Nors Sedoje, Mažeikių rajone, gimęs Edmundas Untulis – vienas iš nedaugelio, kuriančių žemaičių kalba, jam nesvetimas ir lietuviškas, ir latviškas žodis (nuo 2016-ųjų publikuoti keli Edmundo versti romanai). Baigęs liaudies teatro režisūrą Klaipėdoje, tuometinėje Lietuvos SSR valstybinėje konservatorijoje, 1981–1984 m. ėmėsi režisieriaus pareigų Utenoje, vėliau, persikėlęs į Skuodą, dirbo rajono kultūros namuose ir miesto viešojoje bibliotekoje, o 1995 m. čia įkūrė Žemaičių teatrą, kuriam tebevadovauja iki šiol. Publicisto, dramaturgo, prozininko tekstų galima aptikti periodinėje bei kultūrinėje spaudoje, autorinėse ir rinktinėse knygose. 2011-aisiais už literatūrinę bei teatrinę veiklą E. Untulis tapo dešimtuoju Simono Daukanto premijos laureatu.

Niekada nesakyk niekada. Šią liaudišką išmintį rokiškėnas Julius buvo spėjęs pamiršti. Jis susižadėjo su biržiete Jurgita ir ruošėsi vestuvėms.

Viskas prasidėjo nuo to, kad Jurgita loterijoje išlošė turistinę kelionę į Kretos salą. Kadangi ji tebuvo skirta vienam asmeniui, mergina išvykos norėjo atsisakyti ir iš loterijos organizatorių pasiimti pustrečio tūkstančio litų, tačiau Julius jokiu būdu neleido mylimajai taip aukotis. Jis priminė, kad neišnaudoti tokios progos būtų didžiausia kvailystė, dėl kurios galbūt paskui tektų apgailestauti visą likusį gyvenimą. Jurgita pasidavė įkalbinėjimams ir išskrido į Eladą. Tuo pat metu Julius irgi buvo išleistas atostogų. Baigiantis liepai jis sumanė paklajoti po kaimyninę Latviją. Paskutiniąją mėnesio dieną, vos tik saulei patekėjus, vaikinas sėdo į opelį ir išvažiavo pro Biržus, Bauskę, Saldų link Kuldygos.

Iš pradžių sekėsi puikiai, mašina asfaltu slydo lyg karštas peilis per sviestą. Pietryčių vėjas tarytum aveles link jūros ginė purius debesų kamuolius. Diena jau pradėjo ristis į antrą pusę, kai Julius, pasigrožėjęs Venta nuo Kuldygos tilto, aplinkkeliu leidosi iki sankryžos su pačiu tiesiausiu keliu, vedančiu pro Eduolės pilį, Alsungos miestelio ežerą, baltą it gulbė liuteronų bažnyčią Jūrkalnės kryptimi. Keturiasdešimt kilometrų vaizdingu kraštovaizdžiu – ne važiavimas, o tikras malonumas. Ypač nuostabūs buvo paskutinieji dešimt – staigūs posūkiai ir išlakūs pušynai iš abiejų pusių, tik spėk žvalgytis. O jeigu per daug užsižiopsosi, bus tik ba-bach! – ir karštas „laižiakas“ su priešpriešiais atskriejančia mašina. Todėl Julius vairavo itin atsargiai. Pasiekęs Jūrkalnės kaimelį, jame stabtelėti nebenorėjo – mokamoje aikštelėje pamatęs per daug automobilių, suktelėjo į dešinę, Ventspilio pusėn. Nutarė dar kiek pavažiuoti, ieškodamas laisvos vietos laukinėje gamtoje, vildamasis įsitaisyti prie pat jūros veltui. Maždaug už penkių kilometrų opelis staiga pradėjo ožiuotis, trūkčioti. „Matyt, žvakės sustreikavo? O atsarginių neturiu pasiėmęs nė vienos…“ – svarstė Julius. Po šių spėlionių prietaisų skydelyje iš karto įsižiebė lemputė, perspėjanti, jog netepęs variklio – toli nenulėksi. Vairuotojas persižegnojo ir nusprendė palengvėle riedėti toliau. Jam pasisekė – po keliolikos sekundžių priešingoje kelio pusėje išniro rodyklė, rodanti, kur yra paminklas, skirtas karo laikų bėgliams į Gotlando salą. Julius pasuko ta kryptimi ir netrukus atsidūrė šalia pievelėje įrengtos jaukios mašinų stovėjimo aikštelės. Žvyruotu keliuku judant link jos, priešais iššoko geltonplaukė mergina ir modama ranka paprašė sustoti. Tačiau šis nestojo. Norėjo nusigauti iki pat mišku apaugusių kopų pradžios, esančios vos už šimto metrų. Pasiekusi stovėjimo aikštelės pakraštį mašina pati užgeso. „Amen, kelionė baigėsi…“ – mintyse konstatavo rokiškėnas.

Atvykėlis nespėjo nė mirktelėti, kai į automobilio dureles įsikibo šviesiaplaukė. Ji krumpliais pabeldė į šoninį stiklą. Julius nuleido šį ir klausiamai pažvelgė į merginą. Ji šyptelėjusi ištiesė dešinę ranką ir ištarė: „Viens lats vai viens eurs. Lūdzu pirkt biļeti.“ Lietuvis su nepažįstamąja aiškinosi net keletą minučių, kol pagaliau suvokė, ko iš jo prašo. Latvė už automobilio stovėjimą pakrantės zonoje esančioje aikštelėje reikalavo sumokėti vieną latą arba vieną eurą. Ji parodė ant raudono popieriaus išspausdintą bilietą, norėdama įtikinti, jog yra ne kokia nors pakrančių plėšikė, o tikrų tikriausia pasamdyta darbuotoja. Julius jai padavė penkių latų monetą, o ši grąžos jam pažėrė saują santimų ir neatsisukdama nuėjo atgal prie didžiojo kelio, laukti naujų Baltijos jūros paplūdimio svečių.

Kartu su Juliaus opeliu ant pievelės palei pušynėlį stovėjo dar septynios mašinos. Visos jos buvo su latviškais numeriais, tad rokiškėnui pasidarė liūdna. Vienas pats, svetimšalis tarp latvių, negana to, automobilis sugedęs. Virš pakaušio pakibo klausimas – pavyks jį prikelti „atgaliniam skrydžiui“ ar ne? Praktiškas vairuotojas būtų pirmiausia bandęs išsiaiškinti, kas jo kledarui nutiko. Deja, Julius – ne iš tokių. Gimęs po Žuvų ženklu, jis buvo tikrų tikriausias plevėsa bei fantazuotojas. Tad, numojęs ranka į gedimą, patraukė prie jūros. Jam tą akimirką labiau už viską rūpėjo po ilgai alinančiame karštyje trukusios kelionės kuo greičiau išsimaudyti. Kai Julius, puriu ir karštu smėliu brisdamas kopomis, pramaknojo pro paminklą, vaizduojantį laivelį su bure, prieš akis atsivėrė Baltijos platybės. Labiausiai jį nustebino tai, kad aplinkui nesimatė nė gyvos dvasios, nors pakrantės aikštelėje savo šeimininkų lūkuriavo net septyni automobiliai.

„Matyt, kiti atvykėliai slapstosi kur nors kopose ir, netrukdydami vieni kitiems, poromis žaidžia meilės žaidimus?“ – mintyse pašmaikštavo Julius. Įsitikinęs, kad paplūdimyje yra vienas, nusimetė rūbus ir nušuoliavo tiesiai į jūrą. Nors vėjas pūtė nuo kranto, Baltija vaikiną užliejo metro aukščio drungno vandens bangomis. Atsigaivinęs jis išbrido į nuožulnią atkrantę, kurioje pėdas it kiniškomis akupunktūros adatomis smaigstė aštrūs akmenukai. Ir ant kranto užkopus gryno smėlio buvo nedaug. Tik siauras ruoželis. O kiek tolėliau nuo pakrantės plačiai klojosi įvairiaspalvių vandens iki glotnumo nugludintų akmenukų kilimai, siekiantys kopas. Keliauninką nuovargis devyniais lankais lenkė prie žemės ir ragino ramiai pagulėti, pilvą atsukus į vakarop besileidžiančios saulės pusę. Julius pakluso kūno maldavimams ir išsitiesė ant akmenų, vietoj paklodės panaudodamas savo marškinius bei kelnes. Pakrantė tebebuvo tuščia.

Ši nyki vienuma prie šalimais šnopuojančios jūros rokiškėną po truputį ėmė gąsdinti. Jis nerimaudamas klausinėjo savęs: „O kas nutiktų, jei man staiga pasidarytų bloga, jeigu imtų šlubuoti širdis?.. Kas atskubėtų į pagalbą?.. Gal dabar mane iš pasalų stebi kokie nors piktadariai ar iškrypėliai ir laukia akimirkos, kada užmigsiu, o tada puls iš kopų, pasigriebs mano drabužius, rankinę su pinigais, kortelėmis ir telefonu, gal net išprievartaus?“ Bešiurpdamas nuo tokių galimos artimos ateities vaizdinių, netikėtai užsnūdo. Miegojo it po narkozės. Sapne regėjo save, vidurnaktį per pilnatį pjaunantį žolę palei tvenkinį. Toji, apsunkusi nuo naktinės rasos, dailiai gulė po dalgiu. Julius taip spėriai šiuo mosavo, kad bemat nušienavo visą pakrantę, ir tada ant liepto galo išvydo laumę. Ji sėdėjo apsižergusi lentą ir nusisukusi. Kažin kodėl gailiai dūsaudama juodo aksomo spalvos vandenyje skalavo neišpasakytai baltą rūbą. Skalavo, skalavo ir staiga, savo skalbinį paleidusi grimzti dugnan, pravirko. Kūkčiojo it nuskriaustas mažas vaikas. Julius sviedė dalgį šonan ir, pamiršęs mistinę baimę, šokosi guosti laumės. Šioji staiga atsisuko ir griebė neatsargų vaikiną už marškinių atlapų. Stipriai prisitraukusi artyn, papurtė klausdama: „Ko tau reikia iš manęs, akiplėša?!“ Tada miegalius ir pabudo. Priešais išvydo kažkur matytą geltonplaukę ir vos nepaspringo iš nuostabos.