J. Č., nuoširdžiai

Sulaukęs netikėto pasiūlymo raštu pasidalinti įspūdžiais apie Ričardo Gavelio „Vilniaus pokerį“ knygos pasirodymo trisdešimtmečio proga, neapdairiai sutikau. Duoto pažado neįvykdžiau dėl įvairiausių priežasčių. Pirmiausia todėl, kad „Pokerio“ skaitymas mano kartai – ne tik (ir ne tiek) estetinė patirtis, bet ir kažkoks froidistinis pratimas, verčiantis dar kartą pasinerti į dažnai šlykštokus didesnio ar mažesnio konformizmo persunktos epochos prisiminimus. Pagrindinis tų laikų priešnuodis – ironija – kiek padėdavo ištverti sovietinės kasdienybės absurdą. Neries pakrantėje pakabintą ir daug metų kasdien matytą šūkį „Komunizmas lygu tarybų valdžia plius visos šalies elektrifikacija“ įsivaizdavome esant matematine formule ir piktdžiugiškai pagal mokyklines taisykles kilojome dėmenis iš vienos lygybės pusės į kitą. Išeidavo linksmi dalykai, pavyzdžiui: „Tarybų valdžia lygu komunizmas minus visos šalies elektrifikacija“.

Kaip žinia, ironija – silpnųjų ginklas. Kasdien tobulinama jo valdymo meistrystė sukelia negrįžtamas pasekmes. Pastebėjau, kad net ir visai nelinksmuose dalykuose – kartais prieš savo valią – ieškau progų pasišaipyti, šitaip, matyt, vengdamas tiesioginės akistatos su svarbiais egzistenciniais klausimais. Paprastai sakant, dažnai nepajėgiu žiūrėti į dalykus ne tik „kaip reikia“, bet ir kaip norėčiau. Taip atsitiko ir pradėjus galvoti apie kažkada skaitytą „Pokerį“. Supratau, kad ta knyga man per sunki rimtai refleksijai. Mačiau joje tragiškus artimų draugų ir tolimų pažįstamų likimus, į nebūtį nugrimzdusios epochos fizines ir metafizines realijas, bet negalėjau nieko deramai rimto apie visa tai pasakyti. Į galvą lindo pašalinės mintys, kurios tikrai nebūtų tikusios šios neabejotinai svarbios knygos jubiliejui. Tiesiog eilinį kartą bandžiau pabėgti nuo sunkių klausimų. Nuolat bėgti – nesveika, todėl dabar nutariau susirankioti tas „Pokerio“ sukeltas „gretimas“ mintis. Juolab kad jubiliejus praėjo, o skola – neįvykdytas pažadas – liko.

Mes ir jie

„Pokerį“ perskaičiau praėjus gal metams po jo pasirodymo knygynuose. Keliais prisėdimais, o tiksliau – prigulimais, kartkartėmis nakvodamas draugų bute Viršuliškėse.

Man klodavo lovą pilname knygų kambaryje, todėl pirmajam naktiniam skaitymui nusprendžiau rinktis iš tų, kurias galėjau pasiekti nesikeldamas iš patalo. Pasitaikė „Pokeris“. Tarp mano nakvynių nei lova, nei knyga nekeitė padėties, todėl kiekvienąkart rasdavau ją tiesiog ištiesęs ranką kūno atminties nurodyta kryptimi.

Buvau ką tik sugrįžęs iš pirmo prasmukimo pro lėtai kilusią „geležinę uždangą“, didžiavausi autobusu skersai, kaip dainuoja tenykščiai – coast to coast, – pervažiavęs Amerikos žemyną ir varginau draugus nesibaigiančiomis įvairiaspalvėmis, įvairiakvapėmis ir įvairiaprasmėmis kelionės istorijomis. Kažkokiu keistu būdu naktiniai „Pokerio“ skaitymai iš visų amerikietiškų prisiminimų į paviršių kėlė tuos, kurie buvo susiję su absurdiškomis sovietinio gyvenimo patirčių projekcijomis Naujajame Pasaulyje. Pavyzdžiui, apie mano pirmą įrašą dienoraštyje, atsidūrus kitoje Atlanto pusėje: „Pagaliau niekas nežino kur aš esu ir negalėtų manęs rasti.“ Arba apie klausimą, kurio sulaukiau, pasakodamas amerikiečiams Sibiro tremčių istorijas: „Kodėl tų niekšų genami iš namų žmonės nesikreipė į policiją?“

Skaitydavau beveik visiškoje tyloje, kurią drumsdavo tik tylus kažkur už sienos pravažiuojančio lifto bilsnojimas. Tų neilgų, visai šalia vykusių vertikalių kelionių monotonija bene labiausiai apribotu maršrutu pasaulyje nuteikdavo melancholiškai. Tokia nuotaika puikiai derėjo su skaitiniais, ir aš visai nenustebau, kai abstraktus, negalėjęs manęs Amerikoje rasti (nors gal niekada ir neieškojęs) niekas ir konkretūs kareiviai, prieš daugelį metų įgrūdę mano mamos šeimyną į Sibiro platybių link pajudėjusį gyvulinį vagoną, R. Gavelio dėka pavirto pilkomis beveidėmis marionetėmis, kurių valdymo gijas savo rankose laikė visagaliai Jie.

Niekada nesnaudžiantis vidinis juokdarys tuoj pat ištraukė iš atminties katalogo reikiamą kortelę: „Kas tie Jie?“ – paklausė Daiva, išgirdusį Seržo papasakotą sovietinių laikų anekdotą, kurio herojus lietui lyjant piktinosi, rodydamas žmonai staiga nušvitusią didžiulę dvigubą vaivorykštę: „Va tokiems niekams tai Jie pinigų negaili!“

Nesijaučiau kaip nors ypatingai skriaudžiamas, bet Jų nužymėtas galimybių ribas suvokiau visiškai aiškiai. Kartu su visais gyvenau lyg M. K. Čiurlionio „Karalių pasakos“ personažų delnuose laikomame pasaulėlyje, tik mūsų karaliai – Jie – vilkėjo uniformas su žvaigždutėmis antpečiuose ir kartais primindavo apie savo buvimą.

Pabėgusi iš tremties mama negalėjo bent kiek ilgiau padirbėti vienoje mokykloje: anksčiau ar vėliau pasirodydavo Jie, ir jaunutė „tamsta mokytoja“, susirinkusi kuklią mantą, vėl skuosdavo ieškoti darbo kitame Lietuvos pakraštyje.

Tėvo gamykloje vagonui nuvirtus nuo bėgių Jie pareiškė, kad įvykis turi sabotažo (!) požymių, ir todėl „draugs inžinierius“ (anuomet vyravo toks nomenklatūrinis kreipinys) ilgai lauktą kelionę į Paryžių privalės atidėti. Nesunkiai supratome – visam laikui.

Nei sibirietiška mamos praeitis, nei tėvo „sabotažas“ nesutrukdė man studijuoti matematikos (lyg R. Gavelio Gedžiui), bet iškart po studijų vis tik neleido įsidarbinti Alma Mater Vilnensis. Jie trumpai paaiškino, kad mano prašymas priimti į darbą, matyt, kažkur pasimetė. Išgirdau (o gal man tik pasirodė?) net kažkokią psichoterapinio rūpesčio gaidelę: „Ar tu tikrai jį atnešei?“ Buvo sunku greit pasirinkti teisingą atsakymą.

Vėliau, pradėjęs dirbti kitame universitete, kolegos matematiko ant stalo trumpam paliktą atverstą sovietinio saugumo kapitono pažymėjimą supratau kaip didžiausią pasitikėjimo, nuoširdumo ir rūpesčio apraišką, tarsi draugišką patarimą: „Man esant, neįžeidinėk Jų nei mintimis, nei žodžiais, nei darbais.“ Nors nesu visiškai tikras: tas mano ir Jų bendradarbis buvo stipriai išgeriantis žmogus. Galėjo tiesiog apsižioplinti.