Apie dirigentą Vilmantą Kaliūną žinome, kad jis gyvena Vokietijoje, kad yra obojininkas, o diriguoti pradėjo palyginus vėlai. Kaune dirba nuo šių metų pradžios, jėgas yra išbandęs ir su Lietuvos kameriniu orkestru, bet niekas publikos su juo artimiau taip ir nesupažindino. Atrodo, jis ir jo idėjos kantriai smelkiasi į čionykštį muzikinį gyvenimą, o Vilmantas tam negaili jėgų ir laiko. Dar jis yra kalbantis dirigentas, nes vienas iš nedaugelio atsisuka į publiką ir pasakoja apie tai, ką netrukus ji išgirs pati. Pasakojimas yra šio dirigento veiklos ašis, gyvybiškai svarbus palydovas. Ypač koncertų salėje, kada susikaupę klausytojai prieš įtaigų Vilmanto mostą išgirsta tokį pat svarų žodį. Pasak jo, muzikoje lengvai patenkama į komforto zoną: klausytojams tai – malonus ir neįpareigojantis skambesys, atlikėjams – garso subtilumo praradimas, dirigentams – šio subtilumo paieškų atsisakymas. Tačiau meistriškumas neleidžia įsipatoginti.

Kalbamės austrų kompozitoriaus, vieno įtakingiausių XIX a. antrosios pusės simfonistų Antono Brucknerio gimimo dieną. Jo ir amžininkų kūriniai žadina vaizduotę savo dramaturgija, apimtimi, masiškumu. Atrodo, jauniesiems dirigentams dažnai norisi išsyk patekti į aukščiausią lygą. Modestas Pitrėnas yra sakęs, kad vis grįžta prie svarbiausių – 5-ųjų ir 9-ųjų – simfonijų. Malonus sutapimas – šiais numeriais pažymėtos simfonijos yra ryškūs L. van Beethoveno, D. Šostakovičiaus, G. Mahlerio, J. Sibeliaus kūriniai. Kodėl tokia revizija svarbi?

Šiandien ant mano darbo stalo guli I. Stravinskio „Ugnies paukštė“. Didžiausias iššūkis – ne pati partitūra, noriu papasakoti ir diriguoti šį baletą koncerte visai šeimai. Kad jauniesiems būtų įdomu, o vyresnieji nenuobodžiautų. Vėliau repetuosiu J. Brahmso Trečiąją, esu dirigavęs G. Mahlerio Trečiąją. Galbūt trečiosios simfonijos – mano skiriamasis ženklas ir koncepcija?

Mūsuose dirigentas yra mažakalbis, o norisi jį matyti kaip pasakotoją, bendraujantį su publika. Net ir vakaro koncertuose nevengi atsisukti į auditoriją, kalbėti apie tai, kas netrukus skambės.

Kiekvienoje koncertų salėje daugumą žmonių įprastai domina vizualūs dalykai: graži aplinka, dailiai apsirengę solistai, estetiški judesiai. Kiti klausytojai didesnį dėmesį skiria garsui, muzikai, jiems „skauda“, jeigu išgirsta ne tą gaidą, galbūt kai kurie turi ir kokį nors išankstinį pasirengimą. Dalis susirinkusiųjų nori sužinoti ką nors naujo – tokia žmogaus prigimtis. Vokietijoje įprasta rengti susitikimus, paskaitas prieš koncertus, kalbėti apie kūrinius, kompozitorius. Į juos ateina nedaug žiūrovų, o koncerte – jie visi, susikaupę, besistengiantys išgirsti dirigentą. Pavyzdžiui, Šostakovičiaus muziką žymiai lengviau suprasti, jeigu žinome jo epochos, biografijos kontekstą, suprantame, ką kiekviena kūrinio tema reiškia: baimę, meilę. Pasakojimas – trečiasis komponentas, kurio trūksta klasikinės muzikos koncertuose. Teatre, operoje jis yra, tai libretas, siužetas, spalvingos dekoracijos.

Šiuolaikinėje meno komunikacijoje pasakojimas užima svarbią vietą, ne tik prieš koncertą. Juk ir pati reklama, socialinės medijos siekia ne tiek informuoti, kiek pasakoti istorijas. Kodėl, kalbant apie klasikinės muzikos koncertus, viskas tarytumei apsiverčia? Kodėl mūsiškė komunikacija tarsi sako: jeigu neturite išankstinio pasiruošimo – geriau nesiartinkite?

Reikia manyti, kad kompozitorių kūryba yra širdies, ne proto lygmenyje. Istorijų pasakojimas aktualus šiuolaikiniam žmogui, anuomet jis nebuvo toks svarbus. Dabar mes linkę analizuoti, apmąstyti, sunku nuo to atitrūkti, pajausti muziką. Jei pavyksta, koncertas sukuria meditacijos, visiško atsipalaidavimo būseną. Tad siekiamybė – atjungti kūrinį nuo proto ir kilstelėti į kitą lygmenį.

Tapatinti skambančią muziką su savo jausmais, istorijomis, taip paversti sava…

Tai galima palyginti su alchemija, tarkime, negatyvios energijos transformacija į pozityvią. Koncerte patiriame įvairiausius išgyvenimus, nuo įniršio iki meilės. Atgarsiui pasiekti reikalingas klausytojo atvirumas. Tai nelengva. Pasakojimas yra impulsas, palydintis į jausmų sferą.