fbpx

NAREKACÌ

GIEDRIUS ZUBAVIČIUS

Režisierius, scenaristas Giedrius Zubavičius, ne vienerius metus gyvenęs ir kino meno mokęsis Italijoje, buvo priblokštas garsiojo poeto ir italų kino grando Tonino Guerros prisipažinimo (prieš pat savo mirtį), kad nė vienas pasaulio stebuklas, kurį jis matęs, iš esmės nieko nepakeitė jo gyvenime, bet Armėnija – viską, nes nuo šios šalies prasidėjo Guerros kelionė vertikale aukštyn. G. Zubavičius buvo skaitęs armėnų šventojo, poeto ir filosofo Grigoro Narekacì mistinę poemą „Sielvartingų giedojimų knygos“, parašytą 1001–1003 m., tačiau ilgai nesiryžo imtis scenarijaus apie tokią didingą asmenybę. Bet išgirdęs apie T. Guerrą ir vėliau nuvykęs į Venecijoje esančią San Lazzaro degli Armeni salą bei susitikęs su ten gyvenančiu vienuoliu (scenarijuje jis – Tėvas Hamazasp), gavęs jo palaiminimą, ėmėsi teksto būsimam filmui. Dabar, kai Armėnijoje vėl įsiplieskė ginkluotos kovos su Azerbaidžanu, ypač aktualu pasidomėti šios pirmosios pasaulyje krikščionybę valstybine religija pripažinusios šalies istorija ir kultūros palikimu.

(Scenarijaus ištraukos)

BARAS. VAKARAS. Tuščias baras. Už staliuko sėdi Sergò (21 m.) sumuštu veidu. Prisiartina Barmenas (24 m.).
BARMENAS. Labas vakaras, čia jums maisto, o čia – gėrimų meniu.
SERGÒ. Ačiū, pakaks gėrimų.
Sergò pirštu braukia per gėrimų meniu, stabteli ties „Cuba libre“ (baltasis romas, „Pepsi-Cola“) – 3400 dramų2.
BARMENAS. Išsirinkot?
SERGÒ. Neišsirenku… kur važiuoti…
BARMENAS. Aaa… tai renkatės ne gėrimą, o kryptį?
SERGÒ. Taip…
BARMENAS. Gal ką galiu patarti? Tai yra gėrimą, ne kur važiuoti.
SERGÒ. „Cuba libre“ – ne. Kekšės, Kastro ir Če Gevara nedomina.
Pirštas slysta meniu toliau. „Bloody Mary“ (degtinė, pomidorų sultys, cit­rinų sultys, „Tabasco“ padažas, cukraus sirupas, Vorčesterio padažas) – 4000 dramų.
SERGÒ. Rusija… Ne.
Pirštas keliauja toliau. „New York sour“ (viskis, portveinas, citrinų sultys, cukraus sirupas) – 3600 dramų.
UŽKADRINIS SERGÒ BALSAS. Amerika… Ne.
BARMENAS. O jūs norite kažko saldaus ar kartaus?
Pauzė.
SERGÒ. Gal kartaus… reikia pratintis…
BARMENAS. Na, tai siūlau „Campari“, nemaišytą, gryną.
SERGÒ. Kokios tai šalies?
BARMENAS. Italijos.
SERGÒ. Tinka. Ačiū.

<…>

VENECIJA. LAIVELIS. RYTAS. Alesijus (52 m.) laivelyje, kartu su dar keliais keleiviais. Jie artėja prie San Lazzaro degli Armeni salos. Sustoja nedidelėj prieplaukoj. Vienintelis išlipa Alesijus.
SAN LAZZARO. PRIE VIENUOLYNO VARTŲ. RYTAS. Prie armėnų vienuolyno vartų stovi Tėvas Hamazasp (40 m.). Alesijus prisiartina, jiedu vienas kitam ištiesia rankas.
TĖVAS HAMAZASP. Sveiki atvykę. Alesijus, taip?
ALESIJUS. Taip, Tėve. Esu labai dėkingas, jog priėmėt.
TĖVAS HAMAZASP. Džiaugiuos, kad galiu būti jums naudingas. Daug laiko neturime. Jūsų laivelis į San Marco – 12 valandą. Taigi koncentruosimės į Narekacì, kaip kalbėjom telefonu.
VIENUOLYNAS. RYTAS.
Tėvas Hamazasp ir Alesijus eina vienuolyno koridoriais.
BAŽNYČIA. RYTAS.
Bažnyčia netikėtai erdvi, aukštais skliautais.
TĖVAS HAMAZASP (rodo ranka į skliautus). Štai mozaika, vaizduojanti Narekacì…
ALESIJUS. Tėve, ar galiu filmuoti?
TĖVAS HAMAZASP. Žinoma.
Alesijus išsitraukia iš kišenės mobilųjį telefoną ir visą likusį vizito laiką filmuoja. Tėvas Hamazasp ir Alesijus išeina iš bažnyčios. Koridoriumi patenka į knygų saugyklą.
KNYGŲ SAUGYKLA. RYTAS.
Apskritimo formos erdvė. Už stiklo lentynose išdėliotos knygos.
TĖVAS HAMAZASP. Čia galima pamatyti tik dalį visų saugomų spaudinių ir istorinių rankraščių. Štai knyga su šv. Narekacì atvaizdu (rodo ranka į knygą). Jam buvo apsireiškusi Mergelė Marija su kūdikėliu.
ALESIJUS. Ar tai kur nors aprašyta?
TĖVAS HAMAZASP. Tikrai kažkas iš istorikų minėjo… Nėra taip, kad ši žinia neaišku iš kur atkeliavusi…
ALESIJUS. Šioje miniatiūroje šv. Narekacì pavaizduotas jau brandžiame amžiuje, kai patyrė apsireiškimą.
TĖVAS HAMAZASP. Galime spėti, kad taip ir buvo.
Abu priartėja prie nedidelių bažnyčių maketų.
ALESIJUS. Kokios čia vietovės?
TĖVAS HAMAZASP. Ši, jei neklystu (rodo ranka), – Ani. Ši – Ampert. O ši – Zvartnotc, kurios išlikę tik griuvėsiai.
ALESIJUS. Labai gražu, būtinai aplankysiu.
TĖVAS HAMAZASP. Kada ruošiatės į Armėniją?
ALESIJUS. Tiesą sakant, dar neapsisprendžiau, ar išvis keliausiu. Tam ir atvykau čia, kad priimčiau sprendimą. Šitos knygos (rodo ranka) – rankraščiai?
TĖVAS HAMAZASP. Būtent šios – spausdintos. Spaustuvė įsteigta 1789 metais, po Mechitaro, mūsų vienuolyno įkūrėjo, mirties. Eime, parodysiu ir rankraščius.
Abu palieka patalpą. Priešais juda grupelė triukšmingų moksleivių.
RANKRAŠČIŲ SALĖ. RYTAS. TĖVAS HAMAZASP. O čia – sakraliausia vienuolyno vieta, kur saugomi rankraščiai. Per 4000.
ALESIJUS. Per 4000?!
TĖVAS HAMAZASP. Apie 4200, skaičiuojant ir mūsų brolių rankraščius, kurių čia yra apie 200. Visi likusieji atvežti iš kitų Armėnijos vienuolynų. Seniausi – IX amžiaus.
ALESIJUS. Perkelti dėl saugumo?
TĖVAS HAMAZASP. Dėl saugumo, be to, kad būtų galima juos studijuoti, publikuoti. Kai kurie mūsų vienuolyno broliai taip pat dirba prie dar neišleistų rankraščių.
Abu juda apvalia rankraščių saugyklos erdve. Tėvas Hamazasp priartėja prie vienos iš stiklinių vitrinų.
TĖVAS HAMAZASP. Štai „Sielvartingų giedojimų knygos“ su šv. Grigoro Narekacì atvaizdu, tokias turime dvi.
ALESIJUS. Narekacì jaunas atėjo į vienuolyną ir niekada jo nepaliko?
TĖVAS HAMAZASP. Nežinia, gal ir buvo išėjęs. Bet vienuolynas buvo jo gyvenamoji vieta.
ALESIJUS. Bet ar galime sau leisti manyti, kad buvo išėjęs aplankyti, na, pavyzdžiui, kokį miestelį ar kaimelį, su kuo nors pasimatyti?
TĖVAS HAMAZASP. Gal… gal… Su Narekacì susiję įvairūs stebuklai. Kaip minėjau, Madonos apsireiškimas ir dar vienas. Kadangi jis garsėjo kaip mistikas, du vienuoliai buvo pasiųsti, kad įrodytų, jog jis nėra joks šventasis. Jų manymu, Narekacì buvo apsimetėlis. Panašiai galvota ir apie Padre Pio. Taigi, broliai nuvyksta pas jį. Šis, be abejo, atėjūnus priima. Pasninko metas. Narekacì jiems atneša porą keptų balandžių. Balandžiai juk mėsa, o mėsa pasninko metu nevalgoma. Šie pasipiktina: „Tiesa, kad tu valgai mėsą per pasninką!“ Narekacì jiems atsako: „Atleiskit, pamiršau.“ Suploja delnais ir balandžiai nuskrenda.
Alesijus nusijuokia.
ALESIJUS. Čia tai bent istorija.
TĖVAS HAMAZASP. O anie vienuoliai – netekę žado.
ALESIJUS. Tėve, rodos, apie Narekacì yra labai mažai informacijos.
TĖVAS HAMAZASP. Suprantama. Tai, ką žinom, vis iš kokio istoriko… Ir tikrai žinome mažai. Beje, jo tėvas irgi buvo istorikas. O dabar tau parodysiu tai, ko šiaip nerodom, – mūsų spaustuvę.
ALESIJUS. Tėve, kai pamatysit, kad turit bėgti, pasakykit.
Tėvas Hamazasp pasižiūri į laikrodį.
TĖVAS HAMAZASP. O Dieve, už penkių minučių laivelis! Pamečiau laiko jausmą. Atplaukite rytoj, pamatysit, ko nespėjom šiandien. Ir, jei neprieštaraujat, papietausit su mumis.
ALESIJUS. Širdingai ačiū, mielai.
TĖVAS HAMAZASP. Susipažinsite su mūsų broliais. Be to, turim svečią. Iš Armėnijos. Norėčiau, kad jūs su juo pakalbėtumėt.

2020-12-22