Julijų Grickevičių džiazu bei akademine muzika kiek aktyviau besidomintieji pažįsta ne iš nuogirdų. Tai žinomas ir vertinamas festivalių bei koncertų rengėjas, vedėjas, muzikos kritikas. Lietuvos nacionalinės filharmonijos visuomenės informavimo skyriaus viršininkas bei Lietuvos džiazo federacijos prezidentas. Tai, kad jaunas žmogus daug nuveikė, nestebina. Labiau nebūdinga kas kita – Julijus niekada nesimokė muzikos, nesugrojo nė vienos natos. Kitaip sakant, į didžiąją muziką jis įžengė „pro kitus vartus“.

Jūsų erudicija akademinės muzikos srityje, švelniai tariant, stulbina (tuo įsitikins kiekvienas, nepatingėjęs susirasti šen bei ten skelbtas jūsų publikacijas ar prisiminęs kalbas vedant koncertus, festivalius). Juolab kad rimčiau muzikos niekada nesimokėte. Iš kur visa tai? Ir dar: sunku patikėti, kad televizoriaus ekrane pamatytas trijų tenorų (Luciano Pavarotti, Placido Domingo ir Jose Carreraso) pasirodymas jauną žmogų gali rimtai sudominti akademine muzika. Ar tikrai taip buvo, o gal tai tėra graži legendėlė žiniasklaidai?

Jūsų klausimas labiau primena komplimentą, dėkoju. Man visai įdomu, kad gebu atsekti pirmąjį matytą klasikinės muzikos koncertą. Vasarodavau kaime, kur buvo senas televizorius „Tauras“. Tą 1998 metų vasarą Prancūzijoje kaip tik vyko Pasaulio futbolo čempionatas ir atidarymo iškilmių proga gala koncertą surengė trys garsieji tenorai, dirigavo Jamesas Levine’as. Vėliau, ketvirtoje klasėje, turėjau šio koncerto kasetę. Manau, kad tai padarė įtaką – man įstrigo operinis balsas, melodingumas, orkestro masė, juodi frakai ir, matyt, visas šis vaizdas kaip bacila pateko į sąmonę ir augo kartu su manimi.

Kalbant apie muzikinį išsilavinimą, deja, nekopiau tradiciniais laipteliais: muzikos mokykla – konservatorija – muzikos akademija. Esu balta varna tarp savo kolegų Filharmonijoje.

Iš mėgstamiausių kompozitorių ištikimai išskiriate Richardą Wagnerį. Kodėl? Juk jo kūryba nėra lengvai „įkandama“.

Ne tik Wagnerį. Daugybę kitų taip pat, nebūtinai panašių į jį. Neturiu nemėgstamos ar neįdomios operos. Yra tik neįdomūs pastatymai. Tačiau Wagneris man – atskira sala muzikos istorijoje, pasaulis, kuriame galioja savos taisyklės, dimensijos. Tuo šis kompozitorius yra genialus. Ypač „Nybelungo žiedas“, kuriam galima suteikti bet kurio laikmečio krūvį, ir istorija suskambės naujai bei aktualiai. Tuo pačiu Wagneris – viena kontraversiškiausių asmenybių Vakarų muzikoje. Pasak Viktoro Gerulaičio, tai itin šlykštus tipas, sudėtinga, konfliktiška asmenybė, dariusi viską dėl savo beprotiškiausių idėjų įgyvendinimo. Štai pavyzdys – Wagneris bodisi F. Mendelssohnu-Bartholdy, sėkmingu žydų kilmės kompozitoriumi, tačiau iš jo vagia temas. Iš penktosios simfonijos antrosios dalies trumpučio motyvo gimsta visas beveik penkių valandų trukmės „Parsifalis“, uvertiūroje „Apie gražiąją Meliuziną“ vilnija „Reino aukso“ bangos. Buvau abstulbintas, kai, klausydamasis penktosios simfonijos, atradau „Parsifalį“. Šiais laikais jis būtų nubaustas už autorių teisių pažeidimus ir plagijavimą.

Taip pat Wagneris paneigė istoriškai susiklosčiusią Vakarų operos tradiciją – ložių sistemą teatre, socialinio gyvenimo centrą, kuriame scenos turiniui tenka antraeilis vaidmuo, o dominuoja intrigos ir aukštuomenės apžiūros. Šis snobizmas erzino kompozitorių. Deja, tokia tradicija išliko iki mūsų laikų. Wagnerio teatras – gana asketiškas amfiteatras, Antikos graikų teatro atitikmuo. Buvusieji Bairoite skundžiasi itin nepatogiomis kėdėmis. Be to, jame nesimato orkestro, dirigento, muzika skamba iš ženkliai gilesnės negu įprasta duobės. Visas dėmesys į sceną. Tam tikra prasme, tai kino muzikos užuomazga. Jo teatras – muzikinė drama. Opera, ypač „Nybelungo žiedo“ tetralogijos, autorius savo kūrinių nevadino. Religija, mistika, mitologija yra įrankiai, meninės priemonės, bet ne jo asmeninio pasišventimo objektai. Tad atsakymas į klausimą „kodėl“ man paprastas – jeigu įkritai į Wagnerį, tai greitai išlipti nepavyks. Todėl ir naujausi Wagnerio pastatymai intriguoja labiausiai, tai tam tikras ženklas, kad bus kažkas ypatingo, režisieriaus brandos požymis. Pavyzdžiui, Romeo Castellucio statytas „Parsifalis“ ar „Tanhoizeris“ – plati dimensija į turinio gylį, kodus, scenografinį užmojį, muzikos tobulumą. Tikriausias trileris, drama. Be to, Wagnerio operų solistų nėra daug, nedaugelis „prieina“, sąmoningai pasirenka „vagnerinę“ kryptį. Tai beprotiškai sunkūs vaidmenys. Juokaujama, kad po „Tanhoizerio“ tenoro šalia teatro durų jau laukia greitoji.

R. Wagneris ženkliai paveikė daugelį vėliau kūrusiųjų…

XIX a. pabaigoje, pirmosiomis XX a. dekadomis, Arthuro Schopenhauerio, Sigmundo Freudo filosofijos idėjos skverbėsi į teatrą, operą. Užtenka paminėti Richardo Strausso „Elektrą“, „Salomėją“, vėliau – Albano Bergo kūrinius. To labai mažai mūsų krašto operoje, susidaro įspūdis, kad jos pagrindas yra vien tik melodrama. Tačiau, ačiū Dievui, nei Kauno muzikiniu, nei Lietuvos nacionaliniu operos ir baleto teatru pasaulis nesibaigia, juose ir neprasideda. Bilietas už pusšimtį eurų, ir po kelių valandų esi Bavarijos valstybinėje operoje ar Wagnerio festivalyje Budapešte. Keli paspaudimai, ir žiūri naujausią „Parsifalį“ iš Zalcburgo festivalio ant savo sofos.

Vis dėlto, akademinis garsynas jums nesutrukdė susidraugauti su džiazu.

Taip, vienas kitam netrukdo, bet pradžioje buvo džiazas. Vėliau šie pomėgiai virto darbu ir atvirkščiai.

Na taip. Cituoju fragmentą iš jūsų pasisakymo: „Džiazas yra daugiau nei specialybė“. VDU studijavote istoriją, nors teigiate jau tada žinojęs, kad istoriku netapsite. Visą ligšiolinę aktyvią bei įvairiabriaunę jūsų profesinę veiklą turbūt galima įvardinti kaip „muzikos ir kitų meno formų administravimą“. Nesate praktikuojantis muzikas ar diplomuotas vadybininkas…

„Džiazas – daugiau nei specialybė“ frazė gimė gana dirbtinai, ji adaptuota tuometiniam VDU rinkodaros šūkiui. Tai nėra mano mintis. Džiazas (ir muzika apskritai) turi pašaukimo prigimtį, būtų per maža apibrėžti jį kaip specialybę. O kur dar istorinis kontekstas, sudėtingos džiazo ištakos. Ši muzika nuėjo ilgą ir nelengvą kelią, kol tapo visaverte akademinio pasaulio dalimi. Kitaip tariant, kol tokią specialybę buvo galima įgyti aukštojoje mokykloje. Europoje tai įvyko po Antrojo pasaulinio karo, JAV – dar vėliau. Dar ir dabar sutinkame savamokslių džiazo genijų, kurie neprisilietė prie akademinio išsilavinimo. Pašaukimas – tai aukščiausia muzikavimo forma. Rinkdamasis studijas, galvojau būtent apie pašaukimą ir tai buvo istorijos mokslai. Labiausiai gilinausi į karybos istoriją, Napoleono karus, uniformologiją, fortifikaciją, iki šiol dalyvauju istorijos rekonstrukcijose. Tačiau šios studijos VDU nebuvo vieta, kur mano pašaukimas gavo daugiau peno ir buvo įveiklintas, smalsumas labai natūraliai nuvedė kita linkme, į kitą sritį, kurią jūs pavadinote meno administravimu.

Pirmiausiai – krikštas Kauno šokio teatre „Aura“ ir Tarptautiniame šokio festivalyje, vėliau pradėjau festivalį „VDU Jazz Jungtys“, kurį savarankiškai rengiau šešerius metus ir kuris galiausiai pranoko mane patį. Septyneri metai Kauno miesto simfoniniame orkestre, keleri Kauno bigbende, šūsnis kitų projektų. Tad esu laimingas, kad dėl daugelio atsitiktinumų patekau į visas šias organizacijas, tapusias mano meno vadybos universitetu. Dar daugiau – kiekvienas sutiktas menininkas, muzikantas, dirigentas, vadybininkas yra savotiškas mokytojas; tai aukščiau už bet kokią mokslo instituciją. Ir, žinoma, klaidos. Juolab kad mokymasis tęsiasi visą gyvenimą ir su laiku tampa nebe taip svarbu, kokį diplomą įgijai prieš kelis dešimtmečius. Svarbu, kokio pločio ir gylio akiratis stumia pirmyn. Gana drąsiai pasisakau apie muzikos reiškinius, jos istoriją. Seniau muzikologai mane pašiepdavo – kur tavo diplomas? Dabar jau turiu didesnį jų pasitikėjimą. Esu stipresnis akademinės muzikos taikomojoje srityje, mano kolegos – teorinėje. Be didžiulės motyvacijos ir meilės, žinant dabartinę aukštojo mokslo situaciją, specialybė „meno vadybininkas“ nieko nebereiškia. Esu įsitikinęs, kad universiteto diplomas yra pernelyg sureikšmintas, per mažai „svorio“ turi patirtis. Žinoma, ją sudėtingiau objektyviai pamatuoti. Sunkiai įsivaizduoju, kaip galima sukišti į ketverius metus, į sistemą nuolat besikeičiančią festivalių organizavimo praktiką, viešųjų ryšių aktualijas ir madas arba finansavimo subtilybes.