SEMPER IDEM
Lina Simutytė
Išsiųstas dirbti didžiųjų Milos vandenų žemėje, apie šią gyvenvietę Jutas nieko nežinojo. Tačiau kito pasirinkimo neturėjo – suprato, kad apsisprendęs likusį gyvenimą praleisti jei ir ne moters kūne, tai bent jau dėvėdamas moteriškus drabužius bei ilgų plaukų perukus, savo mieste būtų pasmerktas pražūčiai. Išlipus iš juodo „Wolkswagen Polo“ tamsintais galiniais stiklais, jį apsupo vietiniai Urviniai, atvykėlį sutikę kaip mesiją. Jie sustojo ratu ir kažką murmėdami nusilenkė iki pat žemės. Galbūt dėl neįprastai aukšto Juto ūgio, kaulėtumo, šviesių plaukų iki juosmens ir balto kostiumėlio – kelius siekiančio klostuoto sijono bei švarko gilia iškirpte. Iškart pasigailėjo neapsirengęs tamsesniais drabužiais: Milos žemės buvo dulkėtos, tarsi čia gyvenantys Urviniai kiauras paras dirbtų kalnakasiais ar deimantų ieškotojais milžiniškose anglies šachtose ir kvėpuotų ne oru, bet juodais suodžiais. Arba įkvėpę baltą orą iškvėptų jį juodą. Jutas, dar prieš vietiniams ištariant pirmuosius žodžius, suprato, jog Urviniai taps jo bičiuliais.
Jį sutiko keturi kuproti vyrai. Pirmąkart girdima tarme paklausė, kaip sekasi. Kol Jutas rausėsi savo minčių kišenėse, ieškodamas tinkamų žodžių sutrikimui išreikšti, vienas iš Urvinių užpildė tylos atvertą tuštumos duobę, pasakęs, kad Miloje kaip įprastai – semper idem. Tačiau šią frazę netrukus išsklaidė vėjo gūsis, todėl Jutas jos reikšmės nesuprato. Tas pats vyras jam ištiesė kiaušinį. Tada visi keturi pasileido bėgti. Jutas pasiliko prie automobilio. Vairuotojo paklausęs, kas čia dedasi ir kur tą kiaušinį dėti, atsakymo nesulaukė. Apskritai, pirmosiomis akimirkomis Miloje jautėsi lyg mokyklinė lenta, nuo kurios balta kreida užrašytą jo gyvenimo istoriją būtų nubraukusi šlapia kempinė. Vairuotojas išvažiavo. Jutas liko vienas. Trapų kiaušinio lukštą pirštais čiuopė taip atsargiai, tarsi jam skilus įvyktų nelaimė. Ir jis neklydo.
Ilgainiui Jutas suprato, kodėl dauguma Urvinių kuproti. Gyvendami ankštose tarsi karstai erdvėse, jie vaikščiodavo pasilenkę. Miloje dauguma namų buvo įrengti čia išlikusiose gynybinėse sienose. Urviniai tvirtino, kad gyvenvietę įkūrė senovės romėnai. Jiems ši vandeninga vietovė buvo patogi strategiškai. Vis dėlto net įžvalgiausieji nesugebėjo numatyti ateities – negalėjo nuspėti, kad Milos upe pradėjus plukdyti krovininius laivus bus supykdytas vandens vilkas. Vieni jį vadino Milonu, kiti – Milanu, treti – Monu ir Moenenu. Tačiau nesvarbu, kuriuo vardu buvo kreipiamasi, prašant pasigailėjimo. Vandens vilkas nieko nepaisydamas toliau rijo derlingąsias Milos žemes. Romėnai pirmiausia uždraudė auginti vištas: tikėjo, jog rūsčioji vandens dvasia prabunda dužus kiaušiniui, o Velykos čia buvo Gedulo diena. Jutas netrukus viską patyrė savo kailiu – kaskart nuo upės kilus nuožmiam vėjui, taršančiam apylinkių dirvą su namais ir sodybomis, su tvarkingose vagose pasėtomis daržovėmis, su vynuoginių sraigių kolonijomis pamiškėse bei gydomosiomis savybėmis pasižyminčiais po žeme ąžuolynuose augančiais triufeliais, žmonėms belikdavo atnašauti didžiajai Milos upei, kuri potvynių metu tapdavo visa ryjančia bedugne.
Urviniai tikėjo, kad skilęs kiaušinis gali prišaukti nelaimę. Žinoma, jų gyvenvietėje įsikūrusios parduotuvės neatsiliko nuo visų kitų – čia galėjai nusipirkti kiaušinių, tačiau Miloje jie buvo pardavinėjami pakuotėse po du arba keturis. Prietaringiausieji vietiniai iki šiol teigė, jog didžiuosiuose vandenyse gyvenantį velnią, per potvynius pašiaušiantį savo vilkišką keterą, galima nuraminti upės verpetams atiduodant šaldytuvuose užsilikusius kiaušinius. Dėl šios priežasties kai kurie jų nepirko apskritai. Vis tik naujieji laikai buvo pasiekę ir Urvinių gyvenvietę – šeimininkės net nenorėjo galvoti apie sutrupančius pyragus, išskydusius blynus ar nuobodžią košę pusryčiams, bet jų vyrai, kaskart, pajutę nuo Milos atsiritančią šlapią pavojaus bangą, visus kiaušinius išplėšdavo iš kartoninių pakuočių ir bėgdavo juos aukoti upei.
Jutą Urviniai įkurdino prie uosto stovinčiame penkiaaukščiame Tarnų name su erdviu rūsiu. Tai buvo seniausias gyvenamasis pastatas Miloje, įrengtas ne gynybinių sienų viduje. Žmonės kalbėjo, kad šias sienas surentė romėnai, siekdami apsisaugoti nuo nesibaigiančių potvynių. Jų aukštis siekė iki keturiolikos, o plotis – iki trijų metrų, todėl apsukriausieji čia nuo seno įkūrinėjo namus. Pirmieji gynybinėse sienose nišas išskaptavo ir kambarius jose surentė du broliai, jauni tapę našlaičiais ir netekę namų, kuriuos kartu su juose miegojusiais tėvais pasiglemžė Mila. Nuo aukštupio nelaimę stebėję žmonės matė, kaip paryčiais kilus potvyniui visa griaunanti audra priartėjo ir namus žemumoje aptraukė purvino aksomo spalvos netrukus įplyšusiu dangaus audeklu. Jie regėjo, kaip Milos slėniai blyksi mažytėmis žiežirbų iškrovomis, tarsi elektra būtų įsikūnijusi į arogantišką moterį, negalinčią apsispręsti, kur praleisti paskutines nakties minutes. Galiausiai pasirinko medinį sukiužusį namuką ir į šį įėjo ne pasibeldusi ir ne pro duris, bet per stogą – taip elgiasi tik fatališkos – tokios, į kurias Jutas troško įsikūnyti – moterys, niekada nesirenkančios lengvų kelių, net jei toks dramatizmas atrodo dirbtinas. Į namą, suręstą iš medinių lentų (jų spalva prieš tai tiek kartų buvo išskalbta Milos, jog dabar pats pastatas supanašėjo su bespalviu vandeniu), elektra trenkėsi žaibuotu savo kūnu. Namukas užsiplieskė it sausų degtukų krūvelė. Dvigulėje lovoje miegoję sutuoktiniai pabudo nešami raumeningų audros rankų, o aukštupio gyventojai kelias akimirkas bejėgiškai stebėjo tolstančius jų kūnus, pirštais įsitvėrusius į išgulėtą čiužinį, netrukus apžiotą vandens vilko nasrų. Berniukų namuose nebuvo – jie keldavosi prieš aušrą ir leisdavosi rinkti vynuoginių sraigių bei gumbuotų triufelių, kurie, išrausti iš drėgnos miško žemės, dienos šviesoje žėrėdavo kaip paslaptingų galaktikų spalvomis besimainantys juodieji opalai. Broliai, trofėjus pardavę supirktuvėse, taupė futbolo kamuoliui, o uždirbtus pinigus laikė skardinėje arbatos dėžutėje.