tavęs visas moteris
kurias pavertei mano kančia

Vienas dalykas dažnai aiškinamas neteisingai

Negaila man, kad ją
ant nugaros nusineši
man gaila
kad ta moteris tau ant nugaros turėjo sėsti

Viena tiesa truputį juokinga:

Kadmas išėjo ieškoti sesers
ir partempė žodžių pilną maišą

Jo dubenys buvo kiauri
trūko mano vardo raidės

taip jo raidės pasklido po Europą
pasislėpė nuo jo akių

pasikasė po pernykščiu sniegu

*

nėra paslapčių, tiktai tos
kurios neturi liežuvio

*

tas dubuo, jei nukris
nesuduš
bet aidės

Iš kroatų kalbos vertė Kristina Tamulevičiūtė

Marija Dejanović (g. 1992) – kroatų poetė. Gimė Prijedore, Bosnijoje ir Hercegovinoje. Prasidėjus karui, su šeima persikėlė į Kroatiją. Apie karo pabėgėlės patirtį ne kartą kalbėjo eilėraščiuose, ypač pirmojoje knygoje „Duonos ir arklio etika“, kurią 2025 m. lietuvių kalba išleido „Slinktys“. Šis rinkinys Kroatijoje pripažintas geriausiu debiutu ir pelnė ne vieną prestižinę premiją. Šiemet poetė atvyks į Lietuvą, dalyvaus tarptautiniame poezijos festivalyje „Poetinis Druskininkų ruduo“.

Poema „Gerklė“ – naujausias jos kūrinys. M. Dejanović ją parašė Graikijoje, kur šiuo metu gyvena ir kuria.