Visi skaitė „Iliadą“ ir „Odisėją“, nes tai būtina. Beliko pora šimt­mečių, ir šie epai minės jau trijų tūkstančių metų gyvavimo bei šlovės jubiliejų, o vis tebėra pagrindinis ne tik istorinių antikos įvykių, bet ir graikų mitų, dievų, deivių, herojų sąvadas. Neprilygstamais Homero (nors Gustave’as Flaubert’as dar XIX a. visiems „išaiškino“ mitą apie antikos dainių – „HOMERAS: Jo niekada nebuvo“) kūriniais pasinaudojo mokslas, suteikdamas veikėjų vardus įvairiems reiškiniams, prototipams, psichoanalizės terminams, menas semiasi vaizdų ir metaforų iš pagrindinių siužetų bei atskirų scenų, kasdieniame gyvenime prigijo daugybė posakių, vartojamų iki šiol. Atrodytų, kad graikų mitologija sukūrė nepajudinamą pasaulėvaizdžio ir žmogaus elgsenos archetipų modelį, aktualų net tokiame neaprėpiamos pažangos, kai ir be pasakų galima tapti pusdieviu, amžiuje.

Argi yra nors vienas, negirdėjęs apie Trojos arklį ir spartiečių pergalę, kurią lėmė Odisėjo sumanymas sumeistrauti medinę arklio formos pakišą? Ak, tas amžinas noras turėti – dovaną priėmę trojiečiai gavo ir „siurprizą“ – pasislėpusius karius. Klasta patekusi į Troją, karaliaus Menelajo kariuomenė sugebėjo sutriuškinti ir nusiaubti Pario valdas, kad pagaliau galėtų atsiimti tai, dėl ko prasidėjo dešimtmetį trukęs karas – karalienę Eleną. Šis pasakojimas, kurio epicentre du valdovai ir moteris, puikiai atskleidžia, kaip atrodo viena nelaimių, gulėjusių Pandoros skrynios (o, taip, ir vėl graikai) dugne. Ar vertėtų plėtoti moterų temą, abejoju – ir „visų apdovanotoji“, grožiu deivei prilygusi pirmoji žemės moteris Pandora, Dzeuso užsakymu iš molio nulipdyta Hefaisto, ir tikroji Dzeuso dukra Elena, vadinta gražiausia pasaulio moterimi, tebuvo tariamos nelaimių priežastys. Esą dėl pirmosios žmonija patiria kančias, ligas, senatvę, mirtį, o antroji grožiu iš proto variusi visą vyriją, tad ji tariamai ir buvusi didžioji, Trojos žlugimą lėmusi, problema, kurią daug vėliau prancūzai vainikavo posakiu „cherchez la femme“ – ieškok moters.

Ir visgi… Pandorą kaip bausmę žmonijai sukūrė Dzeusas, kerštaudamas titanui Prometėjui dėl pavogtos ir žmonėms atiduotos ugnies. Jo egocentriškas vienvaldystės troškimas buvo toks maniakiškas, kad labai gražią, bet žioploką moteriškę įspraudė tarp dviejų brolių, paskirdamas ją lėtapėdiškai mąsčiusio Epimetėjo žmona ir neleisdamas įžvalgiajam Prometėjui kontroliuoti situacijos. O štai Spartos karalius Menelajas viso labo tenorėjo atsiimti teisėtą savo žmoną, kuri pati jį pasirinko, iš pagrobėjo Pario. Juk puikusis strategas Odisėjas, ir pats norėjęs vesti Eleną, buvo radęs auksinę išeitį iš padėties – kad būsimoji spartiečių karalienė nebūtų ištekinta už atsitiktinai atrinkto jaunikio, jai leista spręsti pačiai, o visi besivaržiusieji dėl gražuolės rankos privalėjo pasirašyti sutartį, jog niekaip neprieštaraus moters pasirinkimui, jokiais veiksmais nekenks būsimai santuokai, dar daugiau – privalės ją palaikyti ir saugoti. Tačiau narciziškasis jaunuolis nepaisė jokių susitarimų ir girdėjo tik vieną vidinės sirenos dainą – „aš noriu“.

Joks karas nesibaigia be aukų. Ir šiame krito dievai, deivės, herojai, eiliniai ir žymūs kariai bei karaliai. Paaukota daugiau kaip dešimt metų, vienam objektui išnaudoti visi kariniai resursai, gyvenimas virto baime, košmaru, kančia. Galiausiai buvo sunaikintas nuostabus Trojos miestas, išžudyti trojėnai. Vietoj karaliavimo – pareigos už savo valdas, žmones, miesto klestėjimą, gerovės strategijos kūrimą – Paris pasirinko asmeninę užgaidą, jos siekimą bei išlaikymą bet kokia kaina. Šis epo epizodas yra tikra giesmė apie teisingumą, išmintį, ištikimybę, šlovę ir garbę iš vienos pusės bei apie niekingumą, menkumą, savanaudiškumą, aistrą, beprotybę, neatsakingumą ir žlugimą – iš kitos. „Aš noriu“ – tai infantilumo, siauraprotiškumo, egocentriškumo karūna, kuri visada ištirpsta ant karaliumi save laikančio savimylos galvos, palikdama jį durniaus vietoje. Bet baisiausia, kad tas tirpsmas dažnai virsta tvanu, paskandinančiu tiek daug niekuo dėtų žmonių. Ar ne tokiems šiuolaikinėje visuomenėje taip dažnai tiesiami raudoni kilimai, atveriami populiarumo langai, lengvai atleidžiami chamizmas, cinizmas, galios demonstravimas, kitų paniekinimas ir narciziškas svaiginimasis savimi?..