Antrojoje šiuolaikinio šokio platformoje „Moving Balkans“ – vien pliusai (suskaičiuokite patys!)

Festivaliai kartais panėšėja į oro uostus – žmonės nuolat kažkur skuba, ieško savo vartų, o po kelių dienų nebeprisimena, kurioje šalyje yra. Novi Sade (Serbija) įvykusi šiuolaikinio šokio platforma „Moving Balkans“ palieka visiškai priešingą įspūdį [1]. Dar prieš atvykstant nesunku susigaudyti praktiniais klausimais, kurie už Europos Sąjungos ribų staiga tampa itin svarbūs, – valiuta, maršrutai, interneto ryšys, – o organizatorių pasirengimas padėti juntamas nuo pat pradžių [2]. Nors „Moving Balkans“ vyksta vos antrus metus, jau spinduliuoja seniai įsitvirtinusiam festivaliui būdingu užtikrintumu. Spektakliai ir susitikimai išsibarstę po visą miestą, tačiau „SKCNS Fabrika“ kompleksas tampa pulsuojančia vyksmo širdimi – savotišku uostu, kur nuolat sugrįžtame. Patirtis primena nesibaigiantį balkanišką sambūrį, kuriame menas iš tiesų tiesia tiltus tarp žmonių [3].

Greitai paaiškėja, kad spektakliai čia – anaiptol ne vienintelis svarbus dalykas. Programa turi erdvės kvėpuoti: lieka laiko su menininkais išgerti kavos, apsilankyti pristatymuose, išbandyti ir patirti virtualią realybę bei pasinerti į netikėtus susitikimus [4]. Klausantis diskusijų apie bendradarbiavimą ir keliaujant iš vienos festivalio erdvės į kitą, pamažu apima jausmas, jog čia susirinkusieji kalba ne apie konkurenciją, o apie bendrus namus [5]. Galbūt todėl dešimt programoje pristatomų spektaklių jungiasi į platesnę istoriją apie žmones, išvargintus pramogų, triukšmo ir pertekliaus, tačiau vis dar ieškančius būdų atsilaikyti [6]. Tik žvelgiant atgalios paaiškėja, kad Charos Kotsali darbas „It’s the End of the Amusement Phase“ netikėtai tapo šių metų „Moving Balkans“ leitmotyvu [7].

Vlado Benescu ir Alexandros Mihaelos Dancs (Rumunija) „Somatic Freaks – The Proprioceptors Revolution“ funkcionuoja kaip savotiškas festivalio prologas. Trijų valandų kūrinys iš pirmo žvilgsnio atrodo kone asketiškas: dvi didžiulės padangos, medinė lenta ir du kūnai, nepaliaujamai svyruojantys pirmyn atgal. Visgi netrukus ši paprasta kompozicija ima priminti patį gyvenimą. Šokėjai krinta, vėl pakyla, ieško pusiausvyros ir pradeda iš naujo. Tarp jų galioja nebylūs susitarimai, kuriems nereikia žodžių. Vieną akimirką pagaunu save kartu su atlikėjų kūnais kreipiant telefoną į šoną, tarsi taip galėčiau padėti jiems išsilaikyti. Nepaisant paprastumo, spektaklis nė akimirką nepaleidžia žiūrovo dėmesio. Tylus, atkaklus kartojimas ilgainiui virsta metafora žmonių, kurie, išsekinti nuolatinių dirgiklių bei reginių pertekliaus, tiesiog iš naujo mokosi tvirtai stovėti ant kojų.

Kostos Karakashyano (Bulgarija) „Insert Coin / Player One“ pasuka visiškai kita kryptimi. Keturi muškietininkai (Aleksandras Gočevas, Biliana Colova, Emilija Tončeva, Neli Georgijeva) veikia tarsi žmonėmis apsimetantys algoritmai, kurių tikslas – tapti nepakeičiamais. Prieš pasirodymo pradžią publikai dalijamos monetos primena socialinių tinklų ekonomiką, kurioje dėmesys tapo valiuta. Žaidimui prasidėjus, kuo daugiau su personažais bendrauji, tuo žmogiškesni jie atrodo: klausia vardų, prašo atskleisti paslaptis, siūlo paguodą. Tarp susitikimų įsiplieskia keistos kovos iki nokauto, primenančios vaizdo žaidimų scenas. Iš pradžių vizualiai paveikios, ilgainiui šios scenos tampa nuspėjamos, todėl stipriausia kūrinio dalimi išlieka intymus atlikėjų santykis su žiūrovais. Erdvėje aidint tokiems žodžiams kaip „kurti“ ir „generuoti peržiūras“, skaudžiai aiškėja, kad net vienatvė dabar yra prekė. Galbūt pramogų etapas iš tiesų baigiasi tada, kai artimiausio žmogaus palydovo vietą užima algoritmas. 

Ginevros Panzetti ir Enrico Ticconio (Kroatija) spektaklio „All’Arme“ pasaulyje vyrauja nuolatinė parengtis. Šių autorių choreografinė kalba brandi, išgryninta ir iškart atpažįstama. Šešios moterys (Martina Tomić, Ida Jolić, Viktoria Bubalo, Marta Krešić, Filipa Bavčević, Nastasja Štefanić-Kralj) juda tarsi vienas organizmas, kuriame individualumas nuolat užleidžia vietą kolektyvinio ritmo jėgai. Tikslūs gestai, įtampą auginantis garsovaizdis bei karinių pratybų įkvėpti judesiai pamažu įtraukia stebėtojus į nesibaigiančios mobilizacijos būseną. Viena šokėja krinta, kita ją pakelia, grupė persirikiuoja ir judėjimas tęsiasi. 

Kūrinys svyruoja tarp moteriško įniršio ir pažeidžiamumo, o sinchroniško judėjimo galia sykiu hipnotizuoja ir kelia nerimą. Ryškiai raudonas fonas (ekranas) – galbūt aliuzija į matadoro muletą – dar labiau sustiprina tvyrančią įtampą, leidžia pajusti, kokia trapi gali būti riba tarp gynybos ir puolimo. Choreografija iki pat pabaigos išlieka stebėtinai vientisa, o jos preciziškumas išlaiko kūrinio įtaigą net tada, kai emocinis poveikis atrodo santūresnis, nei žada regimi vaizdiniai. Spektaklis palieka paprastą, tačiau nerimą keliantį klausimą: kur baigiasi gynyba ir prasideda agresija? 

Po tokios disciplinos bei precizijos Adrijanos Dancevskos Rovčanin (Šiaurės Makedonija) „Mockumentary“ panėšėja į visai kito pasaulio eskizą. Drago kultūros elementai, sirenos mitas ir jaunatviški eksperimentai susiduria industrinių garsų bei žvilgančių objektų migloje. Deformuoti Ninos Petruševskos ir Lukos Gjorgjievskio kūnai, rodos, pakimba kažkur tarp žmogiškumo ir gyvuliškumo.

Sąmoningai fragmentiškas, tarytum neužbaigtas „Mockumentary“ nevengia dviprasmybės, palieka ilgai neišsisklaidantį nerimo pojūtį. Toks atvirumas intriguoja, tačiau itin stiprios ir nuoseklios festivalio programos kontekste jam kiek sunkiau palikti ilgalaikį įspūdį.

Vienas subtiliausių šių metų „Moving Balkans“ atradimų – Enyos Belak ir Kristýnos Peldovos (Slovėnija) „Unfolded Moments“. Čia ekranas, kamera bei gyvas kūnas mezga dialogą it atspindžiai, nebežinantys, kuris iš jų yra pirminis. Baltai vilkinti Peldová ekrane susitinka su raudonai apsirengusia savo antrininke, o projekcijos tampa tarsi antrąja oda. Viena įspūdingiausių akimirkų – kai projekcija pakeičia atlikėjos odos spalvą, o ji pati, regis, savo rankomis mėgina nusitrinti šią svetimą tapatybę.

Paaiškėja, jog šalia techninės įrangos sėdinti moteris (Belak) yra ne asistentė – ji taip pat choreografijos tąsa. Kūno, judesio bei technologijų dialogas čia stebėtinai organiškas, atveriantis naujų būdų suvokti jų tarpusavio santykį. Pakibęs tarp tamsos ir šviesos, tikrovės ir atspindžio, „Unfolded Moments“ tyliai klausia: kur baigiasi kūnas ir prasideda tapatybė? 

Iliaso Chatzigeorgiou (Graikija) „Scared“ primena kabaretą, vykstantį kažkur tarp Dante’ės „Pragaro“, „Adamsų šeimynėlės“ ir gatvės šokio kultūros. Atlikėjų (Kostas Phoenixas, Sofia Pouchtou, Mairi Giannoula, Haris Chatziandreou, Periklis Petrakis) burnose laikomi balionai – tarytum jų gyvybę palaikantys dirbtiniai plaučiai. Vienam sprogus, drauge susmunka ir kūnai. Gimdymas čia virsta groteskiška komedija, mirtis – gimtadienio vakarėliu, o palubėje besisukantis disko rutulys – pomirtinio pasaulio saule. Besikeičiančios spalvos sceną paverčia vaiduoklišku atrakcionų parku.

Šio reginio sūkuryje Chatzigeorgiou demonstruoja įspūdingą gebėjimą gatvės šokio elementus įpinti į teatrinę kūrinio kalbą taip, kad judesys taptų neatsiejamas nuo juo perteikiamų idėjų. Visko vyksta tiek daug, kad, regis, pats spektaklis bet kurią akimirką gali sprogti. Visgi po pertekliumi slypi kai kas tamsesnio – gyvenimo šventė, nuolat grasinanti subyrėti po baimės našta.

Panašus pojūtis lydi ir Dejano Georgijevo (Bulgarija) „Last Orbit“. Keturi kūnai (paties choreografo, Biancos Braunesberger, Marinos Haralambovos ir Aleksandro Gočevo), kosminiai garsai, ištįsę kaklaraiščiai bei kruopščiai kuriami šešėliai formuoja pasaulį, kuriame gravitacija tarytum netekusi galios. Ant vienos kiekvieno šokėjo pėdos avimas platforminis batas leidžia atlikėjams trumpam tapti aukštesniems, kad vos po kelių akimirkų vėl sugrįžtų prie įprasto savo ūgio. Šviesa tai paslepia juos, tai vėl ištraukia iš tamsos – it nežemiškas būtybes, trumpam apsilankiusias Žemėje.

Vis dėlto neretai atrodo, kad toje pačioje orbitoje skrieja keli skirtingi spektakliai. Muzika vis iš naujo pranašauja pabaigą, kuri taip ir neateina, o atlikėjai dreifuoja vienas kito link, ieškodami trapaus artumo. Tarsi negalintis nusileisti palydovas, „Last Orbit“ lieka pasmerktas be galo suktis erdvėje, ilgėdamasis centro, kurio nebėra.

Martos Rak (Kroatija) „Appropriations: territory“ skleidžiasi nelyg nuolat save perbraižantis žemėlapis. Sluoksniuota vizualinė kūrinio kalba kartais verčia sutrikti, nežinant, kur sutelkti dėmesį, tačiau ši nežinomybė, panašu, atkartoja platesnį spektaklio tyrimą apie nuolat kintančias ribas. Automobilis, ekranai, projektoriai bei gyvas kūnas čia egzistuoja vienoje ekosistemoje, kurioje teritorija tampa ne tiek geografijos, kiek atminties ir priklausymo klausimu.

Leisdama gyvai kuriamiems vaizdams bei prisiminimams realiu laiku keisti spektaklį, Marta „Appropriations: territory“ pratęsia vieną iš vis pasikartojančių festivalio temų – neapibrėžtumą, kur baigiasi mūsų teritorija ir prasideda pasaulis. 

Ermiros Goro (Graikija) sukurtas ir atliekamas „Telos“ – tarsi ilgas atsisveikinimo laiškas. Iš pradžių publika susiburia aplink suolą tarytum aplink skulptūrą, o Goro, regis, beveik sustojus laikui, apsiveja jį kūnu, gulasi ant jo, šliaužia po juo – it atsargiai keliautų savo pačios prisiminimais. Vėliau veiksmas persikelia į kitą erdvę, kur žiūrovai gali įsitaisyti patogiau ir patenka į objektų, garsų bei vaizdų kupiną scenografinį pasaulį. Iš vandens, mikrofonų, folijos bei nuo kūno atsiskyrusių balsų pamažu išnyra ištisa visata.

Išraiškingi Goro judesiai nepastebimai hipnotizuoja, o jautri choreografijos (autoriai Maria Hassabi, Hannesas Langolfas, Ioanna Paraskevopoulou ir pati Ermira Goro), scenografijos, garso bei šviesos dermė paverčia „Telos“ itin paveikiu, įtraukiančiu kūriniu. „Noriu būti mylima“, „Na, aš jau nebe aš“ ir kitos frazių nuotrupos primena senstančios divos, nenorinčios palikti scenos, išpažintis. Po visais teatriniais sluoksniais čia slypi kai kas labai žmogiško – troškimas būti mylimam ir baimė tapti nematomam.

Na, ir pabaigai – Charos Kotsali (Graikija) „It’s the End of the Amusement Phase“. Turbūt neatsitiktinai būtent jo pavadinimas [lietuviškai – „Pasilinksminimų etapo pabaiga“, – red. past.] galiausiai tapo viso festivalio leitmotyvu. Kotsali kartu su spektaklio ir jo medžiagos bendraautorėmis Sofia Pouchtou bei Christina Skoutela scenoje kuria ne ką kita, o pačios pramogos griūtį. Elvis Presley’is, „Spice Girls“, konfeti, bumbulai, pistoletas, pinjata, vėliavos, ekranai, nesuskaičiuojama gausybė daiktų, prisiminimai ir nepaliaujamas bėgimas – aliuzija į žmogų, desperatiškai bijantį tylos. Visko čia tiek daug, kad perteklius ima varginti. Spektaklis tampa savotišku šokio maratonu, pakibusiu kažkur tarp nesibaigiančio judėjimo ir visiško išsekimo.

Nepaisant scenoje tvyrančio chaoso, „It’s the End of the Amusement Phase“ nė akimirką nepraranda krypties. Sūkurio viduryje pasigirsta balsas: „Ar ateitis tave jaudina? Ar dėl jos negali užmigti? Tai pirmyn – kaip reikiant išdulkink ją, ir judėkime pagal ritmą.“ Ši frazė balansuoja tarp provokacijos ir nevilties, tiksliai perteikdama kartos, kuri nebegali nustoti šokti, nors jau pavargo nuo savo pačios ritmo, būseną. Visgi pasirodymui pasibaigus lieka ne nuovargis, o pasikeitęs tylos ir ramybės pojūtis. Galbūt pasilinksminimų etapas jau iš tiesų praeityje. 

Po keturių dienų Novi Sade neapleidžia jausmas, jog „Moving Balkans“ yra daugiau nei platforma [8]. Ji primena ilgą balkanišką užstalę, kur vieną dainą keičia kita, o trumpam išėjęs į lauką supranti, kad namo dar gerokai per anksti [9]. Dešimt spektaklių kalba skirtingomis kalbomis, tačiau juos jungia pasikartojančios išsekimo, baimės, pabaigos ir išlikimo temos [10]. Vieni mėgina išlaikyti trapią pusiausvyrą ant medinių lentų, kiti pasiklysta ekranuose, treti stato kabaretus pasaulio pabaigai… Šiaip ar taip, visi jie sugrįžta prie tos pačios temos – kūno, kuris, nepaisydamas nieko, juda toliau [11]. Palikdamas Novi Sadą, pagaunu save galvojant ne tiek apie tai, ką pamačiau, kiek apie tai, kas dar liko nepamatyta. Kažkur šioje mintyje slypi tikrumas, kad 2028-aisiais mielai sugrįšiu prie balkaniško stalo Skopjė [12].

Tekstas publikuotas anglų k. : https://springback.org/magazine/2026/07/12-reasons-why-moving-balkans-2026. Tekstą į lietuvių k. vertė D. Andrušanecas

 

2026-09-03