Turbūt nieko nenustebinsiu teiginiu, kad Paryžius pirmiausia asocijuojasi su mada. Visgi, jei kalbėtume apie Luvrą, ši Prancūzijos sostinės axis mundi būtų greitai pamiršta. Tačiau atėjo diena, kai padėtis pasikeitė: 2025-ųjų pradžioje atidaryta plataus spektro mados paroda „Louvre Couture“, susiliejanti su žymiojo muziejaus interjeru. Taigi, kas tai ir kodėl tai įvyko?

Naujausiuose tyrimuose bei knygose apie mados pasaulio legendas – Donatellą Versace, Alexanderį McQueeną, Yves’ą Saint Laurent’ą, Danielį Roseberry’į („Schiaparelli“ mados namai) – vis dažniau aprašoma istorinių, meninių kontekstų įtaka jų kūrybai. Platesnis peizažas konstruoja tiltą ir plačiosios visuomenės akyse tartum vėl gražina madą į meno Olimpą, atsiribojant nuo komercijos bei kasdienių diskusijų apie mados ženklų suvienodėjimą dėl jų priklausymo vienam konglomeratui – LVMH arba „Kering“. 

Dabar pravėrę Luvro duris pamatome, kad mada vystosi ne tik dėl staigių pokyčių ar sezoninių tendencijų – ji taip pat semiasi įkvėpimo iš praeities istorijų. Ryšiai tarp kultiniais tapusių dizainerių ir meno pasaulio yra nesuskaičiuojami. Prieš atvykdamas į Paryžių, būčiau dėl to nustebęs; dažnam įprasta į madą žvelgti per komercijos ar nouveau riche – prabanga besipuikuojančių ir statusui įtvirtinti madą naudojančių naujųjų turtuolių – prizmę. Juk čia svarbiausi vartotojai, ne kūrėjai! Būtent Luvro kolekcijų apsuptyje pristatomi mados šedevrai šį paviršutinišką, profanišką požiūrį sudaužo tartum kūju stiklą, ir lankytojas sau tyliai pasako: „Šiandien keliauju nuo profanum prie sacrum.“ Štai jums Luvro aukštosios mados namai!

Vėsią, bet saulėtą vasario popietę atvykęs į „Louvre Couture“, parodos apraše aptikau frazę: „Juk nuo Paulio Cézanne’o laikų žinome, kad „Luvras yra knyga, iš kurios mokomės skaityti“. Dailininko žodžiai duria į pačią muziejaus ir aptariamos ekspozicijos esmę, pradėdami odisėją beieškant paaiškinimo, kaip šie neišsenkantys istorijos bei meno rūmai tapo įkvėpimo šaltiniu, maitinančiu ir vieną gyvybingiausių šiuolaikinio meno sričių – mados pasaulį. „Odisėja“ čia išties tinkamas žodis, nes tvankiose salėse, kurias sieja siauri praėjimai, tenka irtis per nevaldomą lankytojų masę. 

Visgi negalima sakyti, kad įvyksta viską apverčianti revoliucija. Tradicijos išlieka: atsižvelgiant į muziejaus „enciklopedinį neaprėpiamumą“, nuspręsta laikytis metodologinio požiūrio, nukreipto į dekoratyvinių stilių, skirtingų interjero dizaino amatų bei ornamentikos istorijos tyrinėjimą, judant per Luvro Dekoratyvinio meno skyriaus galerijas. Tekstilė yra kiekvienos šio skyriaus erdvės epicentre, nesvarbu, ar tai mados kūriniai, ar interjero dizaino sprendimai, pavyzdžiui, įspūdingi gobelenai. Išryškėja pirmoji – medžiagiška – aptariamos parodos, o gal net mados spektaklio, gija, siejanti drabužį ir interjerą. Juk, žvelgiant istoriškai, šiedu aspektai visuomet sąveikavo vienas su kitu: erdvė reikalavo apdaro, o apdaras – erdvės. Kalbu ne apie feodalinį, o tolygų, „kolegišką“ santykį tarp dviejų pasaulių vadovų.

„Louvre Couture“ ypač svarbi siekiant priminti dizaino korifėjų vaizduotės plotmę kūrybinę krizę išgyvenančiame mados pasaulyje, kuriame dizainerių apykaita vyksta konglomeratų viduje (t. y. iš mados namų, priklausančių LVMH ar „Kering“ grupei, kuris nors meistras persikelia į kitus). Beveik 9000 kvadratinių metrų plote eksponuojami 99 aukštosios mados kūriniai, o šalia – daugybė aksesuarų, naujai atskleidžiančių glaudų istorinį dialogą tarp mados sferos ir įstabių Luvro šedevrų. Apimamas laikotarpis nuo Bizantijos iki Antrosios Prancūzijos imperijos. Pasak muziejaus, visi tarp eksponatų pristatomi drabužiai bei aksesuarai specialiai pasiskolinti iš žymiausių Paryžiaus ir viso pasaulio mados namų.

Taigi, kas inspiravo kūrėjus, kurių darbai regimi „Louvre Couture“? „Forbes“ rašoma, jog legendinį mados dizainerį Karlą Lagerfeldą įkvėpė Luvro muziejaus dekoratyvinio meno rinkinys. Pažvelkime į „Chanel“ 2019 metų pavasario–vasaros aukštosios mados kolekciją: vienas švarkų dizainų susišaukia su Luvre pristatomos XVIII a. baltos ir mėlynos spalvų komodos, sukurtos Mathieu Criaerd’o, estetika. Drabužio medžiaga išsiuvinėta atkartojant minėtąjį baldą puošiančius ornamentus – šį skrupulingą darbą atliko „Lesage“ siuvinėjimo namai. Dar parodoje galima išvysti „Chanel“ sijoną, padabintą stručio plunksnomis. Tokie pasirinkimai kuria tiesioginį ryšį tarp praeities ir dabarties, tartum „išversdami“, rekonstruodami istoriją šiandienos žiūrovui.

Pasak „Louvre Couture“ kuratoriaus Olivier Gabet, kartais dizaineriai apsupdavo save tokia gausybe objektų, jog šie tapdavo tiesioginiu, organišku jų įkvėpimo šaltiniu. Pavyzdžiui, ant Hubert’o de Givenchy švarkelio atsikartoja André-Charles’io Boulle’io ornamentiniai motyvai. Kita vertus, žvalgantis po ekspoziciją matyti, kad dizainerių ausis dažnai pasiekia istorijos vėjai bei naratyvai. Gabet teigimu, jie „neša šnabždesius ir fantazijas – nuo epiškiausių iki keisčiausių“. Tuo pasižymi Marios Grazios Chiuri („Dior“ mados namai) darbai, įkvėpti Italijos Renesanso taikomojo meno. Bet ne tik ši dizainerė žvelgia į istoriją kaip į neišsenkantį šaltinį – vieną moderniausių ir išskirtiniausių pastarojo meto kūrėjų Irisę van Herpen, realizuojančią savo sumanymus 3D spausdintuvu, inspiruoja gotikinė architektūra: liepsnas primenančiomis formomis ji persikelia ant van Herpen sukurtų rūbų. Tokių mados objektų pristatymas Luvre nesisieja su rūmu interjeru, bet suranda jungtį su parodos idėja ir leidžia lankytojui pažinti autorių įkvėpimo šaltinius.

Vienas labiausiai įsiminusių kūrinių – Danielio Roseberry’io rankų darbo iš kalto žalvario ir patinos pagaminti biustai, per šou paprasčiausiai užmaunami ant modelių. Vario spalvos metalinė skulptūra ir po juo esanti minimalistinė juoda suknelė sudaro netikėtą kontrastą su už jų kabančiu gobelenu, simbolizuojančiu monarchijos galią, bei dešinėje po stiklu eksponuojamu auksiniu biustu. Šioje parodos dalyje atsiskleidžia mintis, dažnai mane aplankydavusi žvelgiant į prancūzišką meną, ypač teatrą. Kalbu apie konservatyvumą ir dalinį susilaikymą nuo klasikos interpretacijų už akademinių bei jau anksčiau „didžiųjų protų“ nurodytų ribų. Priešingas elgesys, kiek teko suprasti Sorbonoje, negalimas, nes kitu atveju būtų laužoma tradicija ir naikinamas paveldas. Visgi, juk būtent minėtame ekspozicijos vaizdinyje atrandame interpretacijos grožį ir pamatome, kad mada šiandien yra erdvė, kur istorija ir klasikiniai pasakojimai gali atgimti taip, kad vėl paliestų mus, žvelgiant ne tik pro nacionalinio pasididžiavimo ar praeities dulkių prizmę. Luvro pasirinkimas suformuoti tokį ekspozicinį vienetą leidžia pajausti užgimstančią didžiųjų institucijų drąsą. Tai ypač reikalinga nūdienos Prancūzijoje, lėtai bandančioje permąstyti savo būklę ir atrasti kelią atgal į klestėjimą, tik šįkart be imperializmo, vergovės ar kitų žiaurių priemonių.

Visa, ką paminėjau, – tik mažytės „Louvre Couture“ detalės, menančios centrinę ekspozicijos idėją. Judėdami iš salės į salę, regime ir Demnos („Balenciaga“) sukurtus šarvus, ir viduramžių gobelenų, įkvėpusių visai neseniai iš aktyvios veiklos pasitraukusį Dries Van Noteną. Taip pat randame Palissy’io keramikos dirbinių, atgimstančių Matthieu Blazy („Bottega Veneta“) bei Alexanderio McQueeno darbuose, subtilūs XVIII a. amatai atsispindi groteskiškuose Johno Galliano kūriniuose. O, štai, jei tikėsime parodos kuratoriumi, Jonathano Andersono, Versace’ės, „Dolce & Gabbana“ mados namų bei Vivienne’os Westwood modeliuose panaudotas visų šių įkvėpimo šaltinių derinys.

„Louvre Couture“ itin svarbi scenografija. Ją, siekdama pakviesti lankytojus į kelionę po mados ir meno pasaulius, sukūrė Nathalie Crinière. Ekspozicijos išdėstymas, viena vertus, leidžia žmonėms pasivaikščioti po rūmus ir patiems atrasti savo kelią prie kiekvieno aukštosios mados eksponato, kita vertus, kiek klaidina ir net erzina. Norėdamas nuoseklumo, ir pats prasmegau turistų jūroje, tačiau galiausiai pasiekęs kūrinius, beveik kaskart nustebdavau dėl netikėtų derinių ir jų kontekstų plotmės. Organizatorių tvirtinimu, paroda kuruota remiantis istoriniais laikotarpiais, jų atmosfera ir, aišku, nepamirštant įkvėpimo. Pavyzdžiui, Conseil d’État (Valstybės Tarybos) patalpose demonstruojama Grand Siècle (Didžiojo amžiaus) meno įtaka, o paskutinė ekspozicijos dalis skirta XIX a. ekscesui, kurį vainikuoja didingi Napoleono III apartamentai su prabanga jiems nenusileidžiančiais aukštosios mados drabužių modeliais. 

Taigi, būtent scenografija geriausiai apibendrina „Louvre Couture“ bei jos tikslus. Jei kas paklaustų, apie ką ši paroda, atsakyčiau trumpai: apie įkvėpimą ir istoriją, žvilgsnį į praeitį ir drąsą ją restauruoti ar reformuoti. Juk tai ir yra mados esmė – ji sukasi ratu, rinkdama detales iš praeities, ir formuoja naują mozaiką. Viskas jau sukurta, telieka pažvelgti kitaip.

2025-05-29