Scena iš spektaklio „Stiklo sodai“ (Chor. Aira Naginevičiūtė, 2015). Ritos Puidokaitės nuotrauka
Kalbino Aušra Kaminskaitė

Aira Naginevičiūtė. Jei žiūri į rėmą, nereiškia, kad įrėminai kitus

„Kaunas – moderniojo arba šiuolaikinio šokio lopšys“, – 1999-aisiais „Kauno dienoje“ rašė Vėjūnė Gečiauskienė. Šiandien Lietuvos šokio bendruomenė susirauktų: tai modernaus ar šiuolaikinio? Tačiau užtektų pakeisti jungtuką „arba“ į „ir“, kad sąvokas painiojantis sakinys priartėtų prie faktinės tiesos. Pirmasis tarptautinis modernaus šokio festivalis „Aura“ 1989 m. prasidėjo ir iki šiol vyksta būtent šiame mieste; vadinamojo „moderno“ kryptimi pasižymėjo ir to paties pavadinimo Kauno šokio teatro įkūrėjos, choreografės Birutės Letukaitės kūryba, pamažu įgijusi vis daugiau šiuolaikinio šokio bruožų. Ne tiek daug žanro gerbėjų yra girdėję, kad daugelį metų Vilniuje dirbančios choreografės Airos Naginevičiūtės profesinis kelias taip pat prasidėjo laikinojoje sostinėje. Sulaukusią vos šešerių, tėvai ją atvedė pas tuometinę išraiškos šokio kolektyvo „Sonata“ vadovę, ne vienos šiuolaikinio šokio pionierės Lietuvoje mokytoją Kirą Daujotaitę, o 1989-aisiais tame pačiame mieste A. Naginevičiūtė įkūrė savo pirmąją trupę „Fluidus“. Kodėl šiandien norisi išskirti būtent A. Naginevičiūtę? 2020 m. ji švenčia savo kūrybos trisdešimtmetį – jei ne visas kūniškas meno praktikas sustabdęs karantinas, Airos spektakliai ir paroda gegužės pradžioje būtų pažymėję „Naujojo Baltijos šokio“ festivalio atidarymą. Tačiau planai perkelti į lapkričio mėnesį, o kūrėja teigia turėsianti sugalvoti visiškai naują parodos koncepciją, kuri vis tiek atlieptų daugybės skirtingų jos raiškos periodų estetikas. Tačiau anksčiau ar vėliau prisistatyti žiūrovams privaloma. Lietuvos šokio kontekste A. Naginevičiūtė ypatinga ir tuo, kad savo kūrybai namų ieškojo visuose trijuose didžiuosiuose šalies miestuose, kuriuose šiandien šiuolaikinis šokis laikosi gana tvirtai: Kaune, Klaipėdoje ir Vilniuje. Baigusi mokyklą ji išvyko studijuoti į uostamiestį, po to grįžo į Kauną, čia su K. Daujotaitės palaiminimu gavo paskyrimą vadovauti „Sonatai“, vėliau įkūrė minėtą trupę „Fluidus“ ir dalyvavo „Auros“ festivaliuose. Vis dėlto viename ankstesnių choreografės interviu galima rasti ir tokius žodžius: „Kaune aš netilpau.“ Tad ilgainiui ji atsidūrė Vilniuje, kur kūrėsi Lietuvos šokio informacijos centras, prasidėjo „Naujojo Baltijos šokio“ festivalis, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje nutarta rengti profesionalius šokėjus… Aira dalyvavo visose to meto iniciatyvose. „Niekam nekilo jokių klausimų apie veiklos prasmę – dirbome natūraliai, iš širdies, nes mums patiems to norėjosi ir buvo svarbu“, – užtikrintai pasakoja ji. Ekspresyvi, nuolat kintanti, konkretybių ir apibrėžtumų nepakenčianti kūrėja, neabejoju, negalės ramiai skaityti šio teksto – rašydama tarytum girdžiu jos mandagų bandymą išreikšti nepasitenkinimą tuo, kad viską supratau visai ne taip, ji turėjo omenyje ką kita, ir apskritai, nereikėtų daryti tokių griežtų ir aiškių išvadų. Todėl svarbu suteikti tribūną pačiai Airai – ji kur kas geriau gali papasakoti apie permainingą šiuolaikinio šokio kūrėjos kelią, visuomenės reakcijas į neįprastas išraiškos priemones ir oficialių pripažinimų nulemtus vėlesnius pokyčius tokio meno lauke.
Svarstydama galimas pokalbio temas, prisiminiau Tavo pačios dažnai vartojamą nonkonformizmo sąvoką. Ar jį laikai savo kūrybos varikliu?
Devintajame ir dešimtajame dešimtmečiuose šiuolaikinis šokis Lietuvoje savaime buvo nonkonformistinis – nematoma, nežinoma, nepriimtina meno forma. Jo atstovai natūraliai tapo maištininkais, netgi sąmoningai niekam nesipriešindami. Anuomet, kai šiuolaikiniam šokiui nebuvo skiriama jokių resursų, tik kūryba leisdavo išsisakyti – kitų tribūnų neturėjom. Tačiau sąmoningai būti nonkonformiste niekada nesirinkau.
Vis dėlto, ne kartą esi minėjusi K. Daujotaitę kaip pirmą savo mokytoją, kurios nonkonformizmas Tave pačią atvedė į tokį kelią.
Kiros išraiškos šokis sovietinės okupacijos metais, kuomet lietuviai žinojo tik baletą ir liaudies šokius, taip pat natūraliai tapo pasipriešinimu. Jos vadovaujamam kolektyvui „Sonata“ (pati K. Daujotaitė jį vadino vieninteliu tokiu Sovietų sąjungoje) priklausiau dvylika metų – tiek laiko kvėpavau laisvo šokio, laisvos minties ideologija. Tai mane subrandino, užgrūdino, paskiepijo – gavau imunitetą ir reikalingos bei sąžiningos kūrybos sampratą, iki šiol padedančią išgyventi ir plėtoti savo veiklą. Šokio ideologija, su kuria tuo metu susidūriau, ypač daug prisidėjo prie mano vidinio poreikio ieškoti kūrybinio identiteto, nesirenkant lengvesnių kelių. Tai atvedė prie to, kas esu dabar, nepaisant man taikytų nepatogios, sadistiškos, juodosios choreografės epitetų.
Žymos: