Apie Japonijos Vidaus jūros salas pirmąsyk išgirdau prieš keletą metų. Tuomet jos mane suintrigavo šiuolaikinio meno muziejų, minimalistinės architektūros ir vaizdingos gamtos junginiu. Be to, čia vyksta Setoučio tarptautinė šiuolaikinio meno ir architektūros trienalė, organizuojama nuo 2010 metų. Ji gimė siekiant prisidėti prie Japonijos regionų gaivinimo, ilgainiui renginio apimtis pamažu plėtėsi: pradžioje apsiribota dviem uostamiesčiais bei septyniomis salomis, o šiemet kūriniai pristatyti jau net dvylikoje salų. Didžiausia iš jų – 150 kvadratinių kilometrų aprėpianti Šodošima, mažiausia – vos vieno kvadratinio kilometro Ibukis. Daugiausia dėmesio trienalė skiria architektūros ir meno santykiui, siekia puoselėti vietinę tapatybę, įtraukti tenykštes bendruomenes. Ir tai ne tuščios deklaracijos – šiais metais į renginį kviečiančiuose plakatuose puikavosi trys meną pažinti nusiteikę vietiniai senjorai, drąsinantys Setoučyje apsilankyti ir kitus daugiau laisvo laiko turinčius vyresnius japonus. Salų aktyvinimo programa itin sėkminga – rekordiniais 2019 metais trienalė pritraukė virš milijono lankytojų, o tai, žinoma, reiškia verslo galimybes ir naujas darbo vietas, ypač – didesnę motyvaciją regione likti jauniems žmonėms.

Salas nuo Tokijo skiria beveik 700 kilometrų, tačiau skrydis neprailgsta. Pakeliui į Takamacu uostamiestį svarsčiau, kaip reikės suderinti meno kritikės priedermę kuo išsamiau susipažinti su aprašomu reiškiniu ir norą pamatyti įdomesnes vietas, bet labai greitai paaiškėjo, kad jokio konflikto nebus: bienalės organizatoriai taip sumaniai parinko kūrinių lokacijas, kad nori nenori esi priverstas apžiūrėti vietines įžymybes. Visgi net ir tokiu atveju per intensyvią penkių dienų programą pavyko aprėpti tik tris salas ir vieną uostą (neaplankytos liko Megidžimos sala, kurioje menininkai įkūrė vietiniams ir turistams skirtas keistas parduotuvėles, skalbyklą bei kino teatrą; Ogidžima ir Inudžima, vykdančios savąsias senų namų transformacijas; miniatiūrinė džiovintomis sardinėmis garsėjanti Ibukidžima etc.). Daugelis meno objektų – gana atokiose vietovėse, tad norint į jas patekti prireikia šiek tiek kantrybės. Išties, toks formatas skatina atsiriboti nuo didmiesčiams įprastos visuotinės skubos, judėti sąmoningumo link – šiuo aspektu Setoučio trienalė stipriai išsiskiria iš kitų pasaulinių meno renginių, nors ir kalbančių apie įvairias visuomenės problemas, bet nesiūlančių jokių realių sprendimo būdų. Užuot mėginusi pakeisti visą pasaulį, ji pokyčius stengiasi daryti nedidelėje teritorijoje, o žiūrovus skatina pradėti nuo savęs.

Atvykusi pirmiausia patraukiau į Šikoku kaimą – folkloro muziejų, kurio teritorijoje slėpėsi kelių autorių kūriniai. Izraelio menininkas Ramas Katziras ovalioje valstietiškoje cukraus gamybai skirtoje troboje įkomponavo skulptūrinį objektą – lagaminą milžiniškame butelyje (Suitcase in the Bottle, 2019), kalbantį apie šiuolaikinių žmonių polinkį plaukti pasroviui, dažnai keisti gyvenamąją vietą. Japonų menininkė Hiroko Motoyama visoje muziejaus teritorijoje išbarstė nedidelio formato skulptūras – „Užmaskuotas dievybes“ (Deity in Disguise, 2022). Jos kiškių, avinėlių, vorų bei kitų gyvių figūros išnyra įvairiose garbinimo objektams tinkančiose vietose, susilieja su senąja japonų architektūra ir primena tikėjimą totemais. Apžiūrėti kūriniai mezga dialogą apie praeitį ir dabartį, buvusius ir esamus žmonių įpročius bei įsitikinimus; ši tema toliau plėtojama šalia Takamacu uosto eksponuojamuose darbuose. Tai gyventojams ir kitiems praeiviams dedikuoti lengvai susitapanti leidžiantys kūriniai: britų menininko Juliano Opie skulptūros „Bankininkas“, „Slaugytoja“, „Detektyvas“, „Advokatas“ (Banker, Nurse, Detective, Lawyer, 2015), kurių akmeniniai siluetai žengia plačiu žingsniu, ir japono Juno Hommos „Laukimas / Ponas Vidinė jūra“ (Waiting for / Mr. Inland Sea, 2013) – su autobusų stoties akmeninėmis sienomis susiliejantys keliautojų kontūrai. Skubėjimas – XXI amžiaus liga, tačiau prieplaukoje pasitinkantys japonų menininko Shinjio Ohmakio skulptūriniai stulpai „Liminalus oras – šerdis“ (Liminal Air -core-, 2010), panašūs į besisukančius vilkelius, leidžia įžengti į lėto buvimo oazę – Yoyoi Kusamos taškeliais išmargintą keltą, plaukiantį Naošimos salos link.

Iš megapolio Tokijo atvykus į Naošimą, stebina draugiški vietinių veidai, iš visų pusių sklindantys rytiniai pasisveikinimai, apytuštės gatvelės. Jūros kvapas, žvejų laiveliai, tolimi salų kontūrai – kol neprieinu pagrindinių bienalės vietų, kur jau lūkuriuoja meno turistų būreliai, visu tuo galiu džiaugtis visiškai privačiai.

Meno salomis Setoučio regionas pamažu ėmė virsti 1992-aisiais, kai Naošimoje atsidarė „Benesse“ fondo įsteigtas muziejus-viešbutis. Jį suprojektavo vienas žymiausių japonų architektų Tadao Ando’as, per praėjusius trisdešimt metų Naošimoje taip pat pastatęs Čiču bei japonų-korėjiečių minimalisto Lee Ufano muziejus, be to, įrengęs ir vieną nediduką, skirtą savo architektūros darbams. Dėl pasaulinio lygio muziejų koncentrato Naošimos sala greitai tapo turistų traukos centru bei viena iš pagrindinių trienalės vietų. Jos vizitinė kortelė – taškuotosios Kusamos moliūgų skulptūros, kurias šiais metais papildė naujame Ando suprojektuotame paviljone įkurdinta viena iš ankstyvųjų autorės instaliacijų „Narcizų sodas“ (Narcissus Garden, 1962).