Mato arbata

Pirmiausiai ji ėmė uostyti savo rankovę. Ne, viskas buvo tvarkoje. Neperkvipus: suknelė ką tik išskalbta. Šįryt išsiėmė iš spintos, vakar išlyginta. Tačiau kvapas nepaliovė persekioti. Svylančios kiaušinienės ar svilinamos vištos – ji niekaip negalėjo apsispręsti. Svilinama višta smirdi, o padegusi kiaušinienė vis dėlto dvokia. Galop nusprendusi, kad pakanka samprotaut, ji atidarė duris ir iš kabineto įžengė į didelį darželio prieškambarį. Veidrodžiai, vaikiški batai, daugybė vaikiškų batų, išdėliotų palei sieną kaip maži laiveliai, dar nepasiruošę išplaukti į suaugusiųjų pragarus, į sudvisusį jų pasaulį, kaip kartais pagalvodavo. Jie dar tik ruošėsi, o čia, šitoje erdvėje, daiktai jau seniai tarnavo – veid­rodžiai, ilga, senokai pirkta, jau spėjusi apsitrinti batų dėžė, spintelės paltams, kažkokios neįtikėtinai gelsvos, tartum sutraiškytų kiaušinių, spalvos linoleumas.
– Jurgi! – negarsiai šūktelėjo. Niekas neatsakė. Ji stovėjo priešais veidrodį. Ūkvedys jau buvo išėjęs. Prisiminė – prašė kažkokiu reikalu. Nelabai rimtu, bet leido negrįžti, juk penktadienis. Penktadienį visi žmonės kitokie, šventiški, labiau blizgančiom sagom. Pilnesni iliuzijų, kad viskas vėl bus gerai. Niekas nesirgs, nemirs, visi mylės vienas kitą ir nelauks pirmadienio, kai sugrįš įvairios ligos, mirtys ir kitos ne itin malonios negandos.
Veidrodyje matė pavargusią vidutinio amžiaus moterį, kuri visada jautėsi viena pasaulyje, o dabar juto, jog kažkas dar akylai ją stebi. Stebi ne ketindamas padėti, lyg nežinodamas, kad kaip tik šį akimirksnį jai reikia neatidėliotinos pagalbos, bet tik persekiodamas slaptu, nematomu, įdėmiu kaip sustingusios katės žvilgsnis, dėmesiu.
– Jie dar miega, jie dar turi miegoti, – tyliai pasakė lyg įtikėdama save ir atvėrė duris į lauką. Balandžio mėnuo. Visi jau užmiršę niūrias rudens tamsas, tulžingas lapkričio kataraktas, šaltas vasario glaukomas, kaip mėgdavo deklamuoti Kristis, sūnėnas. Iš kur jis tą ištraukė, vienas Dievas težino. Rodos, mūsų giminėj poetų nei akių daktarų nebuvo.
Vėjo šuoras tvokstelėjo ir uždarius duris, ji sugrįžo į prieškambarį. Nežinia iš kur jis sklido, tas kvapas. Jis buvo čia. Niekur nedingo. Ji apuostė spintelę, vieną, antrą. Medžio ir dažų mišinys, netgi kažkokio riebalo. Iš kur? Virėja stengdavosi vaikams ruošti beveik nenaudodama riebalų, tad tikimybė, kad iš virtuvės jis būtų pasklidęs iki prieškambario, nedidelė. Iš kur tas riebalas? Iš kur tas degėsio kvapas?
Reikia nueiti į vaikų miegamąjį, į virtuvę, apžiūrėti sandėlį, žaidimų kambarį. Tas nesuprantamas siaubas, kuris mane kausto, tai nemiegotos nakties vaisius, pasakė sau. Pasibaigė migdomieji, o daktarė… Ką ten ta daktarė, jai pačiai nebeužtektų vieno daktaro. Jos parašytų receptų nepriėmė net kelios vaistinės. Vištaraštis. Vištašūdis. Vištakumas. Dvesiančios vištos kūnas. Nekenčiu vištų, pagalvojo. O motina kiek­vieną pavasarį vis svarsto, ar nevertėtų pradėti auginti vištas.
– Jurgi! – darsyk su viltimi pašaukė. Kažkas krepštelėjo. Ji atsisuko. Nieko nebuvo. Stovėjo viena vienutėlė kaip Pirčiupio motina dideliame prieškambaryje, ją pradėjo užvaldyti baimė, iš lėto besipučianti kaip didelis raudonas balionas. Toks kaip šis, kabantis prie paskutinės spintelės.
Žaidimų kambary buvo išmėtytos kėdutės, plonytėliai megztukai, kažkokie siūlų draiskalai, iškarpytos raidės, nudrožti ir nenudrožti pieštukai, atverstos knygelės, popieriaus lapeliai, spalvotos įvairių žaidimų detalės. Jų buvo tiek daug, kad ją net užvaldė keistas, nesuprantamas noras truputį pažaisti. Atsisėsti ant žemės, išskleidus kojas, pasidėti tarp jų, tarkim, vilkelį ir niūniuojant ką nors pasibovyti. Arba paklausti vaikų, kokius žaidimus jie žaidžia namie, ne darželyje. Linoleumą ką tik šviežiai nuvaškavo, bet vaško nesijautė – visur sklandė tas keistas svilėsių kvapas. Panikai nepasidavė, žinojo, kad vaikai miega, virtuvėje nė gyvos dvasios. Aldona išėjo. Galima jai paskambint, bet kam? Juk penktadienis, turbūt važiuoja sausakimšame troleibuse, svajodama apie poilsį. Gyvena kažkur toli Salininkuose, viena su šunimi. Pamaitins, pavedžios ir ilsėsis.
Ji pradėjo rinkti išmėtytus daiktus, tačiau pajuto, kad nebėra jėgų, kad norisi grįžti namo ir išsitiesti ant mylimos žaliosios kanapos. Pagalvojo apie motiną, kuri mažame miestelyje jos laukia, ir kad šį savaitgalį nevažiuos. Tik­rai nevažiuos. Tiesiog paskambins, pasakys, jog serga. Sakyti, kad neturi jėgų, negalėtų, nes tada motina ims priekaištauti – juk ji, gerokai vyresnė, dar daržus apeina ir darbus nudirba, o tie miesčionys… Ne, motinai paskambins ryt iš ryto, kai tik prabus. Ji anksti kelias, tad ir skambinti galima anksti, nelaukiant, kol įsidienos.
Per langą matė, kaip privažiuoja automobilis ir du vyrai iškelia maišą. Vienas jų neišlaiko ir gausybės rago turinys ima byrėti. Bulvės. Nešvarios, didelės ir mažos. Daug daug bulvių. Žiūrėjo, kaip jas renka, keiksnodami, o surinkę dviese tempia į laiptinę. Į tą artimiausią nuo pastatytos mašinos.
Ji atvėrė sandėlio duris, apžiūrėjo lentynas. Gesintuvai buvo savo vietose. Raudoni spragtukai, pasiruošę kažką gesinti, jei tik prireiktų. Kažkodėl gesintuvai jai priminė Čaikovskio baletą – šalti geležies kūnai buvo nerangūs ir ištikimi kaip šunys. Stovėjo ir laukė savo akimirkos. Vištos niekada taip nelauktų, tie daktariški vištašūdžiai, dėl kurių ji negali gerai išsimiegoti, ją erzino. Šiandien ją viskas erzino. Ir dar tas kvapas. Nežinia, iš kur jis sklido.
Staiga jai pasirodė, kad girdi balsus. Švelnų dangišką vaikų chorą, aukštai bažnyčioje ant viškų giedantį „Miserere“. Balsai buvo tylūs, prislopinti. Siūbavo tyloje, kaip lengvo brizo mariomis nešamas burlaivis.
Praėjusį sekmadienį su mama lankėsi bažnyčioje. Klausė vaikų choro „Animatus“ koncerto. Dabar jai irgi girdėjos, kad balsai, kaip būrys nežinia kur sulindusių šikšnosparnių, virpa ore, su aiškiai tariamais, nors ir nesuprantamais lotyniškais žodžiais nešdami sielą aukštyn. Balsiai ir priebalsiai, užlieti mirguliuojančios vitražų šviesos. Aną sekmadienį mama stovėjo prie šoninės navos ir jai pasirodė, kad šiosios nebepažįsta. Kad ten stovi visai kita, svetima moteris, ir kad po koncerto bus baisu prieiti prie jos ir ką nors sakyti. O jei ta moteris pažiūrės į ją kaip į nevisprotę ir paklaus ko, ponia, norit? Ką atsakys tada?
Tas kvapas visgi buvo tikras. Ji atidarė vaikų miegamojo duris ir sustingo. Dvylika mažų pižamuotų, apaštališkų, papurgalvių viščiukų buvo apstoję atvertas duris į virtuvę ir nejudėjo. Kiek padelsusi ji įžengė į miegamąjį ir skriste nuskriejo virtuvėn. Ant viryklės ugnies virpuliavo visiškai tuščias arbatinukas. Greta stovėjo stiklainis aviečių uogienės ir sulankstytas šaukštelis. Nenustebo: šiame darželyje visi stalo įrankiai buvo patyrę įvairiausių traumų. Išjungusi ugnį atsigręžė į vaikus. Jie stovėjo kaip tylinti mūro siena, kuri nė už ką nepajudės. Pižamos su meškiukais ir drambliukais tebuvo priedanga ryžtingam, atkakliam jų užsispyrimui ginti svylančią savo tvirtovę iki paskutinio.
Netikėtai viena mergaitė su raudonų gėlyčių pižama ėmė šniurkščioti, trinti nosį ir nedrąsiai, lyg baidytų muses, rodyti į vieną berniuką.
– Matas, Matas, – kartojo tyliai, lyg melsdamasi.
– Matas? Ką Matas?
Berniukas stovėjo nusisukęs į sieną. Ji tik dabar pastebėjo. Jis neverkė. Priėjo atsargiai, palietė jo petį. Paskui atsigręžus paklausė visų:
– O pietų miego miegojot?
– Miegojom, direktore, miegojom, – po pauzės choru atsakė vaikai. Jie taip į ją žiūrėjo, tarsi direktorė būtų milžiniška amžinoji ugnis, tvieskianti prieš pat juos.
– O kas įjungė ugnį?
Vaikai tylėjo.
– Kas įjungė viryklę? – vėl paklausė.
Vaikai ėmė muistytis, vieni nedrąsiai rodė į Matą, kiti stovėjo sutrikę, lyg jausdami kaltę, nudelbę akis.
Raudonų gėlyčių pižama staiga nustojo trinti nosį ir apimta siaubo išrėžė:
– Jūs miegojot. Miegojot, o Matas. Matas norėjo išvirti Jums arbatos. O paskui. Paskui mes ėmėm žaisti auskarų parduotuvę. Su Auste. Ir pamiršom. Viską pamiršom.

2020-04-20