Viena ryškiausių Lietuvos kino asmenybių, kino kritikė, tyrėja, žurnalistė ir laidų vedėja Izolda Keidošiūtė cituoja Jeaną Renuarą, pritardama jam, kad nereikia eikvoti energijos kritikuojant nepatinkančius filmus. Kalbamės apie skirtingus Izoldos gyvenimo ir profesinio kelio etapus: nuo svajonės tapti aktore iki daugiau nei keturiasdešimtmetį trukusio intensyvaus darbo televizijoje, kuriant laidas apie kiną, pirmųjų tarptautinių kino festivalių, interviu su pasaulinio garso kino asmenybėmis. Čia aptariama ir lietuviško kino tapatybė, meno kritikos transformacijos, talentas nuspėti filmus favoritus bei griežtas „ne“ lyčių skirstymui kino industrijoje. Ir pagaliau – nusipelnyta prabanga žiūrėti filmus todėl, kad norisi, o ne todėl, kad reikia.

Izolda, žinome Jus kaip žurnalistę, tačiau pirminė svajonė buvo tapti aktore. Kaip nutiko, kad pasukote kitur?

Būdama jauna lankiau Valerijos Marcinkevičiūtės vadovaujamą dramos būrelį kartu su Vytautu Kernagiu, Egidijumi Laurinaičiu. Šnektelėjome su Valerija ir ji patarė man nebūti aktore. Ir dėl to labai džiaugiuosi. Tiesą sakant, mano tėvas kažkada bandė aktorystės kelią, bet galiausiai ėmėsi žurnalistikos. Aš irgi įstojau studijuoti žurnalistiką ir pabaigiau šiuos mokslus. Ar liko nuoskaudų? Tikrai ne, nes aktorystė – labai sudėtinga profesija, sunkesnė net už manąją. Tai nedėkingas, pavojingas darbas: iš šimto aktorių gal vienas tampa žvaigžde, dar keliolika tiesiog daug dirba, ir taip visame pasaulyje. Nežinau, kas gali aktoriams pavydėti. Ypač lietuvių kine – moterys suvaidindavo viename, dvejuose filmuose, tad, išskyrus Vaiva Mainelytę, Eugeniją Pleškytę, daugelis jų karjeros taip ir nepadarė. Esu savo vietoje, ir tai, ką dirbau, davė daug džiaugsmo, susitikimų, kelionių, tad nesigailiu nė vienos minutės.

Kaip manote, kokios jūsų asmeninės savybės padėjo tapti sėk­mingu televizijos veidu?

Niekada nesijaučiau sėkminga ar televizijos „žvaigždė“. Tiesą sakant, ekrane išvis savęs nemėgstu, o veidą kameroms atsukau tik pradėjusi vesti „Elito kiną“. Nemėgau būti dėmesio centre, o dar visos tos varginančios procedūros prieš filmavimus, pavyzdžiui, grimavimas… Visada buvau žingeidi, nes man kinas nepaprastai patiko, komunikabilumo man irgi netrūko, bet kiek prisimenu save, visada darydavau viską paskutinę minutę, į užduotis žvelgiau praktiniais sumetimais, net ir rašyme mano pozicija buvo tokia: jei gali – nerašyk. Atrodo, likimas papokštavo su manimi skirdamas šią profesiją, net nebuvau labai darbšti, labiau gal pareiginga – ką pažadėdavau, visada ištesėdavau.

Televizijoje dirbote daugiau nei keturiasdešimt metų. Papasakokite, kaip vystėsi karjera kuriant kino laidas?

Buvau žmogus už kadro, kadangi egzistavo tokia nuostata, kad redaktorius pats laidų vesti negali. Pasirodydavau tik tada, kai nuvažiuodavau filmuoti reportažus, ar iš filmavimo aikštelės. Bet ekrane dažniausiai buvo matomas Skirmantas Valiulis, vėliau – Saulius Macaitis, Živilė Pilipavičienė, Laimonas Tapinas. Ar galėjome kurti laisvai? Daugiausia kalbėdavome Ezopo kalba, nors reikėdavo pacituoti ir autoritetus. Pamenu, kartą vienas redaktorius įdėjo Brežnevo citatą. Sakau jam: „Iš kur suradai?“ – „Pats sugalvojau“… Buvo sudėtingi laikai, laidos pašalinamos dėl miglotų priežasčių. Bandydavome apeiti sistemą ir net jeigu tai pavykdavo, aplink buvo buvo ne vienas, turėdavęs dėl ko mus paskųsti. Tad dažnai net valdžios nurodymo neprireikdavo, patys žmonės vieni su kitais susidorodavo.

Jeigu reikėtų prisiminti geriausią ir gražiausią laikotarpį dirbant televizijoje, tai buvo Nepriklausomybės pradžia, kai, nepaisydami autorinių teisių, televizijoje rodėme filmus, kuriuos norėdavome, juos išradingai pristatydavome. Tuokart į televiziją atėjo dirbti kino žinovai, gerai išmanantys savo sferą. Anuomet šią sritį priskyrė „pramogų“ redakcijai, ir tie laikai buvo itin žaismingi: kūrėme laidas kino režisierių namuose, net Seime organizavome filmo seansą su pristatymu. Atsimenu, kartą su Vytautu Kernagiu ir Algirdu Kaušpėdu ant namo stogo lipome pristatyti laidos apie The Beatles filmą. Jiedu vilkėjo odines striukes, o aš neturėjau, tai iš kažkur gavome pasiskolinti, kad visi vienodo stiliaus būtume.

O slaptos kino peržiūros, kurias nostalgiškai prisimena jūsų karta?

Čia kalbama apie vaizdajuosčių eros pradžią, kai sumokėdavome po rublį ir eidavome su geriausiais draugais žiūrėti filmų į privačias peržiūras. Vėliau seansų organizatorius įkliuvo, jam prilipdyta blogiečio etiketė. Tekdavo atidžiai rinktis, ką žiūrėti: nebuvo didelės filmų pasiūlos, daugelis jų stipriai cenzūruoti. Tarkime, rež. Bernardo Bertolucci „Konformistas“ (Il conformista, 1970) – trisdešimt minučių trumpesnis, vaizdas linijinis, pakeista pabaiga, nespalvotas. Dažnai filmai būdavo iškarpyti, suniokoti, ypač jei rasta sekso, politinių motyvų. Trumpai tariant, į kino ekranus išeidavo tik Maskvos festivalyje rodytas arba laimėjęs filmas.

Kokia jūsų nuomonė apie šiandieninių kino festivalių konkursines programas?

Konkursai buvo, yra ir bus, tik nenorėčiau jų labai sureikšminti. B. Bertolucci tą patį sakė. Pavyzdžiui, Kanų kino festivalyje „Auksinė palmės šakelė“ niekada nebuvo įteikta nei Andrejui Tarkovskiui, nei Ingmarui Berg­manui. Filmai, kurie itin išsiskiria iš kitų, dažniausiai neapdovanojami. Renkant geriausius reikia susidurti su daug apribojimų. Pavyzdžiui, šiemet Venecijos kino festivalyje laimėjo amerikiečio Jimo Jarmuscho filmas. Jo naujausias kūrinys „Tėvas Motina Sesuo Brolis“ (Father Mother Sister Brother, 2025) nepaprastai man patiko, vėl leido patikėti kinu.

Politika labai slidi, jos situacija gali greitai pasikeisti, tad negerai, kai ji kišasi į kiną. Jaunoji karta stengiasi viską suskirstyti į stalčiukus, primesti taisykles. Jeigu atidžiau pasižiūrėsite apdovanotų filmų istoriją, daugelis festivaliuose laimėjusių yra pamiršti, o kai kurie, tinkamai neįvertinti – auksiname kino klasikos fonde. Apdovanojimai – trapi ir nestabili tema. Nors jie padeda filmui išgyventi, esu įsitikinusi, kad dėmesio labiau verti tie filmai, kurie gauna mažiau oficialių liaupsių.

Po laidos LRT televizijoje, 1998. Pauliaus Lileikio nuotrauka

Buvote viena pirmųjų, važiavusių į tarptautinius kino festivalius Varšuvoje, Berlyne, Gdynėje, Bornholme ir kt. Kokie fragmentai mintyse išlikę – sutiktos įžymybės, komiškos situacijos?

Kad galėtum pakalbinti kino įžymybę, tada reikėdavo atskirai tartis ir už interviu sumokėti. Taip pat organizuodavo susitikimus didelėms televizijoms. Mes dažniausiai patekdavome į spaudos konferencijas. Esame įrašę pristatančias filmus „Anglas ligonis“ (The English Patient, rež. Anthony’is Minghella, 1997), „Didydis Lebovskis“ (The Big Lebowski, rež. Joelis Coenas, Ethanas Coenas, 1998). Labai įdomiai savo filmus pristatinėdavo suomių režisierius Akis Kaurismakis. O Krzysztofą Kieslowskį filmavome Berlyne, kai rodė „Trys spalvos: Balta“ (Trois couleurs: Blanc, 1994), tačiau asmeniškai neteko su juo bendrauti, nors beveik visus svarbiausius lenkų kūrėjus esu kalbinusi.

Kartą buvome pakviesti į Maskvos kino festivalį „Meilės blyksniai“. Ten pastebėjau moterį su švarkeliu ir akiniais, kurią iškart atpažinau. Tai buvo prancūzų erotinio filmo „Emanuelė“ (Emmanuelle, 1974) žvaigždė Sylvia Kristel. Mano komanda sunkiai tikėdama suko ratus aplink, norėdama į aktorę pasižiūrėti. Catherine’a Deneuve, Alainas Delonas, Sophia Loren, Mike’as Leigh – visus užfiksavome spaudos konferencijose. Mano operatorius į filmus nevaikščiojo, bet visada užimdavo ypač geras pozicijas, prigaudydavo išskirtinai geros medžiagos. Beje, nėra pasitaikę, kad nesukurčiau reportažo apie filmą, kuris festivalyje nebūtų laimėjęs pagrindinio prizo. Gal tai nuojauta, nes pati žiūrėdavau ypač daug kino juostų, stengdavausi nepraleisti pro akis geriausiųjų.

Pirmoji iš tautiečių pakalbinau ir Joną Meką. Pamenu, susitikome Berlyne, jis jau buvo įžymybė, ir jo fanams buvo be galo smalsu, kai priėjusi prie jo kreipiausi mažai užsieniečiams girdėta lietuvių kalba. Taip besišnekučiuojant jis išgėrė du bokalus alaus, o aš padariau interviu.

Izolda, kokia priežastis, kad daugiau rašydavote apie užsienio kūrėjus, tačiau kukliai kritikuodavote nacionalinį kiną?

Vienas žymiausių Prancūzijos kinematografininkų, aktorius Jeanas Renuaras, yra pasakęs: „Nešvaistykite laiko peikdami filmus, kurių nepakenčiate, verčiau kalbėkite apie tuos, kuriuos mėgstate ir dalinkitės patirtu malonumu su kitais“. Man taip susiklostė, kad net apie tuos, kuriems nesimpatizavau, tekdavo kurti anonsus, pristatyti juos laidose, girti, kad surinkčiau publiką. Nors kartais man tikrai visai nepatikdavo. Tačiau Lietuvos kino studijoje pasirodydavo maždaug trys juostos per metus, vėliau atsirasdavo dar pora centrinės Maskvos televizijos įsakymu. Turėdavau pasikviesti kūrėjus ir filmus pristatyti dar iki premjeros, reikėdavo elgtis pagarbiai, nes paprasčiausiai buvo per mažai kino darbų.

Teko ir diplomate pabūti, ir šiek tiek konformiste. Tačiau recenzijos nėra mano žanras, buvo kitų, geriau šį darbą dirbančių. Man išties mielesni apžvalginiai straipsniai apie užsienio kiną ir jo kūrėjus. Nors niekada nebūnu absoliučiai patenkinta savo tekstais… Gal vienas įsimintiniausių apie Romaną Polanskį, kurį ramiai parašiau pandemijos metu. Rašiau ir apie Pedrą Almodovarą, Lilianą Cavani, aktorių Joaquiną Phoenixą, Otarą Joselianį. Tekstas apie „Barbarų įsiveržimo“ (Les Invasions barbares, rež. Denys Arcand, 2003) kino ir teatro žvaigždę Marką Rylance’ą irgi svarbus – man šis nepaprastai talentingas aktorius buvo atradimas.

Kokių pastebėjimų turite kino kritikos profesionalams šiandien?

Šiuolaikinėje kritikoje yra nemažai gerai rašančių, tačiau, jei atvirai, tekstuose man trūksta žaismingumo, kurį turėjo S. Macaitis. Jis mokėjo rasti gražius sugretinimus, gebėjo rašyti apie tai, kas įdomu visiems, rasti kelią į intelektualių sinefilų širdis. Paskaičius jo recenzijas, nusidriekdavo eilės į rekomenduojamus filmus. Pamenu, kai Vilniaus kino teatre organizavome A. Tarkovskio „Stalkerio“ (Stalker, 1979) premjerą (rodėme, nes tuo metu filmo aktorius Aleksandras Kaidanovskis filmavosi Lietuvoje), surengėme du seansus. Bilietus išpardavė į abu, nedrįsau net atsiliepti telefonu, nes visa salė užpildyta. Mat Tarkoviskis buvo labai svarbi figūra inteligentams, jo filmai praturtino žiūrovų dvasinį pasaulį.

Grįžtant prie kritikos, šiandien irgi yra puikių profesionalų: Živilė Pipinytė, Rasa Paukštytė, Santa Lingevičiūtė. Man patinka, kai kino kritikas yra subjektyvus, suranda įdomias detales analizei, nors mūsų nuomonė apie filmą gali skirtis. Tačiau publika nesikeičia nepaisant laikotarpio – lengvai nepasiduoda profesionalų rekomendacijoms. Galima teigti, kad kino kritikos reikšmė pasaulyje yra sumažėjusi. Pavyzdžiui, ikoninė amerikiečių kino kritikė Pauline’a Kael galėjo iškelti arba sudirbti filmą, nes turėjo didžiulę įtaką. Apie filmą „Paskutinis tango Paryžiuje“ (Ultimo tango a Parigi, rež. B. Bertolucci, 1972) ji sakė, kad tai naujas žingsnis kino pasaulyje. Žmonės pirkdavo bilietus į išankstinius seansus, tada puldavo skaityti laikraščius, kas apie tą filmą parašyta. Dabar šiek tiek kitaip: viskas suveliama į vieną, bandoma kategorizuoti. Bet gal tik man taip atrodo, gal čia viskas normalu!

Negaliu pakęsti pasakymo: „Jei man filmas nepatiko, tai jis – šlamštas“. Pavyzdžiui, aš nemėgstu Larso von Triero, nors jis labai didis režisierius. Jis man svetimas, neurotiškas, tarsi pro rakto skylutę mus seka ir tuo džiaugiasi. Tačiau tai mano problema, jokiu būdu nereiškia, kad kažkas su juo negerai. Tiesiog nenorėčiau jam skirti savo dėmesio, tačiau pasidomėti ir pažiūrėti turėdavau, todėl niekada neteigsiu, kad jis prastas. Dažnai nutinka, kad jeigu man kas nepatinka, einu žiūrėti antrą kartą. Kartais filmas patinka, bet pasižiūrėjusi dar kartą, pati nustembu, kodėl. Tad kino kritikoje vertinu rašančiojo subjektyvumą, o objektyvumas ateina iš turimų žinių.

Užsiminėte, kad nemėgstate siaubo žanro. Smurtas kine – ar mes galime iš žiaurumo ekrane kažko išmokti, ar tai tiesiog bergždžias trigeris?

Pasitaiko įvairiai. Juk iš siaubo galima sukonstruoti juodąjį humorą, kaip tai darė Quentinas Tarantinas ar broliai Coenai, kurių filmuose kraujas liejasi laisvai, o mes žiūrime su šypsena. Vienas labiausiai sukrečiančių režisierių, ekrane rodantis pakankamai žiaurius dalykus, yra austras Michaelis Hanekė. Tačiau jo filmuose siaubas vyksta už kadro, nėra jokių akivaizdžių gąsdinimo priemonių. Tarkime, „Smagiuose žaidimėliuose“ (Funny Games, 1997 ir 2007), kurių yra sukurtos vokiška ir amerikietiška versijos, pas šeimą užklysta du vaikinukai ir prasideda košmarai. Tačiau ekrane nežudoma, taip žiūrovams keliamas psichologinis siaubas. Man iš esmės kinas nieko nekeičia realybėje, nes jei pažiūrėjus filmą žmoguje gimsta monstras, tai jis egzistavo ir anksčiau, o filmas tik išprovokavo šį proveržį. Kinas yra kinas, ir jis neturi tokio giluminio griaunančio poveikio.

Sakoma, kad lietuviška kinematografija lydima melancholijos, šešėlio, skausmo, trauminių patirčių. Ar tai mūsų nacionalinis identitetas ir jau niekada neatsigręšime į šviesą?

Palinkėčiau, kad tik ilgiau atsimintume tas traumines patirtis, nes tai padeda atpažinti jausmus savyje. Visada lietuviškame kine buvo taip, kad kai neturėdavai ką pagirti, sakydavai „geras operatoriaus darbas“. Tai išlikę. Deja, mūsų filmuose vis dar dažnos gilios duobės scenarijuose. Tačiau mane daug kas ir džiugina: tarkime, Igno Miškinio filmas „Pietinia kronikas“ (2024), kuriame itin taikliai atkurtas vaizduojamas laikotarpis. Vytauto Katkaus „Svečias“ (2025) išsiskyrė iš kitų filmų savo kitoniškumu, nostalgija. Mes, lietuviai, taip pat kuriame ypač aukštos klasės dokumentikos žanrą – vienas paskutinių matytų, Giedrės Žickytės dokumentika apie Ireną Veisaitę, mano nuomone, labai reikalingas šiandien. Vis norime kažko naujo, tačiau kine daug talentingų vagišių ir dar daugiau netalentingų. Klausimas, ar mes išvis esame išsigryninę tą nacionalinę tapatybę, nes neatrodo, kad kaip tauta labai sutariame bet kokiais klausimais.

Kai kalbame apie jus, piešiame stiprios moters portretą. Kokios moterys režisierės, filmų herojės imponuoja pačiai?

Kine žaviuosi daugeliu moterų, bet mano feminizmas kitoks – gyvenime turėjau labai daug gerų draugų, kurie mane įkvėpė, suformavo, ir tai buvo vyrai. Su Sauliumi Tomu Kondrotu, Andriumi Raguočiu, Rimu Steponaičiu mes buvome artimiausi bičiuliai nuo mokyklos laikų, neišskiriama kompanija. Ir dar dabar, nors vienas jau išėjęs, kiti du gyvena užsienyje, kai yra proga, susitinkame, bendraujame internetu. Sunku paaiškinti, kodėl mus „vėjas į vieną vietą sumetė“, bet šie vyrai nepaprastai daug ko mane išmokė.

Niekada neskirsčiau kūrėjų pagal lytį, žmogus tiesiog talentingas arba ne. Feminizmui esu dėkinga už atrastus vardus: žymių menininkų žmonas, kūrėjas, tačiau moterų filmų festivalių, specialių kvotų moterims galėtų ir nebūti. Esame lygūs ir konkursuose dalyvaujame vienodomis sąlygomis. Jei daugiau gerų filmų sukūrė vyrai, kodėl reikėtų tai ignoruoti? Režisierė Larisa Šepitko, kurios filmas 1977 m. buvo pirmasis sovietinis filmas, laimėjęs „Auksinį lokį“ Berlyno festivalyje, nusistebėjo, kodėl apskri­tai kalbame apie moterišką kiną – yra geras arba blogas. Man ši atskirtis reikalinga kitose gyvenimo srityse, kur vyrauja moterų teisių spragos, tačiau Europoje tai tikrai ne pagrindinė problema. Fantastiškos režisierės buvo Kira Muratova, Chantal Akerman, stiprios kūrėjos Márta Mészáros, Agnes Varda, Agnieszka Holland. Holland pati sako, kad tai, jog pateko į vyrų pasaulį, buvo didžiulis akstinas stengtis, ir ši kūrybinė kova ją sustiprino. Mene jokių lyčių lengvatų negali būti, ir man atrodo, kad pasauliui visai neblogai sekasi.