Kinas buvo gana dosnus džiazo muzikai. Portale Jazziz.com galime perskaityti, kad kinas ir džiazas – skirtingų motinų dvyniai. Francis Marmande’ė iš „Le Monde“ priduria, jog tai sudėtingas pas de deux: abu yra pagrindiniai XX a. meno žanrai ir autsaideriai, vienas užaugęs sistemingo rasizmo aplinkoje, kitas taip pat kilęs „iš apačios“, iš kitų meno formų neigimo, kurtas veržlių naujųjų imigrantų pastangomis. Pirmasis pilnametražis filmas, kuriame panaudoti įrašytas garsas ir muzika – „The Jazz Singer“ (rež. Alanas Croslandas), pritrenkęs 1927-ųjų publiką ir užbaigęs nebylaus kino erą. Po Antrojo pasaulinio karo, pirmieji kinui rašę kompozitoriai Elmeris Bernsteinas ir Bronisławas Kaperis laisvai naudojo džiazo formas savo instrumentuotėse, o filmų kūrėjai šiam darbui kviesdavo tuo metu jau pripažintus Duke’ą Ellingtoną, Milesą Davisą ir kitus. Patys džiazo muzikantai dažnai tapdavo aktoriais. Tarp daugelio – Dexteris Gordonas, Louisas Armstrongas, Peggy’ė Lee, Bingas Crosby’is. Vėliau, pasibaigus džiazo aukso amžiui, ši muzika puikiai tiko kurti filmų atmosferą ir nuotaiką, kol džiazas tapo atpažįstamu istorijos pasakojimo būdu Woody’io Alleno ir Clinto Eastwoodo darbuose. Galiausiai kinas pradėjo reflektuoti ir kurti džiazo atlikėjų biografijas.

Vertėtų prisiminti kelis įdomiausius bandymus – 1954 m. ekranus išvydo „Oskarą“ laimėjusi Anthonio Manno muzikinė biografinė drama „The Glenn Miller Story“. Kita „Oskarui“ nominuota juosta – Bruce’o Weberio „Let’s Get Lost“ (1988). Tai dokumentinis filmas, atspindintis kelis intensyviausius džiazo trimitininko Cheto Bakerio karjeros dešimtmečius. 1988 m. Clintas Eastwoodas juostoje „Bird“ pagerbė legendinį saksofonininką Charlį Parkerį. Ne mažiau įdomūs trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečių atmosferą atkuriantys, bet išgalvotus herojus sukūrę filmai, tokie kaip W. Alleno „Sweet and Lowdown“ (1999), Francio Fordo Coppolos „The Cotton Club“ (1984), Roberto Altmano „Kansas City“ (1996), Spike’o Lee „Mo’ Better Blues“ (1990) bei daugelis kitų.

Bet retai nutinka, kad lygiagrečiai išleistos kino istorijos kalbėtų apie du to paties instrumento muzikantus, dar daugiau, kūrusius vienu metu, tad atsidūrusius vienas kito filmuose. Kalbu apie 2015 m. pasirodžiusius Roberto Budreau „Born to Be Blue“, kurio pagrindinis herojus – trimitininkas ir vokalistas Ch. Bakeris, ir Dono Cheadle’o režisūrinį debiutą „Miles Ahead“, pasakojantį apie M. Davisą. Kritikai surado specialų terminą, apibūdinantį tokį reiškinį, kai kine pasakojama apie trimitininkus – cinetrompette. Abiejų dramų režisieriai, pasirinkę po ištrauką iš ilgų muzikantų biografijų, paįvairina jas praeities prisiminimais ir laisvai maišo išgalvotą siužetą su istorine tiesa. Džiazo žinovai ir mėgėjai, matyt, jautėsi palaiminti, matydami M. Davisą dviejuose filmuose, išleistuose beveik tuo pat metu. Ir nors abi juostos jau nenaujos, prisiminti jas šį sausį paskatino kanalo „LRT Plius“ rubrika „Elito kinas“, parodžiusi Budreau „Born to Be Blue“. Sunkiai išverčiamas terminas „blue“ tapo žodžiu „liūdėti“. Taigi, Lietuvos TV ekranuose filmas pavadintas „Gimęs liūdėti“.