Šį kartą pradėkime senu geru anekdotu. Vienas toks lankėsi koncerte. Muzika jam labai patiko, tik žmogus, stovėjęs nugara į publiką, įnirtingai mosavo rankomis ir trukdė klausytis… Taip, ne kiekvienas gali deramai įvertinti dirigento svarbą. Būtent jo profesiniai ir žmogiškieji gebėjimai lemia, kad skaitlingas orkestras, neretai papildytas dar ir choru bei solistais, tampa tarsi vienu darniu instrumentu. Dirigentui tenka ir didžioji dalis atsakomybės už interpretacijos visumą. Žinia, sėk-mės atveju, ir didžioji dalis laurų… Mintimis apie šios specialybės specifiką bei niuansus pasidalinti sutiko Ričardas Šumila – jaunas, tačiau jau gerai žinomas, itin inovatyvus dirigentas, Šiaulių kamerinio orkestro meno vadovas, „Vilnius City Opera“ „bohemiečių“ trupės narys.

Kai svajonės pildosi. Faktai

Interneto erdvėse ar periodinėje spaudoje kiek-vienas panorėjusysis nesunkiai ras gausybę informacijos apie Ričardą Šumilą, tad priminsiu vos kelis etapinius jo kūrybinės veiklos faktus. Ričardas gimė Kaune, lankė Juozo Naujalio muzikos gimnaziją (pradžioje fortepijono klasę, vėliau – chorvedybą). Baigus mokslus teko apsispręsti, kur ir ką studijuoti toliau. Galėjo tęsti chorinio dirigavimo studijas, nors kompozitorė Zita Bružaitė ragino rinktis kompoziciją. Pats Ričardas svajojo apie orkestrinį dirigavimą, bet… stojo į chorinį.

Akademijos trečiame ar ketvirtame kurse vis dėlto sulaukė galimybės fakultatyviai studijuoti ir orkestrinį dirigavimą, taip pateko pas garsųjį Gintarą Rinkevičių. Po metų Ričardui pasiūlė galutinai keisti profilį. Svajonė išsipildė. Dar po kurio laiko per „Erasmus“ programą metams išvyko į Vieną. 2009-aisiais nuolat užimtas G. Rinkevičius pakvietė jaunuolį būti asistentu, repetuojant amerikiečių kompozitoriaus Stepheno Sondheimo miuziklą „Svynis Todas“.

2014 m. Engelberto Humperdincko (nepainioti su legendiniu popmuzikos vokalistu) opera „Jonas ir Greta“ tapo pirmuoju R. Šumilos savarankiškai parengtu bei interpretuotu scenos kūriniu. Už tai dirigentas pelnė „Auksinį Scenos Kryžių“. 2016-ųjų rudenį „Vilnius City Opera“ ir elektroninės muzikos kūrėjas bei atlikėjas Marijus Adomaitis įgyvendino projektą „e-Carmen“ – garsiosios Georges’o Bizet operos elektroninę versiją. Pasak Ričardo, tai buvo nauja patirtis, iššūkis, nes grota ne iš natų.

Tais pačiais metais kartu su keliais bendraminčiais R. Šumila parengė unikalią programą „Muzika kaip kinas“, kurios pagrindas – lietuviškų filmų garso takelių fragmentai. Kitąmet Ričardo gimtajame mieste įvyko miuziklo „Adamsų šeimynėlė“ premjera. Tai dirigento debiutas Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Pernai jis debiutavo Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, o prieš kelis mėnesius Vilniaus kongresų rūmuose Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, solistai ir merginų choras „Liepaitės“, vadovaujami R. Šumilos, pristatė Laimio Vilkončiaus miuzik-lo vaikams „Benediktas ir žirafa“ koncertinę premjerą.

Fizinė parengtis

Pastarajame miuzikle yra epizodas, kurio metu scenoje dirigentas ir pagrindinio vaidmens atlikėjas, aktorius Dominykas Vaitiekūnas, tikrąja prasme siautulingai dūksta. Po tokio „kadrilio“ net ir sportininkams prireiktų rimtos reabilitacijos ar bent jau visaverčio poilsio… Žinia, dirigentas nuolat patiria ne tik didelę emocinę, psichologinę, bet ir fizinę įtampą. Kokiais būdais siekiama tinkamos kondicijos? Ričardas buvo pradėjęs bėgioti krosiukus, dabar kartą per savaitę žaidžia krepšinį. Jei ryte repeticija, nepusryčiauja. „Svarmenų nekilnoju. Pagrindinis sportinis krūvis yra repeticijos, koncertai, kuriuose tikrai atiduodu labai daug fizinės energijos. Todėl net ir po ilgo laiko į krepšinio salę atėjęs, nebėgu paskutinis“, – šypsosi R. Š.

Talentas ar patirtis?

Neretai teigiama, kad dirigento talentas skleidžiasi ne anksčiau, nei sulaukus 50-ies. Tam pritaria ir prof. G. Rinkevičius: „Dirigentas – tai antros gyvenimo pusės profesija“. Bet juk pasitaiko ir išimčių… Gal toks teiginys klaidingas? Ričardo nuomone, „dirigento specialybėje patirtis yra labai svarbus faktorius. Ji praturtina talentą. Gabumai atsiskleidžia iškart stojus prie pulto prieš orkestrą, o kaip greitai tas talentas bręsta, jau lemia keli skirtingi veiksniai. Didžiausia pagalba talentui skleistis yra praktika ir kaupiama patirtis. Manau, teiginys, kad dirigentas auga ir bręsta kaip geras vynas, su metais vis labiau, tikrai teisingas, o talentas arba yra, arba – ne“.

Debiutuojant

Dėl interpretacijų ilgamečiai žinomų orkestrų nariai gali turėti asmenines nuomones. Kokiu būdu tai „sustyguoti“ jaunam, debiutuojančiam dirigentui? „Svarbiausia yra juos išklausyti, nes jie labiau patyrę nei tu. Tai didžiausios pamokos, kurias gali gauti kaip pradedantysis. O dėl interpretacijos – jei tai, ko sieki, pagrįsta solidžia kūrinio analize, išmokimu ir žinojimu, net labiausiai netikintis tavimi atlikėjas bus priverstas patikėti. Svarbu pačiam labai gerai suprasti, ko nori. Jei pradėsi dvejoti – dvejos visi, ir asmeninių nuomonių bus labai daug“, – sako Ričardas.

Kai dirigentais tampa atlikėjai…

Davidas Oistrachas, Yehudis Menuhinas, Placido Domingo ir daug kitų… Aukščiausią atlikėjo meno kartelę įveikusieji dažnai tampa dirigentais. Be specialų studijų. Nors kiekvienam tenka daug metų kopti į olimpą savose srityse. Ar tai reiškia, kad dirigavimas yra kiek kitokia muzikos sfera? Liberalesnė? Kaip tai vertina diplomuotas specialistas? Anot R. Š., dirigavimas nėra tik mosavimas rankomis koncerto metu. Didžioji darbo dalis – repeticijos su orkestru prieš pasirodymą. Todėl atlikėjai, kurie per gyvenimą sukaupia begalę patirties, žinių bei įvairios muzikos bagažą ir yra pelnę pripažinimą, tampa nepakeičiamais, dirbant su orkestrais. Taip, galbūt kartais tokie dirigentai atrodo silpnokai, tarsi rankomis nemoka parodyti, ką jaučia, tačiau mes koncerte jau matome ir girdime galutinį rezultatą. Tai, kas skamba – ilgo jų darbo repetuojant vaisius. Kitas kelias – mokytis dirigavimo amato, kuriame labai svarbi technika. Tai viena sunkiausių muzikos profesijų ir jai pasiryžti, išdrįsti atsistoti prieš 100 muzikantų, bandyti su jais susikalbėti, perteikti tai, ką nori, yra labai nelengva.