fbpx

ALEKSANDRA STAŠKEVIČIŪTĖ. OPEROS PRIMADONOS SAULĖLYDIS

Giedrė Kaukaitė

Prieš 120 metų Kaune gimė operos dainininkė Aleksandra Staškevičiūtė (1899–1984). Vokalą studijavo Prahoje, grįžusi dainavo pagrindines partijas Valstybės teatre, gastroliavo Čekijoje, Švedijoje, Maskvoje. Fiodoras Šaliapinas, atvykęs į Kauną dainuoti Mefistofelį operoje „Faustas“, ją pasirinko partnere. Per Antrąjį pasaulinį karą koncertavo kareiviams fronte. Po karo – solistė Vilniaus operoje, pedagogė, profesorė, visuomenės veikėja. Tai viena ryškiausių Lietuvos operos artisčių, unikali asmenybė su išskirtiniais žvaigždės bruožais bei silpnybėmis.

1961-aisiais sėkmingai įstojusi į konservatoriją jaučiaus svajonę įgyvendinusi – būsiu dainininke. Iš portretų prie didžiosios salės žvelgė garsenybės profesoriai – solistai, dirigentai, režisieriai, pianistai, kompozitoriai, visi – kone žyniai, kone stebukladariai. Maniausi įžengus į stebuklų šalį.

Dainavimo egzaminui pasibaigus, pro šalį ėjęs trečiakursis Balys Vaitkus ištarė: „Gražus tavo balsas, panašus į Staškevičiūtės.“ Aleksandros Staškevičiūtės pavardė buvo garsi, imponavo, o prabėgom ištartas komplimentas ėmė ir tarsi pririšo: „Būsiu pas ją“, tą pat sekundę nusprendžiau. Pasivijusi profesorę, einančią link autobuso stotelės, pasiprašiau jos klasėn. Ji maloniai ir oriai linktelėjo galva. Viskas…

***

Aleksandra Staškevičiūtė buvo gana aukšta, pailgo nedailaus veido, stamboku apatiniu žandikauliu, kiek negrabiai sudėta. Bet moteriška. Apie jos orią eiseną galėjai pasakyti – ne ėjo, o žengė. Jai derėjo karališkas Aleksandros vardas. Akimirksnį savotiškų bruožų nustebintas, jos žvilgsnį sutikęs pasijusdavai valdomas ir iškart paklusdavai. Toks ypatingumas dabar vadinamas presence – tokių žmonių nereikia pristatyti, jų klausomasi, jais tikima, jie būna nuotraukų centre, į patalpą jiems įėjus nuščiūvama. Jeigu jie ir kritikuojami, tai pagarbiai, ko nors slapčia pavyduliaujant. Jei pasišaipoma, tai su meile ir žavėjimusi. Profesorės pravardė Staškė skambėjo nepiktai.

Mėlynos A. Staškevičiūtės akys buvo nedidelės, tačiau skvarbios. Ji ne tik žiūrėjo, ji – matė. Jei ir būdavo nusigręžus, atrodydavo, lyg nugaroj akis turėtų. Žiūrėdama, stebėdama, intuityviai mokėjo žvilgsnį tušuoti, neišsiduoti, kad stebi. Regis, nei žiūrėjo, nei klausėsi – mimika nė krust, o ims ir apreikš, lyg būtų ilgiausiai studijavus: „Daug raidžū, mažai balso“, trumpai ir aiškiai įvertino prieš keletą metų debiutavusį baritoną ir vėliau šios nuomonės nebepakeitė.

A. Staškevičiūtė greičiausiai nebuvo baigusi vidurinės mokyklos, o Prahos konservatorijoje mokėsi tik dainavimo, tad bendro išsilavinimo neįgijo. Tačiau turėjo stiprius sensatyvios būtybės priimtuvus – intuicija jos neapgaudavo. Buvo išmintinga, į bergždžius ginčus nestojo. Gerai kalbėjo rusiškai ir lenkiškai, pasipuikuodavo ir čekiškai ką prisiminusi. Lietuviškai kalbėjo su specifiniu Kauno akcentu, rašė su klaidom. Apie jos šeimą beveik nieko nežinojome, gimusi buvo Kaune, kaip pati sakydavo – „tiėvas vandenį vėžojo, a mama – skalbiėja“. Vienų kalbėta, kad jos tėvai iš Žemaitijos kilę nusigyvenę dvarininkai, kitų – kad iš Baltarusijos. Pati pasakojo Kaune lankiusi rusišką mokyklą, kieme žaidusi nepabaigiamus vaikų žaidimus, dievinusi cirką ir visiems žadėjusi ateityje tapti garsenybe. Ūgtelėjusi vienu metu gyveno dvare netoli Ukmergės, ten išmoko lenkų kalbos ir gražaus elgesio taisyklių. Ar turėjo brolių ir seserų, nesakė, kaip atsidūrė Čekijoje, nedetalizavo. Apskritai daug kas A. Staškevičiūtės gyvenime apipinta nuogirdomis, „sakė pasakė“ pobūdžio komentarais. Ir ji pati nuogirdas talentingai skatino, nujausdama, kad toji gausa priduos legendinio svarbumo. Savireklama A. Staškevičiūtė užsiėmė ir intuityviai, ir sąmoningai, greičiausiai nusižiūrėjusi iš sutiktų garsenybių. Būdama pastabi ir imli tą meną buvo puikiai įvaldžiusi, lyg profesionali komunikacijų specialistė.

A. Staškevičiūtės asmenyje derėjo kontaktiškumas ir orumas. Jos esybė traukė, bet jusdavai ir atstumą – žiūrėk, pokalbis teka lengvai, tačiau pirmenybė visuomet jos. Ne sykį yra kartojusi: „Sako, kad aš negraži… Užtat su vyrais galėjau daryti, ką noriu.“ Gal ir tiesa. Mano mama pasakojo, kaip ką tik po karo su bičiule Aniceta (ši buvo medicinos seselė, sanatorijoje gavusi laikino darbo) jos vasarojo Birštone. Vieną sek­madienį atvažiavusi A. Staškevičiūtė koncertavo ir sanatorijos direktorius pakvietė ją pietų. Dalyvavo ir mano mama su Aniceta. Prie pietų stalo direktoriaus žmonai pasirodė, kad jos vyras per daug dėmesio A. Staškevičiūtei rodo, itin pabrėžtinai jai asistuoja ir kone flirtuoja su ja. Neištvėrusi ėmė ir visiems girdint pareiškė: „Ponia Aleksandra, jūsų balsas labai gražus, bet kaip gaila, kad jūs pati tokia negraži.“ A. Staškevičiūtė nėmaž nesutriko ir atlaidžiai nusišypsojusi atsakė: „Jūs taip manot? O jūsų vyras – visai kitokios nuomonės!“

A. Staškevičiūtės pasakojimų pasiklausęs galėtum patikėti, kad, grįžusi iš Prahos ir debiutavusi Kauno operoje, ji turėjo nepaprastą pasisekimą ir kaip moteris. Po debiuto negalėjusi palto apsivilkti, nes rankovės buvusios „pripyiltos žybūčų ir užryštos“. Rankoves užrišęs ir žibučių į jas pripylęs dirigentas Juozas Tallat Kelpša. „Su Tallat Kielpša po debiuto išėjau i nuėjau su jo ant vėnolika miatų“, – sakė A. Staškevičiūtė apie tą ilgai trukusį romaną. „Bėt kai sužynojau, kad jam tubėrkuliuozas – tą pačą dėną jį palikau. Jis atsiklaupęs maldavo nėpalykt, mano kojas apsikabyno, bėt piarlipau pier jį ir išėjau į kitą kambarį.“ Nusistebėjusi paklausiau: argi tai ne žiaurus egoizmas? A. Staškevičiūtė atsakė iš dviejų blogybių pasirinkusi mažesnę – nenorėjusi laidoti: „Tėgu laidoja kity, a aš tik gėlės atnešau.“ Kažin kiek čia tiesos, o kiek noro pasirodyti femme fatale.

Daug sykių teko išklausyti vaizdingą A. Staškevičiūtės pasakojimą, kokia graži buvusi žydinti alyva vazone, atgabenta rytą jai į namus po Naujųjų metų baliaus teatre: „No rėžysoriaus Oleko Žylinsko, a per šokius jis žūrėjo į manė, kaip Giermanas iš „Pykų damos“…“

Studijų metais esu buvus liudininkė akivaizdžių profesorės žavesio apraiškų.

Mūsų klasės studentė Nemira tekėdama už olandų kilmės lietuvio Borkengageno į vestuves pakvietė ir visą mūsų klasę. A. Staškevičiūtė su vyru Michailu Belovu sėdėjo garbingiausioje vietoje – greta jaunųjų. Mūsų profesorė ėmė su jaunuoju koketuoti, ir juodu taip įsitraukė į flirtą, kad nepastebėjo, kaip svečiai jau per ilgai klausosi tik jųdviejų, o jaunoji palikta be dėmesio nuošaly. Dviprasmiškai situacijai užsitęsus nuotaka Nemira neišlaikiusi pašoko ir verkdama išbėgo iš vaišių salės. Jaunasis ją išsivijo, iš paskos nubėgo ir Belovas. Abu ilgai ramino jaunąją, o Belovas net atsiprašęs.

A. Staškevičiūtės vyras Michailas Belovas – buvęs kariškis, ekonomikos mokslų kandidatas, dirbo, regis, tuometėje Plano komisijoje. A. Staškevičiūtė ne kartą rodė jo nuotrauką su tarybinio karininko uniforma – buvo tikras gražuolis. „Man šašasdiašimt dū miatūs, bėt mano vyras maniaa labai… giarbia“, – šitaip ji atestavo daug jaunesnį savo vyrą vos ne pirmąją mano studijų dieną, žvilgsniu tikrindama, ar vietoj „gerbia“ aš nelaukiu žodžio „myli“. Nepaisant amžiaus skirtumo juodu tiko vienas kitam. Ji – įspūdinga ir garsi artistė, dainavimu vis dar įrodanti savo profesinę vertę, jis – juodbruvas, išvaizdus, penkiasdešimtmetis, galantiškas vyriškis.

A. Staškevičiūtės pamokos vykdavo po pietų. Rytą ir pirmąją dienos pusę ji skirdavo sau – ilga mankšta, žiemą slidinėjimas Vingio parke, paskui makiažas ir šukuosena. Prie veidrodžio praleidusi geras porą valandų klasėje ji pasirodydavo tartum iš grožio salono atėjusi. Kakavos spalvos plaukai būdavo lengvai sugarbiniuoti, neryškus, skoningas makiažas taurino veido bruožus. Mėgo lengvus, gerai pasiūtus kostiumėlius, švelnius kokybiškus megztukus, mezginių palaidinukes, nesiglamžančius, tinkamo ilgio sijonėlius. Geros kokybės buvo ir jos bateliai – minkšti, pusaukšte pakulne. Tebetvyro miglotas prisiminimas, kad gaudavo siuntinių iš Anglijos. Įžengdavo į klasę pasitempusi, ori, pakiliai nusiteikusi. Sėdėjo visad tiesia nugara, nesikūprino. Jos skonio supratimas buvo kone profesionalus, menininkės intuicija praturtintas. Kas gražu, kas ne – mėgo aiškinti, demonstruoti. Skrybėlaites patardavo užsidėti priekiu atgal arba šonu, arba kiek pasukus ir pakreipus, tik jokiu būdu ne tiesiai; fotografijai pozuoti reiktų pusiau pasisukus ar pusiau atsigręžus – figūra grakštesnė atrodys; rankų gestas geriau asimetriškas – jei viena ranka ištiesta, kita lai bus sulenkta; šypsotis plačiai negražu esą, geriau švelni šypsena, ar tik jos užuomina, o pilvas net ir miegant – įtrauktas; didelės iškirptės – banalu, daug sagučių – pikantiškiau. „Mirgaitės, saugokit plaukos, plaukai – didžausias turtas“, – nuolat primindavo. Šukuotis privalu taip, kad kakta liktų atidengta, tada akys ryškesnės, o juk žvilgsnis ir scenoj, ir gyvenime labai svarbu. Kartą žiemą atėjo pasipuošus įspūdinga šiaurinės lapės kailio kepure ir didžiule mova – mufta. Iš kur? Sakė pati pasisiuvusi. Tikėtina, nes meistrų, kurie gebėtų sukurti tokį modelį jau nebebuvo, tokie liko prieškario Kaune.

O ir visa A. Staškevičiūtės estetika greičiausiai anos laikinosios sostinės aplinkos įkvėpta. Prieškario Kaunas, kad ir nedidelis, o vis tik jau europinis miestas, teisėtai mažuoju Paryžiumi vadintas. Nesunkiai pasiekiami ir tikrasis Paryžius bei kiti sostapiliai – Londonas ir Berlynas. A. Staškevičiūtė pasakojo, kad garsi Kauno sukirpėja išmatavusi figūrą teiravosi, kur užsakovė artimiausiu metu pasirodys viešumoje, mat reiktų pamatyti, kaip ji vaikšto, kaip juda, kaip sėdi, kaip bendrauja… Skamba tarsi legenda…

Tačiau atrodo, kad šis pasakojimas nėra sufantazuotas, nes ir mano mama, prieškariu trumpai gyvenusi Kaune, pasakojo, jog mieste tuomet veikė daug mados ir grožio salonų, ir ne vienas jų su iškaba: „Tikras prancūziškas stilius“. Spaudos leidiniai mados rubrikose spausdino patarimus damoms, kokias skrybėlaites dėvėti – dideles ar mažytes, vos ant galvos besilaikančias, plokščias ar gaubtas, su vualiu ar be jo, o gal su vainikėliu iš gėlyčių, kaip korsetu suveržti taliją, kokio ilgio privalomas sijonas, kokie esą nepriekaištingi bateliai ir pirštinaitės… Kaip atrodyti paslaptingai ir gundančiai, o prasidėjus trumpų sijonų madai – ir kojas kaip gražiai laikyti.

A. Staškevičiūtė savo artimoj aplinkoj bus mačiusi ir gyvų pavyzdžių: prašmatniai apsirengusių kolegių solisčių, įtakingų vyriausybės vyrų žmonų, dramos teatro aktorių bei kitų garsių Kauno ponių, galėjusių iš užsienio parsivežti įmantrių drabužių, skrybėlių ar aksesuarų. Taigi grožio taisykles ji bus pastebėjusi, jas perpratusi ir jų laikiusis.

Visuomenei, taigi ir A. Staškevičiūtei, aukštus kriterijus diktavo Kauno operoje triūsęs istorinis kūrėjų būrys: dailininkas Mstislavas Dobužinskis, režisieriai Andrius Oleka Žilinskas, Teofanas Pavlovskis, Borisas Dauguvietis, dirigentai Mykolas Bukša, Juozas Tallat Kelpša, dainininkai Kipras Petrauskas, Antanas Sodeika, Vladislava Grigaitienė, Vincė Jonuškaitė-Zaunienė, Juozas Mažeika ir dar daug garsių ano meto solistų. A. Staškevičiūtė gal nesijautė ryškiausiu tos puokštės žiedu, bet ne ką savo kolegoms ir nusileido. Nebent tik išvaizda. Ji dainavo didžiuosius soprano vaidmenis – Margaritą, Tatjaną, Čio Čio San, Mimi, Toską, Aidą, Lizą, Gražiną… Palankiausias jos vertintojas – kompozitorius Vladas Jakubėnas. Kiti recenzentai replikuodavo A. Staškevičiūtei dėl prastos tarties ir karjeros pradžioje dėl neįtikinamos vaidybos. Jos kalbėjimas lietuviškai dažnai nuskambėdavo komiškai, todėl ilgainiui susidarė stereotipas jos šnektą perpasakoti kone anekdotų lygiu.

Atrodo, A. Staškevičiūtė bus turėjusi kilmės iš prastuomenės kompleksą, o gero išsilavinimo neįgijusi, nuo to komplekso gal neišsivadavo visą gyvenimą: „Buvau iš liaudies, neturėjau turtingo vyro, kaip kytos, nieks neužtarė…“ Didžiavosi, kad F. Šaliapinas, atvykęs gastrolių ir dainavęs Mefistofelį „Fauste“, Margarita išsirinko būtent ją, A. Staškevičiūtę, o tuometis Lietuvos pasiuntinys Skandinavijoje Jurgis Savickis jau pirmaisiais jos darbo Kauno teatre metais pakvietė koncertuoti į Stokholmą. „Kytos solystės baisiausiai pavydiejo.“ Pavydėjo kolegės jai ir gastrolių jaunystės studijų mieste Prahoje.

2019-06-22
Tags: