fbpx

RITERIS, MIRTIS IR VELNIAS

Gediminas Jankus

RITERIS

Ar pastebėjote, kaip jus supantys įprasti daiktai keičiasi? Jie tampa visiškai kitokie, lyg niekada. Niekada jūsų nepažino, nepažįsta. Jūs jiems svetimas. O ir jie. Ir jie svetimi. Bet tasai kismas vyksta lėtai, palaipsniui. Ir jūs ilgą laiką neatkreipiate dėmesio. Ir įprasta aplinka tampa tokia savarankiška. Nepriklausoma. Dėl jūsų abuojumo. Atsainumo. Daiktai pradeda gyventi visiškai kitu ritmu. Savo ritmu ir ilgai slėptomis, nesuprantamomis galimybėmis. Visai kitu pasauliu. Jie pradeda gyventi. Ir nejučia įtraukia. Ir jūs priverčiamas gyventi visai kitą gyvenimą.

Aš supančių daiktų pokyčius pastebėjau atsitiktinai. Pirmiausia, antikvarinis raudonmedžio stalelis. Šis nedidukas, keistos formos baldas, senelės palikimas. Netikėtai jis pakito. Paaukštėjo, padidėjo, išsitempė. Tapo panašus į didelę senovišką komodą. Svetimą ir tokią įmantrią. Bet. Bet tikrai matytą. Matytą kur? Nebent kokiame senų baldų sandėlyje. Nebent sapne. Apimtas smalsumo, klebenau užrakintas dureles, nes raktelio, žinoma, neradau. Bet juk tai buvo jau kitos durelės. Kitas užraktas. Kitas raktas. O juk buvo, buvo senasis raktelis nuo to raudonmedžio stalelio. Tikrai buvo. Aš jį regėjau, tik nepamenu, kur.

Tada, kažkada labai seniai, atrakinau tas dureles. Jos vėrėsi sunkiai, turėjau abiem rankom traukti. Iš vidaus tvokstelėjo keistas, bažnyčią ar pakasynas primenantis kvapas. Betrūko žvakių mirgesio ir giesmių. Galva svaigo, akys priplūdo ašarų. Pamačiau boluojantį pailgą stačiakampį. Tai buvo įrėminta senoviška graviūra. Rėmeliai apsilaupę, paauksavimas nusitrynęs. Ištraukiau, įsispoksojau. Ir markstydamasis ilgai negalėjau atplėšti akių.

Paveiksle buvo pavaizduotas jojantis šarvuotas raitelis. Šalia vaipėsi staipėsi baidyklės. Kažkokios kraupios pamėklės. Jos lydėjo ar persekiojo. Tolumoje, aukštai ant kalno, bolavo pilies kuorai. Nudžiūvę brūzgynai skėtė plikas dygliuotas šakas.

O, iškiliai ir tiesiai balne besilaikantis.

O, priekin žvelgiantis.

O, atgal baimingai nesidairantis.

O, nieko nebojantis.

Kas tu? Ką reiškia tavo paslaptingas šypsnys? Kur tu joji? Koks tavo tikslas?

Iš kur, kodėl, kada?

Ar seniai graviūra slėpėsi stalelyje? Nesumojau, ką ir galvoti. Kažkokio impulso pagautas, apvaliau ją nuo dulkių ir pakabinau kamputy prie knygų spintos.

Paslaptingasis radinys blausiai bolavo šviesiais riterio šarvais ir pakeltu antveidžiu, aplink raitelį šlaistėsi bjaurios pamėklės – tik daug vėliau sužinojau jų vardus. Kaip ir pačios senosios graviūros autorių – Albrechtą Diurerį. A. D.

A.D. 1513. Tai buvo išraižyta paveikslo apačioje. Graviūra „Riteris“. O Mirtis ir Velnias – jo palydovai. Mirties galvą puošė karūna, iš kurios šnypštavo ją apsivijusios gyvatės. Kaulėtoje rankoje – didžiulis smėlio laikrodis. Kitame paveikslo krašte – Velnias bjauriu ožio snukiu. Ilgu aštriu ragu vis taikėsi Riteriui į nugarą.

Kaukolė prie tako prie tako akmenuoto žvelgia akys akelaitės ne ne akys rožės rasotos akiduobės žvelgia rožėmis kaukolė markstosi rožėmis žiedlapiai balti raudoni man merkia kankinių šventųjų kauleliai kaulai kalbasi bijok ištarti išarti kaukolė prie tako kankinių kauleliai.

O Riteris tiesiai laikėsi balne, per petį permetęs ilgą ietį. Žvelgė į priekį, lyg nieko aplink nematydamas. Nekreipė jokio dėmesio į prie jo žirgo besišliejančias pamėkles. Tik retsykiais jam (nors gal labiau – kiek besibaidančiam žirgui) jos įkyrėdavo. Pasukdavo apsukdavo ietį. Lyg miklindamas ranką. Lyg žaisdamas. Neatsilikdamas šalia šuoliavo šuva.

Riteris jojo nesustodamas, skriejo Žemutinės pilies siauromis vingiuotomis gatvelėmis. Jis jojo, o žirgo kanopos caksėjo per gaubrėtų akmenų grindinį.

Klik klak cvik cvak kėku kėku.

Ankstyvas rytas, senojoj Turgaus aikštėj darda vežimų ratai, keikiasi krovikai nešikai. Pūkščia ridendami statines, prigrūstas silkių kilkių, tempdami didžiulius sūrius. Šviežutėlė skerdiena supasi ant didžiulių kablių.

Raitelis prajojo. Su savo palyda.

Ir it koks siaubiantis trumputis viesulas praūžė. Ridenosi dužinėjo statinės, skraidė skerdienos gabalai. Sūrių galvos švyst pašvyst. Silkės kilkės amą atgavo atsigavo, link upės vingu vingu. Tyško ištiško vaisiai. Braškėdamos sviro pasviro griuvo pavėsinės. Keiksmai ir aimanos aplinkui, spruko kas tik gali, kas sveikas liko.

Raitelis prajojo. Su savo palyda.

Vlik vlak čiolde riolde vril devil.
Vril devil. Vril.

Graviūra kabojo kamputyje prie knygų spintos. Buvau ją užmiršęs. Vieną vakarą man prireikė kažkokios knygos. Negaliu prisiminti, kokios. Ar tai svarbu? Gal ne. Gal taip. Gal Joriso-Karlo Huysmans’o. Gal Roberto Browningo.

Priėjau prie knygų spintos ir jos nepažinau. Tai nebuvo mano didžiulė senoviška spinta. Antikvarinė, su įspūdingomis liūto letenomis apačioje ir įmantriais drožiniais ant riešutmedžio durelių. Nieko neliko. Ji pasikeitė, susitraukė, sumažėjo. Tapo siaurute, dviejų stiklo durelių kuklia spintute.

2020-02-20