Piero Paolo Pasolinio „Salò, arba 120 Sodomos dienų“ (Salò o le 120 giornate di Sodoma, 1975) švenčia 50-metį. Nors yra vienas iš labiausiai pagarsėjusių kino filmų, jis iki šiol žiūrimas atsargiai – jei iš viso žiūrimas.

„Salò“, sukurtas pagal ne mažiau skandalingą markizo de Sade’o knygą, iš pirmo žvilgsnio yra Pasolinio bandymas susidoroti su smurto kupina fašistine Italijos praeitimi. Tačiau tai kur kas daugiau nei istorijos pamoka.

Filme režisierius tikrina ribas, ką galima vaizduoti ekrane. Teroras ir kankinimai. Seksualinis smurtas ir psichologinis žiaurumas. Kūno žalojimas ir žmogžudystės.

Pasak kino kritiko Richardo Brody’io, „Salò“ yra „būtina pamatyti, bet neįmanoma žiūrėti: žiūrovui gali pasirodyti, kad pats gyvenimas negrįžtamai sutepamas vien dėl to, kad tokie dalykai gali būti rodomi ar net tiesiog įsivaizduojami.“

Kontraversiška istorija

Keturiuose Dante’ės įkvėptuose epizoduose „Salò“ regime grupę paauglių, fašistų biurokratų pagrobtų ir įkalintų kaimo viloje, kur jie patiria įvairias kankinimo formas – kiekvieną vis labiau dehumanizuojančią ir baisesnę už ankstesnes.

Dėl filmo ekstremalumo daugelis to meto kritikų į jį reagavo nepalankiai. Rašytojas Italo’as Calvino’as apibūdino šią juostą kaip neatsakingą ir neaiškią. „The New York Times“ išvadino „Salò“ „silpnu ir paviršutinišku“, jis buvo laikomas „kartėlio“ kupinos Pasolinio režisūros rezultatu.

Kūrinys ir šiandien poliarizuoja visuomenę ne mažiau nei premjeros dienomis – trumpai rodytas kino teatruose, Italijoje jis buvo uždraustas, visgi išliko tamsiu traukos objektu. Režisierius Michaelis Haneke’ė, įtraukęs „Salò“ į savo dešimties mėgstamiausių filmų sąrašą, pasakoja: „[ši juosta] išgąsdino mane taip stipriai, kad sirgau 14 dienų. Buvau visiškai išsekęs. Iki šiol nesukaupiu drąsos peržiūrėti ją dar kartą. Niekada daugiau nežvelgiau į tokią gilią bedugnę, ir retai pasitaiko, kad tiek daug išmokčiau.“

Rašytoja Olivia Laing neseniai įpynė „Salò“ į savo „Sidabrinės knygos“ (The Silver Book) siužetą – kai kurių jos skyrių veiksmas plėtojamas šios kino juostos filmavimo aikštelėje.

Kaip teigia Laing, Pasolinio vizija – bene niūriausia, kada nors užfiksuota kino juostoje, – pirminį emocinį krūvį išlaikė būtent dėl savo pranašingumo: „Jis pamatė ateitį, kurioje dabar gyvename, gerokai anksčiau už kitus. Įžvelgė, kad kapitalizmas virs fašizmu arba fašizmas įsiskverbs į kapitalizmą ir jį užvaldys. Kad tai, kas atrodė nekalta ir naudinga, sugadins ir sunaikins senąsias gyvenimo formas. Jis žinojo, jog paklusnumas ir bendrininkavimas yra mirtini.“

Pasolinis suprato šiuos procesus, nes pats juos patyrė.

Totalitarizmas ir gyvenimas

Pasolinis gimė Bolonijoje 1922 metais, vos keli mėnesiai iki Mussolinio žygio į Romą, ir užaugo vyraujant režimui, kuriam būdingas paklusnumas, šovinizmas ir vulgarus galios demonstravimas.

Jo laikais totalitarizmas įsiskverbė į visas Italijos kasdienio gyvenimo sritis.

Prieš pradėdamas statyti filmus, Pasolinis jau buvo tapęs vienu iš produktyviausių ir kontroversiškiausių Italijos kultūros veikėjų, stebinančiu tempu rašydamas eilėraščius, romanus bei esė.

Atvirai homoseksualus, tvirtas marksistas, jis pelnė pagarbą užsienyje, bet Italijos konservatyvios valdžios institucijos jį vertino įtariai.

„Salò“ buvo ryški atsvara paties Pasolinio „Gyvenimo trilogijai“ (Trilogia della vita) – nutrūktgalviškų kino perdirbinių triadai: „Dekameronui“ (Il Decameron, 1971), „Kenterberio pasakojimui“ (I racconti di Canterbury, 1972) ir „Arabiškoms naktims“ (Il fiore delle mille e una notte, 1974). Trilogija šlovino erotiką ir kolektyvinį malonumą, tačiau Pasolinis nusivylė, kaip kūriniai buvo priimti.

Darbai, turėję švęsti kūno autonomiją ir ikimodernųjį vitalizmą, režisieriaus akimis buvo asimiliuoti jėgų, kurias jis niekino.

Nusivylęs dėl seksualumo suprekinimo įsivyravus vartotojiškam kapitalizmui, laisvę pavertusiam dar vienu perkamu, parduodamu ir maištingumo netekusiu produktu, Pasolinis nusprendė sukurti filmą, kurio rinka negalėtų nusavinti.

Filmą, kuris, queer medijų istorikės Susanos Potter žodžiais tariant, „nebūtų suvokiamas kaip pramoga“.

Rezultatas – „Salò“. Pastatytas Italijos „švino metais“ (anni di piombo) – laikotarpiu, kai šalis patyrė ekstremalų politinį smurtą, – šis kino pasakojimas retrospektyviai žvelgia į nacių remiamą Salò Respubliką prie Gardos ežero.

Pasolinis paaiškino, kad istorijos veiksmas rutuliojasi 1945-aisiais, „nes karo pabaiga žymi mūsų laikų pradžią, kai erotika iškraipoma ir virsta preke“. Autoriaus teigimu, „Salò“ buvo jo „pirmoji kino juosta apie šiuolaikinį pasaulį“.

Žiauri pabaiga

Pasolinis taip ir nesulaukė „Salò“ premjeros. 1975 m. lapkričio 2 d., likus vos kelioms savaitėms iki planuoto pristatymo, jis buvo žiauriai nužudytas Romos pakraštyje. Oficialioje versijoje teigta, kad režisierius žuvo naktinėse muštynėse su nepilnamečiu sekso darbuotoju, tačiau dėl to beveik iš karto kilo abejonių.

Žiaurumas, su kuriuo įvykdytas nusikaltimas, juo apkaltinto jaunuolio liudijimo prieštaringumas bei Italijos politikos ir kultūros elitui Pasolinio žerta kritika įsiūbavo dešimtmečius besiritančias įtarimų bangas, kurios niekada galutinai nenuslopo. Yra manančių, kad galėjo būti įvykdyta politinė žmogžudystė.

„Salò“ minėtame kontekste atliko nerimą keliantį vaidmenį. Kuriant šį filmą, kelios kino juostos buvo pavogtos nusikaltėlių gaujos, už jas pareikalauta išpirkos. Pasolinis atsisakė mokėti, o trūkstamą medžiagą pakeitė kitomis scenomis. Spėliojama, jog bandymas atgauti pavogtą medžiagą galėjo lemti tragišką režisieriaus likimą.

Ar tai tiesa, lieka neaišku. Tačiau neabejotina viena – praėjus pusei amžiaus, „Salò“ nė kiek neprarado savo šokiruojančios galios.

Pasolinis ne tik fiksavo praeitį. Jis įspėjo mus apie košmariškas vėlyvojo kapitalizmo realijas, kai smurtas keroja visur, galingieji veikia nebaudžiami, o žmogaus kūnas tampa eiliniu ištekliumi.

Ignoruoti tokį įspėjimą reikštų kelti pavojų patiems sau.

 

APIE AUTORIŲ:

Alexanderas Howardas yra vyresnysis anglų kalbos ir kūrybinio rašymo dėstytojas Sidnėjaus universitete. Jo tyrimai orientuoti į moderniąją ir šiuolaikinę literatūrą bei kiną, taip pat atspindi ilgalaikį susidomėjimą menu, muzika bei populiariąja kultūra.

Publikuojama iš „The Conversation“ (www.theconversation.com) pagal CC licenciją

Iš anglų kalbos vertė Silvija Butkutė

 

2025-12-24