Kasmet išleidžiama ne daugiau 4–5 Lietuvos džiazo albumų, gi 2017-ieji buvo bemaž dukart dosnesni. Viltingai prasidėjo ir 2018-ieji – sausio pabaigoje „Jazz Cellar 11“ (tai bene vienintelis Lietuvoje TIKRAS džiazo klubas) pristatytas Giedriaus Nako autorinis albumas „No Fear, Full Of Love“ (jo pavadinimas pasufleravo šios publikacijos antraštę). Albumas įgrotas 2017 m. spalį su niujorkiečiais džiazmenais, kurių kiekvienam jau teko bendradarbiauti su pasaulinio masto garsenybėmis. Belieka pritarti teiginiui, kad per visą Lietuvos džiazo istoriją įrašams dar niekam nebuvo pasisekę suburti tokio lygio komandos. Giedriui pavyko, o tai – derama proga pasikalbėti. Bet pirma – jo glaustas dosjė.

Turbūt daugeliui Giedrius Nakas geriau žinomas kaip grupių „Saulės kliošas“ ir „Re: Muzika, kuri gimė vakar“ klavišininkas, artimai bendradarbiaujantis su Jurga Šeduikyte, Linu Adomaičiu, Monika Liu ir kt.

Giedrius gimė 1990 m. Vilniuje, žymaus kompozitoriaus Šarūno Nako šeimoje. Būdamas septynerių pradėjo skambinti fortepijonu. 2009 m. baigė mokslus Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, iki 2013 metų tęsė studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (prof. Daumanto Kirilausko fortepijono klasė). Studijavo Hagos karališkojoje konservatorijoje (Konninklijk Conservatorium Den Haag), 2014-aisiais pradėjo džiazo fortepijono studijas Princo Klauso konservatorijoje (Prins Klaus Conservatorium), vėliau tobulinosi Niujorke.

2013 m. subūrė „The Proof Quintet“, su kuriuo grojo modernų džiazo, hiphopo, soulo ir elektroninės muzikos lydinį. Su įvairiais atlikėjais bei grupėmis Giedrius koncertavo Latvijoje, Estijoje, Suomijoje, Norvegijoje, Rusijoje, Airijoje, Vokietijoje, Nyderlanduose, JAV, Italijoje. Be naujausiojo albumo dera paminėti ir su žinoma vokaliste Alina Engibaryan Groningene įrašytąjį „Recall“ (2015) bei „Giedrius Nakas Trio Live“ (2016).

Kaip atsidūrei Nyderlanduose? Kodėl pasirinkai būtent šią šalį? Juk turbūt buvo ir daugiau alternatyvų…

Studijuodamas klasikinio fortepijono bakalaurą LMTA, per „Erasmus“ mainų programą buvau pusei metų išvykęs mokytis į Hagos karališkąją konservatoriją, nes norėjau patekti tarp džiazo muzikantų, lankytis jam sessionuose ir paskaitose apie džiazą. Tad po baigimo rinkdamasis, kur traukti toliau, jau žinojau, kokia tai šalis, kaip ten moko, kas atvažiuoja studijuoti ir koks gyvenimas laukia. Buvo ir daugiau variantų – Londonas, Paryžius, Kopenhaga, Berlynas, – tačiau daugumoje akademijų stojamieji vyksta labai iš anksto, beveik prieš metus, o Olandijoje jie būna pavasarį. Be to, ten dėstoma anglų kalba ir ja gali susišnekėti visur, o kadangi danų ar vokiečių moku prasčiau (t. y. išvis nemoku), be to, pragyvenimas ir mokslo kaina taip pat palyginti nėra brangūs, Olandija pasirodė patrauklesnė. Tiesiog norėjau išvažiuoti į aplinką, kurioje būtų geri mokytojai bei studentai, ir visą savo laiką galėčiau skirti gilinimuisi į džiazą, nes būnant Vilniuje jo tam beveik nelikdavo.

Palygink mokymo sistemas Lietuvoje ir užsienyje. Kokius įžvelgi esminius skirtumus? Kas skiria kasdienį džiazo gyvenimą likusioje Europoje ir mūsų šalyje?

Lietuvoje mokiausi klasikos, o Olandijoje ir Niujorke – džiazo. Šiaip jau olandų dėstytojai dažnai yra visiška priešingybė lietuviams, nes daugelis lietuvių paveikti rusiškos pedagogikos: nuolat reikalauja iš mokinio maksimumo, stengiasi priversti kuo daugiau dirbti, daug kritikuoja, yra griežti ir spaudžia. Tuo tarpu olandai nuolat giria, vengia kritikuoti ir pastabas išsako labai atsargiai, siekia, kad tau būtų smagu studijuoti, leidžia pačiam nuspręsti, ko nori mokytis ir kaip, skatina, kad atsakymus atrastum pats. Dažnai, atėjus į pamoką, manęs paklausdavo: „Ką šiandien norėtum sužinoti?“, kuomet Lietuvoje dažniausiai dėstytojas tiesiog pasako, prie ko jis nori padirbėti. Abu būdai turi savų privalumų, tačiau man, pripratusiam prie griežtesnės metodikos, norėjosi išgirsti daugiau pastabų, pasiūlymų bei informacijos, todėl imdavausi iniciatyvos ir stengiausi iš dėstytojų pats išgauti daugiau žinių, nei man teikdavo. Be to, Nyderlanduose dėstytojai – grojantys ar groję su vienais geriausių pasaulyje džiazo muzikantų, turintys ir žinių, ir praktikos. Valstybė gerai finansuoja studijas, yra nemaža džiazo scena, bendras žmonių susidomėjimas ir išprusimas, todėl šios muzikos profesionalų paruošimas ir galimybės – žymiai geresnės nei Lietuvoje. Yra visa kultūra, koncertai ir jam sessionai kur nors vyksta beveik kasdien.

Studijuodamas Niujorke pamačiau, kiek egzistuoja įvairių būdų, požiūrių, kaip skiriasi įvairūs pianistai. Amerikiečiai viską daro labai sistemingai ir nėra jokios mistikos. Niujorke išvis utopinės sąlygos, nes gali išgirsti praktiškai visus geriausius, įdomiausius naujus atlikėjus, lankytis geriausiuose klubuose, o galimybė matyti viską iš arti tampa didžiule motyvacija tobulėti, puikia mokykla ir kasdieniu įkvėpimu. To Lietuvoje labai trūksta – nematydamas puikių, sektinų pavyzdžių, imi tikėti klaidingomis iliuzijomis, regresuoti, aptingti, o žmonės pradeda galvoti, kad džiazas – kai muzikantams nepavyksta kažko sugroti.

Kas motyvavo pasukti džiazo keliu? Sunku patikėti, kad tai lėmė vien Billo Evanso, Oscaro Petersono ar Keitho Jarretto albumų klausymasis…

Visada norėjau gebėti atlikti mėgstamas dainas fortepijonu. Grojau iš klausos, kiekviename kūrinyje atrasdamas naujų akordų ar slinkčių. Galėdavau valandomis skambinti kokią nors ausiai malonią akordų seką. Tai buvo malonumas ir kartu būdas pailsėti nuo klasikos, kurios mokiausi nuo pirmos klasės. Klausiausi tokių muzikantų kaip „Earth, Wind & Fire“, Erykah Badu, Jillis Scottas, D’Angelo, Al Jarreau, George’as Bensonas, „Coldplay“, „Dimitri from Paris“. Išmokdavau daugumą jų dainų pagroti pats. Vėliau poreikis tik augo, ėmiau domėtis B. Evansu, Herbie’u Hancocku ir kitais, tada ir tapo įdomu, kaip jie groja ir kuria muziką. Mano dėdė nuolat skatindavo atlikti džiazo, soulo, šokių muzikos kompozicijas, pasidalindavo savo naujais favoritais. Jis didžiulis melomanas, kartu keliskart buvome ir viename didžiausių džiazo festivalių „North Sea Jazz“. Visa tai vyko labai natūraliai, iš smalsumo.

Kaip tokį apsisprendimą įvertino Tavo tėvas? Iškart pritarė, abejojo ar prieštaravo?

Jis mane atkalbinėjo, kai po čiurlionkės norėjau stoti į LMTA džiazo skyrių. Sakė, jei mokytis džiazo, tai tik Amerikoj. Trečiame kurse, kai buvau išvažiavęs į Hagą ir ten mane priėmė studijuoti džiazą (nors atvažiavau mokytis kaip klasikos pianistas), tėtis skatino pirmiau užbaigti klasikos studijas. Bet po to, kai važiavau į Groningeną magistratūron, jau nebeatkalbinėjo.