2019 m. pirmą kartą atsidūriau Charkive. Miestas puikus, perstatytas 1920-aisiais, taikant į sostinės statusą (iki 1934 m. tai buvo Sovietų Ukrainos sostinė), su nuostabia architektūra – pradedant XIX a. pabaigos viduriniosios klasės ir XX a. pradžios pompastiškais pirklių statiniais, baigiant masiniu didelio masto sovietiniu konstruktyvizmu. O pagrindinė vietinio konstruktyvizmo pilis yra Gospromas (Valstybės pramonės rūmai), vienas grandioziškiausių – ir kartu ekonomiškiausių – pastatų Europoje. Tais metais rašiau savotišką meno istorinį ir politinį dienoraštį lyg pagal Bruce’ą Chatwiną, lyg pagal Roland’o Barthes’o „Mitologiją“. Toliau pateikiama ištrauka iš to dienoraščio.

Praėjo dveji su puse metų. Išprotėjęs kaimyninės šalies diktatorius bombarduoja šį gražų miestą. Priešais Gospromą – didžiulio savivaldybės pastato kairiojo sparno griuvėsiai; į jį pataikė rusų raketa. Posovietinis pasaulis žlugo per kelias dienas, ir iš jo išlindo išsišiepęs agresoriaus snukis. Tai, ką pastatė šviesesne ateitimi, net jei naiviai ar net nusikalstamai, tikėję žmonės, galiausiai tapo griuvėsiais, gūdesniais už viduramžiškuosius.

Tikiu, kad gyvenimas nugalės negyvenimą, kad karas baigsis gėrio pergale, kad grįšiu į Charkivą – ir, kas žino, galbūt visai kitaip pamatysiu Laisvės aikštę – didžiausią Europoje, o šiandien – ir didingiausią tikrosios Laisvės aikštę, už kurią kovoja Ukrainos gyventojai. Pamatysiu švintančiuose nuostabios ateities spinduliuose.

No pasaran!

2022 m. kovo 1 d.

2019 m. rugpjūčio 6 d.

Su G. ir Ž. stovėjau Laisvės aikštėje Charkive ir apžiūrinėjau apylinkes. Vaizdai kaip reikiant: iš šios Sumų gatvės pusės aikštę supa du monstriški universiteto pastatai, stalinistiniai, bet amerikonistiniai, su numanoma užuomina į art deco, kurio dėl akivaizdžių priežasčių SSRS nebuvo, bet norėjosi, šitaip norėjosi! Tarp jų – didysis konstruktyvistinis Gospromo kompleksas, sovietų technokratijos skrydis į aukštumas, tiesą sakant, tik dėl jo ši valdžia ir buvo užmaišyta tarsi tešla. Štai jums nauja šalis su nauju žmogumi, štai jums naujosios Ukrainos naujoji sostinė – Charkivas, be jokios ten pūkuotos senovės, kaip kad Šv. Sofijos soboras ar Kijevo Pečorų laura, štai jums nauja atnaujinto Donbaso pramonė (nors pradėta Velso inžinierių ir darbininkų dar prieš revoliuciją), o štai jums naujas naujos architektūros pastatas, iš kurio bus vadovaujama naujajai pramonei. Gospromas – pirmojo penkmečio plano, prasidėjusio būtent tą akimirką, kai buvo duotas startas eksploatavimui, pagrindinė architektūros kolona. Bet va – paradoksas. Vos pastatytas jis iškart tapo ką tik pasibaigusios istorijos anachronizmu, na, ir apskritai ideologiškai įtartinas, jei ne pavojingas. Po kelerių metų konstruktyvizmas pasirodė politiškai ir architektūriškai netinkamas šalyje, kuri persiorientavo į ampyrą – bet jau buvo per vėlu, juk negriausi, tad pravers. Yra įdomi 1930 m. nuotrauka, kurioje priešais fasadą – tarsi didžiulė tribūna arba tiesiog konstrukcija, ant jos – Lenino ir (palyginti) jauno Stalino portretai, o virš jų – milžiniškas gaublys. Nuotraukoje jis atrodo nelabai apvalus, gana kubistinis, SSRS ant gaublio išskirta spalva, nubrėžtos kitų šalių ir žemynų, kuriuose jos yra, sienos, taip suprematistiškai. Toks įspūdis, kad 1930-ieji buvo paskutiniai metai, kai sovietų valdžią mėginta sutaikyti su avangardu praktiniais tikslais, bet veltui.

Gospromas – pilis, tvirtovė, „valstybinės pramonės“ bastionas, ten turėjo būti dviejų dešimčių valstybinių pramonės trestų, Sovietų Ukrainos Vneštorgo ir Gostorgo valdybos ir net bankas, bet Pramonės, vadinasi, teisingas ir valstybinis. Šis rinkinys idealiai atspindėjo SSRS ekonomikos funkcionavimo mechanizmą XX a. 3-ajame dešimtmetyje, beveik iki pat jo pabaigos, iki pirmojo penkmečio plano ir kurso spartesnės industrializacijos link. Tai reiškė, kad sunkioji ir vidutinė pramonė – valstybinė, o lengvoji pramonė ir prekyba (dažniausiai smulkioji) gali būti privati. Vis tik – NEP. Tokioje sistemoje žodis „prekyba“ – ne fikcija, vadinasi, reikalingi ir Gostorgas, ir Vneštorgas, iš dalies net atitinkantys savo pavadinimus. O politinė sistema irgi kažkas tokio – TSKP turi visą valdžią, bet yra frakcijos ir netgi vyksta partijos vidaus diskusijos. Tas pats kultūroje ir kitur. Tačiau nuo 1927–1928 m. viskas ryžtingai keičiasi, iš pradžių ne taip pastebimai, paskui vis greičiau ir greičiau, išbuožinimo ir dalies valstiečių sunaikinimo keliu (o po kelerių metų Ukrainoje įvykdomas Holodomoras), jau buvo paleistas represijų konvejeris, diskusijos vyko tik apie tai, kiek šovinių panaudoti kiekvieno atskiro liaudies priešo egzekucijai, o gal nenaudoti, sulaužyti kaukolę geležiniu strypu ar kirvio pentimi – ir baigta. Neprotinga šaudmenis ištratint vidaus priešams, nes prireiks išorės… Kulkos paskubomis liejamos statomose gamyklose, be jų ten ir daugiau visko gaminama, šiuos reikalus valdo jau nebe trestai, o, kaip ir priklauso, komisariatai, kuriuose sėdi nepribaigti seni inžinieriai ir administratoriai, gausiai praskiesti naujais kadrais. Jie dreba dėl savo gyvybės, bet to neparodo. Apskritai entuziazmo yra, ir ne be pagrindo: vyksta statybos, auga gamyklos, stiprėja pramonė. Kartu su pramone stiprėja ir naujas režimas su tuo pačiu vadu kaip ir XX a. 3-ojo dešimtmečio antroje pusėje, tačiau jau galutinėje ir neatšaukiamoje stadijoje. Netrukus šis vadas atsisakys absurdiško savo pirmtako proletarinio internacionalizmo ir imsis naujos imperijos kūrimo. Imperijai reikia savo stiliaus – tokiu tampa stalinistinis ampyras su pašvinkusia nostalgija romėnų didybei ir renesanso spindesiui. Praktinės konstruktyvizmo stiliaus ir pasaulėžiūros utopijos, svajojusios apie socialiai konstruktyvią visuomenę, gyvenančią konstruktyviuose konstruktyvaus dizaino pastatuose, atmetamos kaip nekonstruktyvios. Apie konstruktyvizmą geriau neužsiminti, būsi sveikesnis – taip manė tie, kurie išgyveno. Charkive daug pastatų, aiškiai atspindinčių vienos eros pabaigą, kitos aušrą – prie griežtų konstruktyvistinių namų prilipdytos nevykusios skulptūros, piliastrai, balkonai ir kitos dekoracijos, mėgtos aistrą vulgariai prabangai jautusio diktatoriaus.