fbpx

Latvių rokas, sukūręs atgimimą

Janis Petersons

Be jokios abejonės – rokas tokia muzika, kurią kūrė ir klausė einantys prieš srovę: jauni žmonės, priešinęsi dogmoms, nešę taikos vėliavą, kategoriškai atmetę karo būtinybę, galiausiai, idealistai ir maksimalistai, tikėję galintys išgelbėti pasaulį, sušukę „Love and peace!“ („Meilė ir taika!“). Šis žanras praeito amžiaus 5-ajame dešimtmetyje visų pirma radosi Amerikoje – natūraliai „išsirito“ iš rokenrolo, o bliuzas, ritmenbliuzas ir kantri muzika pridėjo savų niuansų. Kiek vėliau, 7-ajame dešimtmetyje, pasaulį dar kartą jau ne karine, o muzikine jėga užkariavo britai, ir visų laikų sėkmingiausia jų grupė „The Beatles“ nurovė stogą pačioms Jungtinėms Valstijoms. Tačiau Sovietų Sąjungoje „velnio muzika“ pradėta groti kiek vėliau – ką čia ilgi plaukai, džinsai, siauros ar (vėliau) plačios kelnės, jei net saksofonas tuomečiam režimui atrodė baisus instrumentas. Bitnikai, hipiai ir rokenrolas ar rokas buvo svarbiausiuose tarybų liaudies „priešų“ sąrašuose. Tačiau kaip iš už prekystalių paprastus žmones pasiekdavo tik partinei grietinėlei skirtos prekės, taip jūromis bei kitais keliais jaunimas vis tik įsigudrindavo susižvejoti naujienų iš užsienio kultūrinio gyvenimo. Apie 1960 m. ėmė kurtis bigbito grupės, dauguma jų grojo užsienietiškus koverius, vėliau – ir savos kūrybos dainas. O štai dešimt­mečio viduryje Rusijoje jau atsirado pirmieji originalios muzikos roko kolektyvai, iš kurių geriausiai mums pažįstamas tebegyvuojantis iki šiol – „Mašina vremeni“ (1969) bei jo lyderis Andrejus Makarevičius. 1972 m. į populiariausiųjų sąrašus įrašyta dar viena legenda tapusi grupė „Akvarium“; jos įkūrėjas Borisas Grebenščikovas ir šiandien ne vienam bardui yra įkvėpimo šaltinis bei guru.

Lietuvoje bigbitas ir rokas vystėsi panašiu laiku, kaip ir Rusijoje, o daugiausia pirmųjų grupių, iki šiol žinomų keistais tautinės kultūros atributus atspindinčiais pavadinimais, radosi Kaune: „Gintarėliai“ (1965), „Bočiai“ (1965), „Aitvarai“ (1967), „Kertukai“ (1968), „Raganiai“ (1969). Tiesa, Vilniuje pirmoji moterų grupė „Bitės“ (1965) bei Kaune „Eglutės“ (1968), paėmusios į rankas spindinčias gitaras bei pasipuošusios mini sijonais, buvo geras akibrokštas visai tuometei Sovietų Sąjungos ansamblių rikiuotei. Ir jau tikrai legendiniu įvykiu tapo vilniečių grupės „Antanėliai“ (1966) pirmą kartą Europoje ir antrą kartą pasaulyje pastatyta Andrew Lloydo Webberio roko opera „Jėzus Kristus superžvaigždė“ (Jesus Crist Superstar), 1971 m. parodyta Lietuvos dailės institute.

Apie ką dainavo to meto pirmeiviai? Apie meilę, ilgesį, mėnulį, žvaigždes, išsiskyrimą… Kad ir kaip norėtųsi jaunimą – juk pirmųjų grupių nariai buvo moksleiviai ir studentai! – pavadinti akiplėšomis, nenaudėliais, padaužomis, išdykėliais, savo muzika bandžiusiais „išsirauti“ iš sovietinio estradinio liūno, vis tik tokiais įvardyti sunku – dainų tekstai didelių bangų nesukeldavo. Dažnai muzikantai tiesiog imdavo liaudies dainas, žinomus poetų eilėraščius ar savo pačių kūrinėlius ir juos „apvilkdavo“ puikiomis muzikinėmis kompozicijomis.

Visai kitaip reikalai klostėsi Rusijoje, kurioje tekstas tapdavo bene svarbiausia dainos ašimi – perkeltinėmis prasmėmis ir užuominomis atlikėjai sugebėdavo išsakyti slapčiausias mintis apie politines peripetijas, sovietinį režimą ir laisvės kelią. Panašūs dalykai dėjosi ir… Latvijoje, turėjusioje tikrai daug aukšto lygio ir labai įvairios roko muzikos. Ypač ryškiai nutolusi nuo cenzūra garsėjusios rusakalbės Rygos švietė Liepoja – tenykščiai muzikantai, kompozitoriai. Muzikologai, pristatydami roko istoriją Latvijoje, pirmosiomis vadina grupes „Katedrāle“ („Katedra“) ir „Menuets“ („Menuetas“), įkurtas 1968 m., tačiau patys muzikantai sako, kad jie tik mėgino groti roką, ir tikrąja šio stiliaus lydere laiko grupę „Līvi“ („Lyviai“), veiklą pradėjusią 1971 m., bet tokiu pavadinimu žinomą nuo 1974 m. „Lyviai“ yra vieninteliai Baltijos šalių rokeriai, kuriems pastatytas paminklas vienos iš jų atliekamų dainų pavadinimu – „Vaiduoklių medis“ (Spoku koks). 6 metrų aukščio atminimo ir susitikimų objektą – nerūdijančio plieno medį, su šaknyse įrašytais Anapilin išėjusių grupės narių vardais, ir po juo esančius gitaros grifą imituojančius suoliukus, ant kurių sėdint galima klausytis „Lyvių“ kompozicijų – sukūrė skulptorius Reinis Kuncytis (Reinis Kuncītis). Pasak idėjos sumanytojų ir liepojiečių – tai pelnytas kolektyvo, formavusio nacionalinę kelių kartų savimonę, o jo įkūrėjo Jurio Pavytuolo (Juris Pavītols) manymu – visų Liepojos muzikantų, įamžinimas.

„Lyviai“ per dešimtmetį iki 1981 m., kol jiems vadovavo Juris, išgyveno ypatingą laiką: didžiulę šlovę ir sunkius išbandymus, susijusius su cenzūra, draudimais, galiausiai – grupės vadovo išmetimu iš užimamų pareigų. Tiesa, vis besikeičiant ansamblio nariams, „Lyviai“ gyvavo iki 2010 m. Kuo gi išsiskyrė Liepojos rokeriai? Pirmiausia – vadovu. Juris visą laiką norėjo išsakyti sopančias nacionalines ir politines problemas, apie tai rinkosi tekstus ir kūrė dainas. Kaip tvirtina pats grupės lyderis, nė vienai pasaulio valdžiai nepatinka, kai ją kritikuoja, o ypač sovietinei. Oficialiai, o dažniau – skambučiais iš vienintelės partijos komiteto kompozitoriui būdavo pranešama, kad geriau savo kūrinių viešai neatliktų. Ką ir kalbėti apie radiją ar televiziją – ten „Lyvių“ šiukštu netransliuodavo. Kliūdavo net pavadinimai – kaip galima viešai dainuoti „Žiemgalių karo dainą“ (Zemgaļu kara dziesma)? Štai 1981 m. vieno specialiai sušaukto posėdžio Kultūros ministerijoje metu, kai daina „Skydai“ (Vairogi) jau dešimtmetį skambėjo privačiuose susibūrimuose ir grupės koncertuose, pats ministras net pamėlynavęs nesavu balsu šaukė, kad Latvijoje turi būti uždraustas ir Pavytuolas, ir „Lyviai“, ir ši baisi daina. Tačiau archyvinio protokolo su tokiu tekstu nerastume – Sovietų Sąjungoje juk draudimų ir persekiojimo nebuvo. Beje, pradžioje grupė norėjusi pasivadinti „Skydais“, bet tais laikais net pavadinimus turėdavo patvirtinti ir partija, ir ministerija. Svarstant šį variantą, vienas buvęs raudonasis partizanas pasakė: „Kodėl skydai? Nuo ko jūs ginsitės? Kodėl ne kirviai?“ Ir neleido. Net „Lyvių“ pavadinimo patvirtinimo teko laukti bemaž metus, įtikinus, kad grupės nariai gyvena to paties vardo rajone. Kitas nutikimas – kai viešame radijo dainų konkurse „Mikrofonas“ uždraudė transliuoti dainą „Keisti paukščiai“ (Dīvainie putni, apie paukštį, sakantį, kad jam reikia grįžti į gimtinę žiemą, nes ten šalta, bet gera būti saviškiu, o ne svečiu, ir galbūt jis tam ir siųstas, kad jo žemei nebūtų sunku peržiemoti). Juk ja „Pavytuolas kviečia išeivius latvius sugrįžti namo. Geriau išimkim dainą, nes kitaip nuims mus“. Taip visai muzikų komisijai ir Radijo muzikos skyriaus vadovui Raimondui Paului (Raimonds Pauls), kurie dainą buvo įtraukę į konkursą, dėstęs vienas partinis veikėjas. Tačiau nemaloniausia, kad ir kolegos, išgirdę ypač tautiškai skambančius „Lyvių“ tekstus, stengdavosi laikytis atokiau, tad to meto įrašų nėra išlikę – niekas nenorėjo rizikuoti, net įrašų studijos.

Taigi, apie ką 1972 m. kalbėjo „Lyviai“ savo dainomis? „Skydai“ sukurti pagal Vitauto Liūdeno (Vitauts Ļūdēns) eilėraštį ir atvirai išsako istorinę latvių tautos misiją.

Mūsų dainos yra seni skydai,
Jas vietoj pagalvių sau pasidėsim.
Daugybės likimų pripildyti kvėpuosim
Kaip kalvos Dauguvos krantuos.
Būsime plačiai atsimerkę
Ir niekas mūsų neįstengs užklupti
Ar Dauguvos vagos užpilti
Kūnais mūsų ir kaulais.

Yra latvių tauta, akmuo, molis ir smėlis,
Kurie šiais krantais kopia aukštyn,
Kad Dauguva slėniu galėtų tekėti.
Mūsų dainos yra seni skydai,
Jeigu vietoj pagalvių jas pasidėsim,
Nei sapnuose, nei per amžius mes neužmigsim.

2019-10-21
Tags: