Žinojom, kad jau nebeilgai. Bet ėjom. Palikdami retesnius ir tankesnius pėdsakus. Atrodo, ieškojom šešėlio, o aplink tave grifai jau suko ratus. Man labiau patinka balandžiai, jie mane išgelbėjo. Kai pažvelgei į mane tomis akimis. Gal, jei ne tas žvilgsnis, viskas būtų kitaip. Tiesiog pasakytum, kada nekvėpuoti.
Fermata.
Niekada nerašysiu meilės, bet jeigu rašyčiau, žinau, kad joje parašyčiau vakarą. Tada supom velnius, žiūrėdami į mėnulį, be fazių juokėmės, leidom tylėt.
Fermata.
Jis sako:
– Susitinkam.
Aš atsakau, kad šiandien prasta diena ir dabar nėra pats tinkamiausias laikas, nes atrodau kaip valkata.
– O aš smirdžiu, – atsako.
Ir mes susitinkam. Tik jis nesmirdi, o aš atrodau kaip valkata.
– Čia tau saldainis. Paėmiau iš bibliotekos, tik atsargiai, nenusinuodyk. Jaučiu, piktos bibliotekos tetos gali prikišti į saldainius nuodų, kad vaikai vieną dieną nebeateitų.
Natūraliai klausiu, o kaip čia dabar būti atsargiai.
– Tu teisi, turėjau pirmas paragauti ir įsitikinti, kad neužnuodyta, kaip kitaip tau žinoti…
Išvynioja manąjį saldainį, atsikanda. Klausiamai žiūriu.
– Patikrinau, – sako.
Šypsausi.
– Nežinau, ar tau taip būna, bet kartais mane iš nieko, tarytum iš visiškai nieko, apima kažkoks graudulys. Tiesiog pasidaro graudu, ir viskas. Kažkas manyje sujautrėja. Vienąkart taip nusipirkau gėlę iš močiutės, pardavinėjančios gatvėje. Žinau, banalu iki apsivėmimo, bet norėjau jai duoti pinigų. Iš pradžių sakiau, jog nieko net neimsiu mainais. Bet mačiau, kad taip tik dar labiau nuliūdinčiau senutę… O gėlė? Ją atidaviau kitai močiutei, sutiktai ant tilto. Sakė, kad aš labai inteligentiškas žmogus.
– Bet kita istorija dar liūdnesnė, – priduria.
Klausau, nes liūdnos istorijos dažnai būna įdomesnės nei linksmos.
– Vienąkart numarinau savo vėžį, nors tik norėjau, kad jis paplaukiotų vonioje… O mama jį pagamino vakarienei, ir aš turėjau valgyti. Savo draugą. Įsivaizduoji?