fbpx

W.

Sandra Bernotaitė

Pjesė monospektakliui (ištrauka)

Veikia:
modernistė rašytoja Virdžinija Vulf (Virginia Woolf, 1882–1941), 59 m.

3.

Kas aš esu? Virdžinija Vulf, modernistė rašytoja. Žmona leidėjo Leonardo Vulfo.

Nematomas maištas – žydo žmona pasaulyje, turinčiame akląją dėmę ten, kur aiškiai matyti bėda su žmogiškumu. Mat kai kam svarbu, kad vyras nebūtų žydas, o man svarbu, kad tu, Leonardai, paėmei ir vedei už rankos, kai išėjau su tavimi virpančiais keliais, svaigstančia galva iš bažnyčios, tėvų namų, dvasių ligoninės, iš vienų namų į kitus, vis už rankos vedei, o aš lyg upė – šalia tekėjau.

Matai, aš visada tavimi tikiu. Net kai užtvankos, žuvys pilvais į viršų.

Kai sakei, kad meilė mane numarins, tikėjau, kai sakei, kad turiu rašyti, nes tai stipru, tikėjau, kai skaitei ir lingavai galva, ir tavo pastabas paraštėse bučiavau, nekęsdama tavęs už tiesą, savęs už melą; tikėjau, mano knygos gims viena po kitos vietoj vaikų, nes tu pasakei, kad nereikia; tikėjau, man jų (nei tau jų) nereikia taip, kaip draugystės, buvimo greta, bendro miego, kai žinai, kad už sienos yra kažkas, kam esi svarbiausia politinė problema, kasrytinė žinių naujiena.

Rami ir darbinga?

Taip, dėl tavęs.

Nerami dvasia, kuriai išgyventi gyvenimą lemta ne vieną, ne du, ne penkis kartus.

Turbūt tai esu aš, Virdžinija, ta, be palto, nuoga iš sakinių atpažįstama. Iš kalbėsenos – pauzes daranti tarp raidžių.

Leonardai, aš iššvaisčiau ir tavo gyvenimą. Aš slėpiausi už tekstų, gimiau ir laidojausi, atmušdama beprotybės epizodus elegantiška lauko teniso rakete ir stebėdama: ak, kokia jėga kamuoliukas sugrįžta, nes kažkas kitame aikštelės gale stipriai trenkia.

Dievas turbūt… yra.

Sustokime čia, padarykime pauzę amžiams.

Galėtum juk dirbti, gyventi, mylėti, ir tau pasisektų labiau, negu man suvaidinti spektaklio dalį tą, tarp dviejų veiksmų, sode ant pievelės su mūsų bičiuliais iš Blumbsberio grupės, gyvaisiais ir mirusiaisiais, atsinešusiais prie arbatos aptarti savuosius žavius likimus.

Ak, skrybėlaitės, švarkai, fantazijos, modernistinės mano suknelės, kvadratai ir trikampiai…

Man regis, visi jie, tie bičiuliai, verti atminties, o maniškė istorija – verta pamiršti.

Sunaikink mano popierius, Leonardai, žinau, tu suprasi, kuriuos.

Išblukink mano nuotraukas. Praeitį savo dienoraščiuose iškraipyk iki absurdo.

Mudviem juk tinka absurdas.

4.

Palaukite. Kas tai? Kas kviečia mane?

Vėl pradėjau girdėti balsus, ša… neklausinėkit manęs, neverskite atsakyti – žinau atsakymus, moku senovės graikų kalba tas absurdiškas ištraukas iš tragedijų, jos pasigirsta iš mano vidaus, choras yra kiekvienas lapelis ir kiekvienas pavytęs žiedelis iš vazono skanduoja tą patį:

Mirk mirk mirk mirk mirk mirk mirk.

Einu atnešti vandens, palaistysiu:

Mirkite mirkite mirkite mirkite mirkit.

Apačioje, po langu, tamsa man pamerkė akį – tu juk supranti. Iš manęs sukyla banga, bet negaliu, bejėgė esu sustabdyti aritmišką širdį, o jausti ją tokią nuolat yra skausmingai nemalonu. Nepadeda mėtos lapelio kramtymas, nepadeda smilkalai iš Indijos, eukaliptų aliejus iš Australijos – ne, rūkymo ir kavos atsisakymas – ne.

Jau geriau ji ir vėl pavirstų į akmenį. Per garsi.

Leonardai, širdie, klausei, iš kur – man iš kalnų šitą akmenį parvežė tėvas, Leslis Styvenas, o mamytė, vargšė jauna mergina vardu Džiulija…

Mano tėvas vedė tam, kad atimtų jos gyvastį ir sutrintų jos kaulus tarp dviejų akmenų – uolienas nuolat gabeno kaip suvenyrus namo tai iš vieno, tai iš kito kalnų masyvo – kol pagaliau jos neliko pasaulyje, ji išnyko kaip dvasios ūkas, nesugebėjusi rasti sau vietos nei namuose, nei kūne, juolab kitame – vyro – kūne rasti savo gyvenimui atramos.

Girdėdavau, kaip jis gurkšnoja motiną tarsi brendį, užsirūkydamas.

Šnabždėjo jos naktinukų klostės: jūsų, mergaitės, laukia tas pats, toks gyvenimas, ruoškitės jo kanibališkai fiestai, kada nebus jūsų motinos, niekas jau neužstos.

Tėvas ateis į jūsų miegamuosius, uždegs žvakę prie pat lovos, bet jau pažadinęs, taip norėjo, jam reikia, tai vyriški poreikiai, ar supranti?

Tu gimei tam, kad tėvas būtų patenkintas. Tavo gyvybė verta tik tiek, kiek jo nauda. Dabar tu esi savo pačios motina, dar per jauna suprasti santuokos spąstų sąrangą, per silpna išsigelbėti, išgyvendama vyrą.

2020-10-19