Marija Branickytė-Liubomirska (1873–1934), kunigaikščio Zdislavo Liubomirskio žmona, dienoraštį pradėjo rašyti 1914 m. liepą, istorinio kataklizmo akivaizdoje (likus porai dienų iki Pirmojo pasaulinio karo (1914–1918) pradžios). Tai – istorinis lūžis, sukrėtęs lig tol nusistovėjusią pasaulio tvarką, sąlyginai ramų ir aprūpintą didikų gyvenimą.

M. Liubomirska – įtraukianti pasakotoja, smalsi stebėtoja. Štai 1914 m. rugpjūčio 4 d. įrašas: „Šiandien mačiau, kaip gatvėje kareiviai iškinkė arklius iš karietaitės. Mano vežikas, tai matydamas, tarsi stabo ištiktas, pratarė, esą tai jau pabaigos pradžia. Kiekvienam pasaulio pabaiga ateina jo asmeninėje būtyje.“

Dienoraščio autorė publikuoti neplanavo, rašė „dėl vaikų“. Jo puslapiuose esama nemažai nuogirdų bei gandų, tačiau kartu tai ir vertinga medžiaga kasdienybės istorijos tyrimams, atverianti itin įdomų ir spalvingą Raudondvario (Kauno r.) grafų Tiškevičių šeimos paveikslą XX a. antrajame dešimtmetyje.

Marijos Branickytės sesuo Rožė (1881–1953) 1903 m. Varšuvoje ištekėjo už Raudondvario ir Vialos šeimininko Benedikto Jono Tiškevičiaus (1875–1948) (dienoraštyje įvardijamo kaip Bolo). Pora perėmė Raudondvario dvaro valdymą, šeimininkė itin rūpinosi įspūdingos bibliotekos puoselėjimu. 1904 m. jiedu susilaukė įpėdinio – Benedikto Vladislovo Tiškevičiaus (mirė 1956 m. Varšuvoje, Vilanove), M. Liubomirskos dienoraštyje meiliai vadinamo Bisiumi.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, 1915 m. Raudondvario rūmuose įsikūrė vokiečių okupacinės kariuomenės štabo būstinė. Tuo metu štabo spaudos skyriuje tarnavęs vokiečių rašytojas Arnoldas Zweigas (1887–1968) savo romane, lietuvių kalba žinomame kaip „Mindaugas II“, pateikia dvaro rūmų interjerų vaizdą ir su liūdesiu konstatuoja, kad karo metais kultūros paveldo vertybės tėra antraeiliai dalykai.

Akis į akį susidūrę su naikinančia karo galia, Tiškevičių šeimos nariai kiekvienas savaip ieško nusiraminimo: Bolo vyksta į medžiokles Vialoje, pasiduoda medžiotojo azartui, taip pat užsiima labdaringa veikla – prisijungia prie Raudonojo Kryžiaus organizacijos ir rūpinasi ligoniais, sužeistaisiais. Suteikti pagalbą artimui stengiasi ir Marija Liubomirska su seserimi Rože, lankydamos pasiturinčius žmones ir rinkdamos labdarą. Dienoraščio puslapiuose net reiškiamas apmaudas, kad moteris kartais jaučiasi tokia bejėgė ir jos veiklos laukas yra gana ribotas.

Atgauti dvasios ramybę moterims padeda pasjansas, pokalbiai iki išnaktų, netgi spiritizmo seansai prie apskritojo staliuko (prie jų prisijungia ir vyrai). Didelio netikrumo laikais žmogui visuomet rūpi pažvelgti į ateitį, praskleisti paslapties šydą.

Karo nuotaikos paliečia net ir nerūpestingą vaikų gyvenimą. Antai dešimtmetis grafaitis Bisius Tiškevičius, į kompaniją pasiėmęs metais vyresnę Heleną Zamoiskytę, iš Rosės (dabartinės Baltarusios teritorija) išsiruošia namo „vaduoti“ Raudondvario.

Pirmajam pasauliniam karui pasibaigus, Tiškevičių šeima į Raudondvarį nebegrįžo. Lietuvoje vykdant žemės reformą, dvarui palikta 40 ha žemės. Jame buvo įkurta Lietuvos moterų globos komiteto įsteigta vaikų prieglauda. Galiausiai Antrojo pasaulinio karo metais (1944 m.) vokiečių ypatingosios paskirties pajėgos traukdamosi sudegino rūmus, ir jų mūrai ilgokai apleisti nyko, kol buvo restauruoti sovietmečiu pagal Stefanijos Čerškutės ir Vytauto Jurkšto projektą.

Čia pateikiamos atrinktos ištraukos iš kunigaikštienės Marijos Branickytės-Liubomirskos dienoraščio, tiesiogiai susijusios su Raudondvario grafų Tiškevičių šeima ir jų gyvenimu Pirmojo pasaulinio karo metais.

Vertėja

1914 metai

Penktadienis, liepos 31 d., Varšuva

/…/ Lauko darbai beveik nevyksta. Dėkui Dievui, kad pjūtis jau baigta. Tačiau kas bus toliau?

Šįvakar slepiame sidabrą ir vertingesnius daiktus.

[Mała Wieś, dab. Lenkijos teritorija]

Šeštadienis, rugpjūčio 1 d.

Pavakare nuėjau atsisveikinti su kunigu klebonu. Sukalbėjo poterius sode. Atsisėdome su juo ant suoliuko po sena obelimi ir gan ilgai šnekėjomės… Jo vidinė ramybė perėjo į mano plunksną. „Būti taikoje su Dievu, tarė, atsiduoti jo globai – nesirūpinti kitkuo.“

/…/ O gal Viešpats Dievas dar apsaugos nuo karo?

Sekmadienis, rugpjūčio 2 d.

Karas! Karas! Pasiskoliname dėmėtą „Kurier Poranny“ iš damos prie bufeto ir įsijautusi skaitau apie karo paskelbimą Rusijai per Pourtalésą, vokiečių ambasadorių Peterburge, toliau – apie visuotinę mobilizaciją Prancūzijoje.

Pragariška kelionė iš Grujeco į Varšuvą, nežmoniška kaitra, grūstis ir panikos jausmas. Visi sėdime trečiojoje klasėje, nes nėra kitų vagonų; keletas keleivių garsiai skaito laikraštį, o kiti klausosi. Jaučiama vienybė nelaimėje. /…/

Apie ketvirtą išlipame Frascati gatvėje, nusiprausiame ir be jokių trukdžių su dukromis persikraustome adresu Krakowskie Przedmieście numeris 5, kur Mika Zamoiska mums su Rozi pasiūlė prieglobstį „Viešbutėlyje“.

Pirmadienis, rugpjūčio 3 d., Varšuva

Su mumis dar yra Adasius Zamoiskis – be to, dar Tomkus, profesorius Baderas, Zamoiskių vaikų mokytojas, ir Rozi su Bisiumi. Rozi nerimauja dėl Bolo, kuris pasiliko Lietuvoje; evakuoja iš Kauno benediktines, o našles, našlaičius ir senuosius Raudondvario dvaro gyventojus su konvojumi siunčia į Vialą. Sutvarkęs šiuos ir kitus namų šeimininko įsipareigojimus, žada atvykti pas žmoną.

Trečiadienis, rugpjūčio 5 d.

Dabar tik svarbiausia pergyventi karą, išgyventi. Svarbiausia vaikų sveikata, o pačiai – pergyventi karą oriai. Šiandien čia atvažiavo Edvardo Tiškevičiaus šeima (iš Plužno prie Ostrogo) automobiliu septynis šimtus penkiasdešimt varstų, trys maži vaikai, tris kartus buvo sulaikyti; nepaisant to, žmonos nosytė rūpestingai papudruota, palaidinukė nesusiglamžiusi, ramybė nesutrikdyta. Štai kokios moterys, nė akimirkai nenorinčios paleisti skeptro iš rankų!

Ketvirtadienis, rugpjūčio 6 d.

Šįryt mane pažadino Bolo, kuris, dėkui Dievui, laimingai atvyko iš Raudondvario, dalį kelio arkliais, dalį – geležinkeliu.

Penktadienis, rugpjūčio 7 d.

Bolo nepatenkintas, kad Rozi pasirinko Varšuvą vietoj jo paruoštos Vialos, sengirės širdyje, Minsko gubernijos paribyje. Tvirtina, kad čia mums gresia:

1. Karas, nes esame kovos arenoje.
2. Badas.
3. Riaušės.
4. Cholera, jau karaliaujanti Podolėje.

Šeštadienis, rugpjūčio 8 d.

Išsivažinėjo rusų pareigūnai, jų žmonos, vaikai, tarnai, baldai, kanarėlės, fikusai ir kt.

Sekmadienis, rugpjūčio 9 d.

Rytai man regisi viltingesni, pavakarėm įprastai su Rozi įpuolame į skausmingą pesimizmą – prieblanda blogai, nerimastingai nuteikia.

Trečiadienis, rugpjūčio 12 d.

Stefanas [Liubomirskis] papasakojo mums daugybę detalių, įbaugino žiniomis apie beprotišką rusų kariuomenės netvarką ir pakrikimą. Arklius, atrodo, išvagia, dar nepasiekusius surinkimo punktų, o sargybiniai deda į kojas vos išvydę besiartinantį pavienį žmogų.

/…/ Varšuvoje vaistinės skelbia, kad joms pritrūko bromo ir lauro lašų.

Penktadienis, rugpjūčio 14 d.

Bolo mano, kad geriau vengti nervų tampymo ir baimės dėl neaiškios ateities. Svajoja apie ramų prieglobstį kur nors toli… šneka apie Kijevą, Krymą, sykiais – net apie Volgos grožį.

/…/

Atrodo, kad tai pirmieji šūviai į žmones, kuriuos girdžiu. Akimirką po to mane pasiekė valso natos iš salono ir vaikai pradėjo šokti, vėliau Tomekas Potockis įjungė kinematografą, kuris leido mums minutėlę užsimiršti ir sugrąžino į praeitį – į normalų gyvenimą. Kalbant apie aeroplanus, reikėtų paminėti, kad prieš porą dienų labai įnirtingai šaudė į Veneros planetą, jos spindesį palaikę lėktuvo šviesomis.

Antradienis, rugpjūčio 18 d.

Po pietų atidaviau brangenybes į banką. Ar dar kada nors jas išvysiu?..

/…/

Šįvakar kaip vėjo gūsis medžiuose per miestą nuvilnijo gandas, kad bet kurią dieną bus paskelbtas visuotinis šaukimas nuo septyniolikos iki keturiasdešimt penkerių metų. Tokiu atveju būtų pašauktas ir Bolo Tiškevičius, žmogus sveikas, tačiau kiek per liaunas kareivio vargams. Rozi neviltyje!

[Rosė, dab. Baltarusijos teritorija]

Pirmadienis, rugsėjo 7 d.

Nervinės įtampos valandėlėmis mes, moterys, dėliojame pasjansą. C‘est la ressource suprême, bet visgi retai pavyksta.

Visas šių namų gyvenimo džiaugsmas pasireiškia per Dosią ir Bisių. Ta vienmečių pora lakioja po sodą gainiodamiesi plaštakes, jodinėja margu poniu, šypsosi gyvenimui ir saulei tarsi linksmi paukščiukai.

Antradienis, rugsėjo 8 d.

Mano vardinės pirmąsyk be namų, be puokštės nuo Zdisiaus ir vaikų.

/…/

Bolo, šįvakar išvykstantį į Vialą, išlydime graudžiai. Kiekvienas praradimas mūsų grupelei yra skaudus.

Sekmadienis, rugsėjo 13 d.

Šįryt laukėme iš Vialos sugrįžtančio Bolo, tačiau vežimas ir vėl grįžo tuščias ir tik vakariniu traukiniu parvyko Rozi sutuoktinis, puikios nuotaikos dėl pasisekusios medžioklės. Krito penki šernai, šešios lapės, du elniai, vienas vilkas, du jaunikliai ir vienas danielius, vienas tetervinas. Bolo parsivežė dalį tos žvėrienos /…/, taip pat keturias kapas vėžių ir gaspadinės dukterį iš Raudondvario, kuriai pavojaus akivaizdoje užeina spazmai. Apsvaigęs nuo laimikio iš miško, pamiršo apie karą ir nenori apie jį kalbėti.

Ketvirtadienis, rugsėjo 17 d.

Nuobodulio įvaryta į kampą, vakare Mika sugalvojo surengti dvasių iškvietimo seansą. Susirenkame pas Rozi trise gana vėlią valandą ir, barškindamos dantimis iš šalčio ir mieguistumo, pamėginame pirmąsyk. Staliukas greitai sukasi ir neužsikirsdamas išbeldžia Tadeušo Liubomirskio vardą. Paskutinis velionis, kurio būčiau tikėjusis! Visiškai sutrikau ir pareiškiau savo draugijai, que je n‘ai rien á lui dire. Grėsmingojo Uošvio šešėlis ant staliuko – ne bet koks susitikimas! Staliukas, neatbaidytas mano nusiteikimo, toliau išbeldė žodį „paskutinis“, ir gal dar būtų kalbėjęs, jei nebūtume visko sujaukusios. Tuomet staigiai apmirė, tarsi suakmenėjo. Negaliu sau atleisti bailumo tokią akimirką. Jo valanda šiame pasaulyje jau išmušė. Gal jis norėjo man ką nors pasakyti apie Lenkiją…

Staliukas dar atsišaukė įvairių velionių vardais, tačiau be nuoseklumo ir be prasmės, tarsi įžeistas.

Šeštadienis, rugsėjo 19 d.

Lietus pila, vėtra siaučia…

Apie vienuoliktą ryto teta Ana man drebančiu balsu pranešė, kad Bisius Tiškevičius ir Helenka Zamoiskytė pabėgo. Prieangyje radau dvi apleistas motinas, kiekvieną su laišku rankoje; Mika sprogsta iš juoko, Rozi bąla nuo emocijų. Štai Helenos laiškas:

Mylima Mama! 

Labai atsiprašau, kad neįspėjusi pabėgu! Tegul tik Mama ant manęs nepyksta. Esame apsirūpinę maistu ir šiltais dalykais. Važiuojame ar einame į… galbūt Teta Rozi atspės kur. Viskas gerai. – Noriu su Bisiumi pergyventi kokį kvailą nuotykį, o vėliau – šlovę! Bučiuoju nuoširdžiausiai Mamos rankeles. Atsiųsiu depešą, kai tik atvyksime. Bučiuoju visus, Tetas, pusseseres ir kitus.

Atsiprašau darsyk, prašau nepykti.

Helena

/…/

Bisius su manimi. Prašau kasdien melstis už mus.

Tragiškiausia nuotykio dalis buvo Helenos, apsipylusios ašaromis, sugrįžimas; pranešė, kad Bisius prapuolė. Sėdomės pusryčiauti. Vėliau prisipažino, kad atkalbinėjo Bisių nuo tos išvykos vaduoti Raudondvario, kad ėjo su juo dėl to, jog nekeliautų į pasaulį vienas, kad pakeliui ji atėjusi į protą ir jie atsisveikinę, jis atidavęs jai šautuvą (be šovinių), o pats nuėjęs toliau geležinkeliu…

Yra susižadėję!!! Bisiui dešimt metų, Helenkai vienuolika. Po dviejų valandų surado jaunuolį, ištroškusį nuotykių. Buvo pasislėpęs prekiniame vagone. Traukinys išvyko tik vakare.

Bisius turėjo pasiėmęs su savimi pledą, 1 rublį 20 kapeikų, odekolono, Inozemcevo lašų, chinino ir džiūvėsių. Apsivilkęs šiltą paltą ir ilgas kojines. Dievinu jo žygį.

[Varšuva]

Penktadienis, spalio 23 d.

Bolo šeima ryte išvažiuoja į Rosę ir Raudondvarį. Panašu, kad vokiečiai slenka į Kauną.

Šeštadienis, spalio 24 d.

Dabartine varšuviečių pramoga tapo iškylos į artimiausius mūšio laukus. Minios važiuoja į Pruškuvą, kad paspoksotų į apkasus ir parsivežtų namo kokį karinį vokišką suvenyrą. Kai kurie išdidžiai parsiveža nesprogusius šrapnelius, kurie, neatsargiai pasielgus, sprogsta, ištaškydami visus namus.

Pirmadienis, gruodžio 7 d.

Bolo drąsiai, su jaunatvišku įkarščiu darbuojasi savo ligoninėje, pasitaiko net taip, kad pats gamina tvarsčius ir negali surasti pakankamai gydytojų. Rozi persigandusi, baugina jį gangrena, bet Bolo nepasiduoda ir, grįžęs namo, patogiai įkrenta fotelin, nes nuo stovėjimo jam paskausta kojas ir ant pėdų pritrina pūslių. Jis, lig tol buvęs taip toli nuo skurdo ir žmogiškos kančios, tartum dvasiškai tobulėja, atlikdamas gailestingumo darbą.

1915 metai

Pirmadienis, vasario 22 d.

Korpuso generolas Epančinas, sprukdamas nuo vokiečių kulkų, pasidavė baimei ir, nepaisydamas ledo lyčių, perplaukė Nemuną ant žirgo. Leido sau atsikvėpti tik Raudondvaryje. Rozi baiminasi, ar nepriėmė į svečius bailio, kuris turi stoti prieš karo teismą!

[Varšuva]

Ketvirtadienis, balandžio 8 d.

Su Rozi negalime įprastu laiku eiti miegoti, mieguistos sėdime ant kanapos lig vidurnakčio ir ilgiau… fascinées par l‘invisible. Mano senovinių baldų pomėgis virsta įtraukiančia pagunda, net niežti rankos pirkti. Ryte – jokių galimybių atsikelti, nepaisant geriausio nusiteikimo, kažkoks sustingimas ydinguose įpročiuose, proto aptingimas.

Sekmadienis, balandžio 25 d.

Bolo Tiškevičius grįžo, sumedžiojęs dvidešimt du tetervinus. Jei jam nebūtų pertraukę medžioklės, laimikio būtų dar daugiau.

Pirmadienis, gegužės 31 d.

Blogos žinios iš Lietuvos; Bolo šeima išgąsdinta depešos, informuojančios apie vokiečių artėjimą prie Raudondvario.

Penktadienis, rugpjūčio 13 d.

Raudondvaris apleistas – į tuščius mūrus žvilgtelėjo ir vieni, ir kiti, tačiau rusai, išstūmę priešą, spėjo dar greitosiomis šio bei to prisigrobti – o būtent, Rozi batų, dideles rašomojo popieriaus atsargas ir Bisiaus layette – jau nekalbant apie vyną!

Kadangi Kaunas bombarduojamas su augančiu įkarščiu, granatos netruks sužaloti ir senus raudonus mūrus. Skauda širdį! Gaila vertingos bibliotekos ir senų dokumentų, kurių išgabenta tik nedidelė dalis. Vialoje tyla, tačiau girdime kalbant, kad kada nors, kai išsiruošime į girią rinkti baravykų, užeisime pikelhaubių!

Sekmadienis, rugpjūčio 22 d.

Bolo nuotaiką pataisė skanūs pietūs – tačiau jis vis vien apniukęs. Jo lietuviški dvarai vienas po kito užimami vokiečių; nepaisant evakuacijos ir žmonių trūkumo, turi sumanymą tvarkyti palivarkus kartu su valstiečiais. Bolo, geras ponas, rūpinasi savo žmonių vaikais bei žmonomis, kurie čia [į Vialą] gausiai plūsta. Skundžiasi administracija, kurią ketina pakeisti po karo. Nežinau, ar jis teisus, bet karas iš tiesų atskleidžia kiekvieno žmogaus vertę.

1916 metai

Antradienis, liepos 11 d.

Hindenburgas dabar leidžia vasarą Raudondvaryje. Jo aplinka mėgaujasi fazanų medžiokle. Rūmai beveik nesužaloti – biblioteka laikoma pagarboje – dvaras karinės valdybos žinioje (rašiau Rozi).

Karinėse sferose Lietuvoje šnekama, kad po karo Hindenburgas kaip apdovanojimą turįs gauti Raudondvarį, kurį dievina. Jį vilioja senasis kryžiuočių lizdas storomis sienomis, aukštai iškilęs virš apylinkių, apjuostas lietuviškų upių juosta, netoli Kauno tvirtovės.

1917 metai

Antradienis, sausio 2 d.

SIAUBINGOS pasiekia žinios apie vokiečių elgesį Lietuvoje – betvarkė Raudondvario dvare – kerta miškus ir t. t.

Penktadienis, vasario 9 d.

Šokinėju nuo temos prie temos po poros dienų tylos dėl to, kad mano mintys buvo užimtos kitkuo, ir dėl naujo pažįstamo: pono Guziko. Jis – buvęs batsiuvys iš Koniecpolio, pirmarūšis mediumas, labai varganos išvaizdos – kvailokas, nesiprausęs. Bet, nelaimei, savo pasekėjus nuveda į aukštesniąsias sferas taip įtraukiančiai! Vakar įvyko antrasis seansas pas Stefaną Liubomirskį, Potockių rūmuose. Draugija – labai marga, be mūsų, dar buvo du gydytojai ir du aktoriai. Pasirodo, kad mūsų žymesnieji aktoriai palaiko pastovius ryšius su dvasiomis – kitaip sakant, šmėklomis. Kai vienuolika asmenų tamsoje susėdome aplink staliuką, susikibę už rankų, tarp mūsų pasirodė lakiojančios švieselės, tarsi stambūs jonvabaliai, kartais poromis, tuo pačiu metu sklido fosforo kvapas. Girdėjosi žingsniai ir triukšmas, o prie asmenų, įsitaisiusių greta mediumo, reiškėsi pavidalai: vos girdimu, dusliu balsu, akimirkai švystelinčiais, aiškių bruožų veidais. Tie pavidalai, tik iš dalies kūniški, dėvėjo kažkokius šiugždančius turbanus. Šmėklos lyti sėdinčius (visuomet arti mediumo), bučiuoja, net stipriau brūkšteli, išstumia iš krėslo, tarsi pačios norėdamos prisėsti. Pas mus buvo dvi šmėklos; panašu, kad kuo harmoningesnė kompanija, tuo daugiau dvasių pasirodo – jeigu nusiteikimas prastas, pasirodo gyvūnai, o tai verčia susimąstyti ir primena, kokie artimi gyvūnams esame fiziškai.

Pas mus ant stalo Bolo padėjo kryželį, nuteptą fosforu, baltuojantį tamsoje, ir veidrodėlį. Viena šmėklų paėmė tą veidrodėlį ir juo apšvietė savo veidą priešais Zdisių ir Szołdrskį, prisistatydama Juozapu. Juozapas turėjo didelę nosį, giliai įsodintas akis, ant galvos – baltą, klostėtą turbaną. Kažkoks moteriškas pavidalas, prisistatantis Natalija Potocka, neseniai mirusia, paskutinį sykį paglostė Stefaną, kurį glostė būdama gyva. O teta Rožė Raczyńska kalbėjosi su sūnumi Adamu Krasińskiu ir puolė į ašaras – o ji tokia tvirta ir be vaizduotės.

Mane, dėkui Dievui, dvasios aplenkė, nes savo noru sėdėjau per toli, tačiau be galo sunerimau, kai mūsų prašymu išdžiūvę, švytintys pirštai griebė nuo staliuko baltą kryželį ir iškėlė jį į viršų, sukdami plačiu ratu, po to sugrąžino į vietą. „Juozapas“ nupiešė Zdisiui kryžiuką ant kaktos, kuris švytėjo kurį laiką, kol užgeso tamsoje.

Guzikas miega, jį visuomet pažadina šmėkla, kumšteli jam arba trinkteli į stalą.

Aišku, ieškome apgaulės, bet veltui. Apžiūrėjus kambarį, nerasta jokių trečiųjų asmenų buvimo pėdsakų.

---

Ištraukas atrinko ir iš lenkų kalbos vertė Ugnė Ražinskaitė

Versta iš: „Pamiętnik księżnej Marii Zdzisławowej Lubomirskiej, 1914–1918“ („Kunigaikštienės Marijos Zdzisławos Lubomirskos dienoraštis, 1914–1918“) / Spaudai parengė Januszas Pajewskis; paaiškinimus parengė Aleksandra Kosicka-Pajewska, Poznanė: Wydawnictwo Poznańskie, 2002.