fbpx

Aplink Kauną per 80 metų

Erika Drungytė

Pasaulio teatrų scenos neįsivaizduojamos be Sofoklio, Molière’o, W. Shakespeare’o, A. Čechovo, B. Brechto, S. Becketto… Antika, viduramžiai, naujieji laikai – pagrindiniai geros pjesės požymiai išlieka tie patys: dviejų priešpriešų kaktomuša, opozicijų byla. Ir nesvarbu, kokiu pavidalu tai išnyra – kaip moralinis klausimas, kartų konfliktas, įsitikinimų ar tikėjimo gynimas, socialinė, rasinė, lyčių nelygybė, šventumo ir pasaulietiškumo supriešinimas etc. Skurdoka lietuvių dramaturgija, regis, neužkariavo scenų už sienos. Ar jos tikrai maža? Ar ji nejudina bendražmogiškų klausimų, kurie išlieka aktualūs visais laikais ir visoms tautoms? Viename pokalbių Marius Ivaškevičius, atsakydamas į panašias abejones keliančio Tomo Vaisetos klausimą, sakė: „Čia yra tam tikros mūsų režisierių kaltės. Jie labai retai turi drąsos statyti lietuvišką pjesę, nes galbūt tekstas ir geras, bet lietuvių autorius sunkiau pritrauks publiką, geriau imti kažką patikrintą. Aš manau, kad reikėtų pradėti nuo režisierių, jiems užduoti klausimą, kodėl jie nestato lietuvių dramaturgijos. Tai atvertų jai kelius toliau.“ Kitaip tariant, mes labai nepasitikime patys savimi, žiūrime į nacionalinę kūrybą iš pažemintųjų pozicijos – mes ne tokie geri, ne tokie stiprūs, ne tokie didingi, kas kita – užsienio autoriai. Tiesa, užsienis irgi vertinamas pagal tam tikrą kreivę: tas, kuris tuojau už sienos, dar pakankamai blogas, o gerumas prasideda augant atstumui – kuo daugiau kilometrų, tuo viskas geriau. Su tokiu savotišku kompleksu teko susidurti ir šio teksto autorei, prieš gerą dešimtmetį norėjusiai išversti vieną unikalią latvių fiziko knygą, kurioje populiariosios literatūros stiliumi kalbama apie visų dalykų sąryšingumą, pradedant mažiausiomis dalelytėmis, baigiant filosofija, religija, menu. Ta knyga Latvijoje per dieną tapo bestseleriu, susidomėjimas buvo toks didelis, kad prireikė kelių didesnių jos tiražų. Tačiau lietuvių leidyklų atsakymas buvo vienas – jei tai būtų ne latvis, o britas ar prancūzas…

Paradoksas – save nubaudžiame patys. Niekas iš šalies neateina ir nepasako, kad esame nieko verti. Tiesiog lietuvis a priori žino, kad neturi kuo didžiuotis, kuo pasigirti, dėl ko pakelta galva vaikščioti. Mėginome save timptelėti už plaukų 2009 m., gėrėdamiesi tūkstantmete Lietuvos vardo istorija. Dabar ištiko kita proga – pasidžiaugti valstybės atkūrimo šimtmečiu, ir romantizmo šampanas vėl šauna aukštyn daugybėje renginių, mikro- ir makroįvykių, pažymėtų šimtuku. Vieni iš tiesų prasmingi, įdomūs, kiti – per jėgą užtempti ant kurpalio. Ir nors girdėti daug balsų, polifonija nesuskamba. Stengdamiesi rasti tautiškumui svarbių argumentų, bendrapiliečiai blaškosi dėl dilemos – kaip būti patriotišku, bet ne nacionalistu, kaip parodyti pasauliui savo istoriją, bet ne provincialiai. „Patriotizmą suprantu kaip kasdienybę, kai elgiesi taip, kad nebūtų gėda. Labai gaila, kad šiais laikais Lietuvoje tiek daug tuščio ir paviršutiniško patriotizmo. Mes turime kuo didžiuotis. Ne tik šimto metų istorija. Turime daugybę istorijų, kurios atskleidžia labai turtingą ir visapusišką lietuvių tautos potencialą visose srityse. Karyboje, kultūroje, moksle… Ir nepaprastai daug asmenybių – ne tik vyrų, bet ir moterų“. Taip sako Kęstutis Jakštas, vyriausiasis Kauno valstybinio muzikinio teatro (toliau – KVMT) režisierius, į šimtmečio įvykių sąrašą įnešantis ir savąjį indėlį. Vasario 16-osios išvakarėse scenoje atgimė prieš 80 metų Nepriklausomybės atkūrimo proga pastatyta opera „Radvila Perkūnas“.

2018-02-23
Tags: