„Juodas kvadratas“, Kazimiro Malevičiaus¹ apibūdintas kaip „pirmasis grynosios kūrybos žingsnis mene“, buvo laikomas visišku atotrūkiu nuo visko, kas sukurta iki jo. Tačiau straipsnio autorius, ieškodamas tarp daugiau nei 500 metų senumo vaizdų, susijusių su gedulu, humoru, politika ir filosofija, atranda daugybę neįtikėtinų Malevičiaus radikalios abstrakcijos pirmtakų.

Kazimiro Malevičiaus „Juodas kvadratas“ (1915) – neabejotinai vienas neįprasčiausių kada nors sukurtų paveikslų. Viena vertus, autorius jį laikė tobuliausiu kūriniu, kuriame meno praktika pažengė taip toli, kaip tik įmanoma. Begalinė tamsiausios spalvos platybė suteikė pačią stipriausią regimąją patirtį; rodos, visi meno kūriniai kaip nors netiesiogiai išreikšti šiame paveiksle. Iš čia ir kilo Malevičiaus stiliaus pavadinimas – suprematizmas². Kita vertus, atrodė, kad „Juodasis kvadratas“ apibendrina meno istoriją, tačiau užbaigė 1870-aisiais impresionistų pradėtą procesą – dailės kalbos skaidymą į dalis. Po šimtmečiais praktikuotos natūralistinės raiškos, kai vaizduojamasis menas sukosi aplink savo objektą, dailininkai susidomėjo pačia meno kalba ir galiausiai ją redukavo iki esminių dalykų – spalvų ir formų, nepaisydami temos. Taip gimė abstraktusis menas. Malevičius žengė dar vieną žingsnį, teigdamas, kad „grynasis menas“ turėtų būti laisvas ir nepriklausyti nuo objekto, be to, kūrybai pasireikšti nebereikia meno. Galiausiai būtų galima atsisakyti net sutartinės meno sąvokos: kūrybinė sąmonė būtų laisva – nesuvaržyta, kitaip tariant, be jokio tarpininkavimo. „Juodasis kvadratas“ žymėjo, kad filosofinė užduotis įvykdyta. Šis „paskutinis“ meno kūrinys buvo įstabus, magiškas objektas, turėjęs žiūrovus perkelti anapus savęs, bet kokių pasaulio skirtybių, į neišreikšto beobjektiškumo būseną.

Turint galvoje Malevičiaus įsivaizduojamą „Juodo kvadrato“ vaidmenį dvasinėje žmonijos raidoje, dailininkui buvo svarbu, kad kūrinys atrodytų beprecedentis. Ir iš tiesų ankstesnėje vaizduojamojo meno istorijoje nėra nieko panašaus. Tačiau keista, kad paveikslas turėjo pirmtakų kitose srityse. Tiesą sakant, nors iš pirmo žvilgsnio juodas kvadratas (arba stačiakampis) atrodo lakoniškas ir net taupus simbolis, per šimtmečius jis pasirodė esąs ypač lankstus, apimantis gilias prasmes. Jo atsiradimo kontekstai nepaprastai įvairūs: nuo gedulo iki komedijos, nuo metafizikos iki politikos. Nors mažai tikėtina, kad Malevičius žinojo apie daugelį šių precedentų, jei iš viso buvo matęs bent vieną, jie nepaprastai gerai atskleidžia jo kūrybos daugiareikšmiškumą.

Kai kurie jų gana gerai žinomi. Pavyzdžiui, astrologas ir fizikas Robertas Fluddas knygoje „Dviejų pasaulių istorija“ (Utriusque Cosmi, 1617) Visatą prieš pasaulio sukūrimą vaizdavo kaip juodą kvadratą. O Laurence’as Sterne’as į klampų romaną „Džentelmeno Tristramo Šendžio gyvenimas ir pažiūros“ (The Life and Opinions of Tristram Shandy, Gentleman, 1759) įterpė visiškai juodą puslapį, taip sąmoningai sureikšmindamas pastoriaus Joriko mirtį. „Tristramas Šendis“ yra tarsi lūžio taškas Malevičiaus pirmtakų istorijoje. Kaip atminties pamink­las, juodas lapas užbaigė „gedulingų puslapių“, nuo XV a. kartkartėmis įtraukiamų į knygas tarsi bejėgiško sielvarto ženklų, tradiciją. Pavyzdžiui, Britų bibliotekoje saugomoje pamaldų knygoje, datuojamoje apie 1500 m., yra keletas ranka pieštų juodų puslapių, bylojančių, kad po Kristaus nukryžiavimo ir mirties pasaulis tapo visiškai beviltiškas. Jie nusėti tolygiai išsidėsčiusiais raudonais purslais, vaizduojančiais iš Jėzaus žaizdų varvėjusius kraujo lašus. Kūrinyje begalinis tapytojo sielvartas dėl Kristaus kančios sutelktas į nepermaldaujamos juodumos akimirką, tačiau kartu tai ir dirgiklis žiūrovui. Paveikslas – ne tik simbolinis; jo niūrumo visuma, susitelkusi tik puslapio kraštuose, turi nors ir menką, bet teigiamą potrauminį poveikį.

XVII a. ši gedulo tradicija įsitvirtino pasaulietiniame kontekste. Elegijų knygose šalia užuojautų dėl garsenybių mirties kartais atsirasdavo keli puslapiai (po vieną priešais kiekvieną tekstą), kuriuose išspausdintas tik juodas stačiakampis. Vienas pavyzdžių – A kingly bed of miserie in which is contained, a dreame with an elegie upon the martyrdome of Charls, late King of England („Karališkas sielvarto glėbys, apimąs širdgėlą ir elegiją dėl Karolio, mirusio Anglijos karaliaus, kankinystės“) – buvo parengtas 1649 m. myriop pasmerktam Karoliui I apraudoti. Tekstas labai įtaigus, nors ir nestokojo savotiško, tuščio įmantrumo. Viename puslapyje eilių autorius Johnas Quarlesas šekspyriškai apgailestauja: „Mano drebantis kūnas, o, kokie audringi orai / buvo tie, privertę mane čia atklysti; / Kur aš dabar esu? Kokio rubikono šviesoj / argi toj, apnuoginančioj mano nuostabos žvilgsnį?“ Reikia manyti, skaitytojas, apmąstydamas šias eilutes, kartkartėmis pasinerdavo į tamsią bežodę užmarštį, atsiveriančią priešingame puslapyje. Gedulinga juodo kvadrato reikšmė Malevičiui akivaizdi. Vienas vėlesnių „Juodo kvadrato“ variantų (nutapytas 1920 m. parodai) buvo pakabintas virš menininko lovos jam mirus 1935 m. ir veikė ne tik kaip sielvarto išraiška, bet ir kaip vartai į pomirtinį pasaulį.

XVIII a. viduryje aistringas juodų stačiakampių rafinuotumas išėjo iš mados, vietoj jo įsigalėjo švelnesnis ir kuklesnis gedulo stilius. Tokie puslapiai ėmė atrodyti manieringi ir šiek tiek juokingi. Taigi, nors Sterne’as laikėsi tradicijos juodus puslapius naudoti kaip pagarbos gedului ženklą, bet šaipėsi kaip iš absurdiškos dirbtinės gudrybės; „Tristrame Šendyje“ rastume ir daugiau nusižengimų literatūrinėms tradicijoms, sustiprinančių jo, kaip keisto, komiško kūrinio, pobūdį.

Neatmestina, kad Malevičius žinojo apie „Tristramą Šendį“. XX a. trečiojo dešimtmečio pradžioje literatūros kritikas Viktoras Šklovskis romaną laikė kai kurių aloginės futuristinės „zaum“³ poezijos, rašytos tuo metu, kai dailininkas kūrė „Juodą kvadratą“, pavyzdžiu. Šios naujovės buvo ne tik linksmos, bet ir griovė žmonių mąstymo schemas – tokie eksperimentai, priartėję prie kraštutinumo, galėjo pakeisti skaitytojo sąmonės būseną. Malevičius taip pat sietas su absurdu. Paveiksluose, nutapytuose prieš pat suprematizmo pradžią (pavyzdžiui, „Anglas Maskvoje“, 1914), atsiranda iškirptų paveikslėlių ir žodžių elementų, sukuriančių visiškai iracionalų vaizdą. Kai kuriuose jų matomos vienspalvės plokštumos, kurios, kaip dabar žinome, galiausiai ims dominuoti ir visiškai užgoš nederančias drobių detales – taip formuosis suprematinė abstrakcija. Tiesą sakant, rentgeno spinduliai atskleidžia, kad „Juodas kvadratas“ nutapytas ant aloginio kūrinio, o tai rodo, kad paveikslas – absurdo kelionės tęsinys, o ne brutalus pakaitalas. Taigi, neatsitiktinai Malevičiaus „Juodas kvadratas“, kaip ir juodasis „Tristramo Šendžio“ puslapis, tuo pat metu yra ir pagarbus, ir perversiškas.

Rentgeno tyrimas padėjo surasti išnykusio užrašo pėdsakus ant „Juodo kvadrato“ apvado, o tai, regis, tampa paveikslo sąsaja su kitu ankstyvesniu juoduoju puslapiu. Frazės žodžiai (iššifruojami tik iš dalies) yra „negrų mūšis“. Ši trumpa nuoroda susieja kūrinį su Alphonse’o Allais „Balandžio pirmosios albumu“ (Album Primo-Avrilesque), absurdo knygele, išleista 1897 m. Paryžiuje; leidinyje – 7 monochrominiai skirtingų spalvų darbai. Jų antraštės atskleidžia, kad pirmame plane (tariamai) pavaizduoti objektai yra tokios pat spalvos kaip fonas, todėl jų negalima atskirti: raudona spalva – „Apopleksiški kardinolai, skinantys pomidorus ant Raudonosios jūros kranto“ (Aurora borealis efektas); geltona spalva – „Geltonplaukių raguočių manipuliavimas ochra“. Juodojo puslapio užrašas skamba taip: „Negrų mūšis urve naktį“ (Combat de nègres dans une cave, pendant la nuit). Šis humoristinis piešinys buvo ne vien A. Allais idėja, bet ir Paulio Bilhaud visiškai juodo paveikslo (1882), skirto „Salon des Incohérents“ ir pavadinto labai panašiai, perdirbinys. Požiūris į rasę užgožia Bilhaud ir Allais kūrinių žaismingą toną: neapšviestus juodaodžių kūnus, regis, sunku atskirti nuo tamsos ir smurto. O koks buvo Malevičiaus santykis su šiais absurdiškais vaizdais? „Balandžio pirmosios albumas“ Rusijoje iki 1915-ųjų neabejotinai buvo žinomas. Malevičiaus kolega Michailas Larionovas 1911 m. surengė parodą, kurioje išskirtinę vietą užėmė juodo tušo plakatas su baltomis dėmėmis, pavadintas „Negrų mūšis naktį“. Tačiau neaišku, kaip šis užrašas atsidūrė ant Malevičiaus paveikslo ir ar apskritai pats dailininkas jį užrašė, o vėliau ištrynė. Ši žinutė menkai susijusi su kitais Malevičiaus apmąstymais apie kūrinį, bet ji galbūt patvirtina faktą, kad „Juodas kvadratas“ nebuvo skirtas puristiniam architektūriniam idealui vaizduoti; provokacijos persunktas kūrinys yra kompleksiškas.

XIX a. būta keleto atvejų, kai juodi stačiakampiai pasitelkti dėl absurdiškumo. Juos galima suskirstyti į kelias temines grupes. Kai kurie pateikti kaip įrėminti paveikslai, pašiepiantys viešose parodose eksponuojamus, bet dažniausiai nesuprantamus kūrinius, nes buvo labiau atmosferiniai nei vaizdingi. Toks pavyzdys – 1843 m. Raymond’o Pelez parengtas Paryžiaus žurnalo „Le Charivari“ satyrinis priedas „Première Impression du Salon de 1843“. Jame „naktinio efekto“ paveikslas toks tamsus, kad tapo grynos juodos spalvos plotu. 1867 m. vokiečio (spėjama Friedricho Weigando, – vert. past.) kūrinyje „Efektinė tapyba“ (Effectmalerei) tamsa perteikta tokiu pat būdu, su įbrėžimais, atspindinčiais žiūrovų sumišimą. Kituose darbuose juoduma reiškia tiesiog šviesos nebuvimą.

1845 m. vokiečių teatro režisieriaus Franzo Grafo von Pocci’o knygoje „Dainos ir istorijos su paveikslėliais“ (Geschichten und Lieder mit Bildern) ši priemonė panaudota iliustruoti pasakojimui apie spektaklį, kuriame sugedus šviesoms kyla chaosas. 1839 m. Chamo⁴, „karikatūros tėvo“, išleistoje „Pono Geltos istorijoje“ (L’Histoire de Monsieur Lajaunisse⁵) apie nelaimingą, į poną Byną panašų personažą, du greta esantys juodi stačiakampiai skirti visiškoje tamsoje vykstantiems istorijos epizodams: užgesinęs žvakę ir susiruošęs miegoti ponas Gelta atsigula į lovą, tačiau jį suglumina jos kietumas. Pasirodo, jis per klaidą įlipo į komodos stalčių.

„Tamsos“ pokštas galiausiai persikėlė per Lamanšą. Lygiai tais pačiais metais, kai Malevičius nutapė „Juodą kvadratą“, toks G. L. Hangeris leido atvirukus su „naktiniais“ Didžiosios Britanijos miestų vaizdais. Jie buvo visiškai juodi, išskyrus baltą apvadą su užrašu „[miesto pavadinimas] naktį“ ir autoriaus vardu.

Juodi plotai dažnai simbolizavo sumaištį ir neišmanymą. 1848 m. fotografo Nadaro6 komiksų stiliumi papasakotų aferų veikėjo, apsukruolio pono Réaco psichinė būsena pavaizduota kaip chaotiška juodų linijų raizgalynė. Tačiau neišprusimo juoduma ne visada buvo komiška. Edwardas Quinas „Istoriniame atlase“ (Historical Atlas, 1830) žemėlapių serijomis bandė perteikti pasaulio istoriją – ne tokią, kokia iš tiesų buvo konkrečiu metu, o tik tokią, kokia buvo žinoma Europos istorikams. Tos nepažintos pasaulio dalys buvo pridengtos nežinomybės tamsa. Autorius paaiškino visame darbe naudojęs tą patį mastelį, kad būtų galima susidaryti tikslų įspūdį, kiek žinių žmonės turi apie santykinę pasaulio būklę. Turint omenyje žmogaus pažinimo ribotumą ankstyvaisiais istorijos etapais, nenuostabu, kad dauguma ankstyviausių šios serijos žemėlapių uždengti juoda spalva. Malevičiaus „Juodas kvadratas“ rezonuoja su visais šiais atvejais. Jis ir tuščias, ir pilnas, buvęs ir iki tikrojo racionalaus žinojimo, ir po jo.

XX a. juodos spalvos plotai atspindėjo ne tik psichines būsenas ar žinias, bet ir gyvenimo patirtį. 1912 m. amerikiečių architektas ir rašytojas Claude’as Bragdonas žmogaus sąmonę palygino su tuo, kaip dvimatėje plokštumoje fiksuojamas ją kertantis trimatis kubas – ne kaip vientisas kūnas, o kaip formų seka. Bragdonas manė, kad esmine prigimtimi žmonės panašūs į kubus, tačiau save patiriame tik kaip daugybę pjūvių gyvenimo plokštumoje. Jei ją kirsime statmenai, nuosekliai ir taisyklingai, patirsime save kaip kvadratus, o jei pusiau atsitiktinai ir įstrižai, suvoksime save kaip chaotišką netaisyklingų formų seką. Bragdono idėjos buvo žinomos Rusijoje, ir Malevičiui galėjo turėti įtakos. „Juodas kvadratas“ nebuvo tiesiog dvimatis paviršius, lygiagretus su viena siena ir išnyrantis iš jos tik viena kryptimi. Sprendžiant iš to, kaip jis eksponuotas pirmą kartą 1915 m. – per visą kambario kampą (kaip rusiška ikona) ir kuo aukščiau, – turėjo atsiremti į dvi sienas ir lubas, t. y. būti trimatis, aprėpti patalpą, kurioje dominavo, kaip kubinę erdvę.

Nors „Juodas kvadratas“ pirmiausia yra metafizinis paveikslas, Malevičius tikėjosi, kad jis turės politinį atgarsį. Susieti šį ženklą su anarchizmu tapytoją galėjo paskatinti 1903 m. Rusijoje įsikūrusi anarchistų grupė „Juodoji vėliava“, kurios emblema ir buvo juoda vėliava. Iš tiesų Malevičius kartais naudojo šį kūrinį kaip savo vėliavą, tai matyti iš gerai žinomoje nuotraukoje, kurioje jis užfiksuotas su studentais 1920 m. keliaujantis traukiniu iš Vitebsko į Maskvą. Rusija užsienio šalių buvo paišoma juodai, kartais su politiniu atspalviu. Gustave’o Doré paveiksle „Šventosios Rusijos istorija“ (L’Histoire de la Sainte Russie, 1854) šalies ištakos vaizduojamos kaip juodos nebūties teritorija. Rėmelyje matomas užrašas „Rusijos kilmė skendi senovės tamsoje“. Galbūt Malevičius ir sutiko su šiais žodžiais, tačiau nebūtų pritaręs Doré pateiktai interpretacijai. Malevičiui tamsios Rusijos ištakos buvo natūralios, tyros ir energingos, nesugadintos Vakarų pretenzijų į civilizaciją; Doré nuomone, jos liudija šalies barbariškumą ir kultūros stoką. Atsižvelgiant į tai, kad knygą prancūzas parašė per Krymo karą (1853–1856), kuriame Rusija stojo prieš Prancūziją, Didžiąją Britaniją ir Osmanų imperiją, globėjiškas ir pašiepiantis kūrinio tonas turbūt nestebina.

Kitas kūrinys, kuriame Rusija, nors ir atsitiktinai, siejama su įrėmintu juodu kvadratu, yra 1875 m. išleistas britų žurnalo „The Graphic“ priedas. Jame diagramomis dokumentuota Europos valstybių karinė galia (War Strength of the European Powers in 1874). Viršuje Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Italijos, Prancūzijos, Austrijos-Vengrijos ir Rusijos teritorijų plotai pavaizduoti kvadratais, o kolonijos ir priklausomos teritorijos (jei šalys jų turėjo) rodomos tarsi rėmai. Iliustracijos apraše paaiškinta: „Juoda spalva simbolizuoja Rusiją.“ Išsiplėtusi Rusijos imperijos teritorija, kuriai tuo metu priklausė dalis Lenkijos, Ukrainos ir Baltarusijos, pavaizduota blyškiu šešėliu; santykinis Didžiosios Britanijos, Airijos ir jų kolonijų dydis pateiktas kairėje atitinkamai raudona ir rožine spalvomis.

Galima tik svarstyti, ar šio puslapio dizaineris tyčia pasirinko juodą spalvą Rusijai ir raudoną – Didžiajai Britanijai, tarsi norėtų parodyti, kad britų kolonijinės programos palankesnės ir ne tokios griežtos kaip Rusijos. Tai visai įmanoma.

Kad ir kaip būtų, šis sprendimas kelia klausimų dėl fiziologinio poveikio, kurį žiūrovams gali kelti juodas kvadratas ar stačiakampis. Visi minėti pavyzdžiai glaudžiai susiję su labai konkrečiomis aplinkybėmis, lemiančiomis jų reikšmę. Iš tiesų šie kontekstai tokie neatsiejami nuo bendros motyvo reikšmės, kad gali ją visiškai pakeisti, labai lengvai pereiti nuo vieno kraštutinumo (pavyzdžiui, kančios) iki priešingo (šmaikštaus humoro). Stebėtina, kad Malevičiaus „Juodas kvadratas“ funkcionuoja visuose šiuose kontekstuose: gedulo, komedijos, epistemologijos⁷, politikos ir kt. Šie kontekstai gali padėti suprasti didingą paveikslą, vis dėlto nepajėgūs paaiškinti jo gelminės jėgos. „Juodas kvadratas“ nepasiduoda iki galo racionaliai paaiškinamas, o būtent tam ir buvo sumanytas. Galbūt čia glūdi kažin kokia esmė. Žmonės bando suvokti pasaulį identifikuodami objektus, vertindami jų panašumo ir skirtingumo laipsnį, atitiktį, kaitos ir pasikartojimo intensyvumą. Šitaip neapibrėžtą patirčių visumą susiaurinus iki begalinio daiktų tarpusavio santykių tinklo, atsiranda schemos, leidžiančios mums, kaip subjektams, susisieti. Akimirkai „Juodas kvadratas“ nuslopina impulsą suvokti pasaulį, supaprastintą iki sąryšių sistemos, nes jokių santykių nesiūlo. Todėl subjektas trumpam praranda darnų vientisumą; sąmonė tampa laisva ir bebaimė. „Juodas kvadratas“ yra tragiškas, absurdiškas; jis gali gluminti arba būti juokingas; neabejotinai metafizinis; ir dabar jis – būsimų darbų bei projektų pirmtakas.

***

ANDREW SPIRA gimė Londone, baigė Londono universiteto Courtauldo meno institutą, dirbo „Temple“ galerijoje (specializacija – Bizantijos, Rusijos ir Graikijos ikonos), kur išsiugdė aistrą rusų menui. Kelerius metus dirbo Viktorijos ir Alberto muziejaus kuratoriumi, daugiausia dėmesio skyrė metalo dirbinių kolekcijoms ir Britų galerijoms. Vėliau 14 metų buvo „Christie’s Education“ programų direktorius. Visą tą laiką rašė, dėstė, kuravo ir vedė ekskursijas kultūros objektuose visoje Europoje, taip pat Armėnijoje, Gruzijoje ir Turkijoje. A. Spira yra išleidęs keletą knygų: The Avant-Garde Icon: Russian Avant-Garde Art and the Icon Painting Tradition (Lund Humphries, 2008); The Invention of the Self: Personal Identity in the Age of Art (Bloomsbury, 2020); Simulated Selves: The Undoing of Personal Identity in the Modern World (Bloomsbury, 2020); Foreshadowed: Malevich’s Black Square and its Precursors (Reaktion, 2022).

Iš anglų kalbos vertė Viktorija Sab

„The Public Domain Review“
Spausdinama pagal CC BY-SA licenciją

---

Išnašos:
1.   Kazimiras Malevičius (1879–1935), gimęs Kyjive, Ukrainoje, etninių lenkų šeimoje, – dailininkas avangardistas, meno teoretikas, kurio novatoriška kūryba ir rašymas turėjo įtakos XX a. abstrakčiojo meno raidai. (Čia ir toliau – vert. past.)

2.   Suprematizmas – XX a. pradžios meno kryptis, kurioje daugiausia dėmesio skiriama geometrinėms formoms, nutapytoms ribota spalvų gama. Suprematizmo terminas (lot. supremus – aukščiausias, svarbiausias, ypatingas) išreiškia abstraktųjį meną, grindžiamą grynojo meninio jausmo pranašumu, o ne vizualiniu objektų vaizdavimu.

3. „Zaum“ – rusų poetų kubofuturistų lingvistiniai garso simbolikos ir kalbos kūrimo eksperimentai, jų kalbą sudarė nieko nereiškiantys neologizmai. 

4.Charles’is Amédée de Noé, žinomas kaip Cham (1818–1879) – prancūzų karikatūristas ir litografas. 

5. Pranc. La jaunisse – gelta

6. Nadaras, „Viešasis ir privatusis pono Réaco gyvenimas“ (La Vie Publique et Privée de Mossieu Réac), viena iš dešimties „La Révue comique“ serijos dalių (Paryžius, 1848).

7.   Epistemologija (gr. επιστήμη, episteme „žinios“ ir λόγος, logos „žodis, mokslas“) – filosofijos šaka, tirianti pažinimo (žinių) prigimtį ir principus.

2024-12-16