Martyno Plepio nuotrauka
Kalbino Dovilė Zavedskaitė

Marius Pinigis: „Šiuolaikinis šokis – priminimas, kad gyvename savo kūne“

Stebint šokėją, choreografą, pedagogą Marių Pinigį scenoje, visada kyla jausmas, kad jis – atskira istorija spektaklio naratyve. Kiekvienas Mariaus judesys transliuoja autentišką buvimą, lyg šokėjo tapatybę papildytų ir asmeninė linija, ir globalus žvilgsnis į pasaulį. Kalbantis ima aiškėti, kodėl justi tie papildomi klodai: tai – ne sistemos žmogus, tai, kaip pasakytų jo karjeros pradžią iš arti stebėjusi choreografė Birutė Letukaitė, šokėjas „nuo gatvės“. Tad Mariaus šokis – ne tik judesių plastika; jame justi ir atlikėjo smalsumas, visa apimantis domėjimasis sociumu, kažkuria prasme – ištisas miestas, kuriame jis gyvena.

Būtent nuo to ir norėjosi pradėti pokalbį: visada atrodė, kad Marius – miesto žmogus. Iš tiesų, pašnekovas prasitarė, jog šokis gatvėje jam – vienas iš būdų artimiau susijungti su Kaunu. Neseniai pelnęs „Auksinį scenos kryžių“ už vaidmenį „Nuepiko“ trupės šokio spektaklyje „Perdegimas“, dabar jis mokosi gyventi antrojo karantino sąlygomis ir šypsosi: būnant pauzėje, keista prisiminti degimo jausmą, kuris tęsėsi ne vienerius metus. Tačiau, stebint Marių, neslūgsta pojūtis, kad jo vidiniai žvėrys toliau šėlsta – liepsnoja entuziazmu gyventi, kurti, noru eiti tolyn ir negalėjimu nusėdėti vietoje.

Pradžiai – standartinis šiems laikams klausimas: kaip atrodo Tavo karantinas? „Perdegimas“ ar labiau „(G)round Zero“?

Manau, pirmasis buvo panašesnis į „(G)round Zero“: reikėjo staigiai reaguoti į situaciją. Kasdienybė persikonstravo iš esmės – juk išankstinio plano nebuvo ir būti negalėjo, nes niekada tokioje situacijoje nebuvome atsidūrę. Kiekvieną dieną viskas keitėsi, vis kažką turėdavome atšaukti, atkrito daug projektų, kelionių. Atsirado ir naujų dalykų, pavyzdžiui, dėstymas nuotoliniu būdu „Zoom“ platformoje. Dabar tenka šokti kambaryje bei stebėti, kaip tą daro studentai, juos vertinti. Tai – tikrai tokie „(G)round Zero“ momentai, kur turi improvizuoti, nes iki galo nieko nežinai. Pasikeičia net ir tikslai, o pats pasidarai lyg švarus popieriaus lapas.

Tačiau jaučiau ir daug entuziazmo. Prieš tai buvo dvejų metų „Perdegimas“ – vyravo pojūtis, kad jau viską žinau, visko labai daug. 2019-aisiais per sezoną sušokau 104 ar 105 spektaklius, 2018-aisiais – panašiai. Kai esi tokiose girnose, pailsti tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Sekina ir pati rutina – pavargsti nuo savęs, nes nieko iš esmės naujo nebeatsitinka. O čia staiga – naujas impulsas: visiškai kitokia kasdienybė, kitokios formos projektai, kiti žmonės. Be to, gyvenu šiek tiek už miesto, čia izoliacija justi dar labiau. Tačiau negalėčiau pasakyti, kad šie metai buvo ramesni, sėslesni – tikrai ne. Tiesiog viskas labai pasikeitė.

Nors apsistojai už miesto, atrodo, kad esi neabejingas, aktyvus Kauno gyventojas, vietinis, kuriam jo vieta rūpi. Esi matęs Kauno žvėrį? Ar turi savąjį?

Taip! Tiesą pasakius, nuo pat idėjos užgimimo momento esu šalia Kauno žvėries, netgi visuose renginiuose, kuriuose jis buvo prikeltas, dalyvavau. Apie jį kas vakarą vaikams skaitau Ryčio Zemkausko parašytą knygą. Be to, karantino metu Kauno apylinkėse, miškuose patys pradėjome ieškoti Kauno žvėries.

O manyje taip pat gyvena vidinis žvėris. Nesu rami siela, mano kūne nuolatos labai daug fizinės artikuliacijos, lyg iš tiesų egzistuotų vidinis gyvūnas. Ypač tai jaučiu, kai vedu pamokas ar dėstau.

Anksčiau bandydavau sau įvardyti, koks tas žvėris galėtų būti. Aišku, pradžioje prisiriši prie laiko, kada gimei. Kadangi tai buvo tigro metai, galvodavau: „Aš – tigras.“ Bet iš tikrųjų – ne visai. Nors tikra tiesa, man tinka ugnies ženklas, ji visada manyje dega, jaučiu daug entuziazmo, esu veržlus. Dabar susimąsčiau, gal iš tiesų ir mano viduje gyvena kažkas panašus į Kauno žvėrį: plastiškas, judrus, turintis liepsnos.

O kiek Tau svarbu savo žvėrį auginti būtent Kaune? Kokią dalį tavo tapatybės užima miestas, kuriame gyveni?

Apie Kauną negalėčiau pasakyti nieko blogo – viskas, ką šiandien darau, ką myliu, atsitiko Kaune. Nors atsidūriau čia gan atsitiktinai. Gimiau ir augau Panevėžyje. Jaunystėje mano didžiausia svajonė buvo sostinė – norėjau gyventi Vilniuje, mokytis Vilniuje, viską Vilniuje! Apie Kauną, tiesą pasakius, žinojau mažai: tuo metu mano supratimas baigdavosi „Žalgiriu“, cepelinais ir ta atpažįstama pastatų, tiksliau, Šilainių pilkuma, kurią matai įvažiuodamas nuo Panevėžio, Klaipėdos keliu.

Apskritai su architektūra glaudesnio sąlyčio neturėjau, o ir modernizmo Panevėžyje buvo nedaug, tad Kauno estetikos pradžioje nesuprasdavau, galvodavau – kur čia žavesys?

Bet kuo ilgiau jame gyvenu, tuo labiau džiaugiuosi. Nebekyla mintis keltis į kitą Lietuvos miestą. Dar ir šiandien Kaune atrandu tiek daug dalykų! Ir ne tik centre. Labai mėgstu vaikščioti pėsčiomis, man didelis džiaugsmas yra tiesiog eiti gatvėmis ir matyti pastatus, išskleisti savo galvoje dar neatverstą žemėlapį.

Aš Kaune jau šešiolikti metai. Kol kas nesu čia praleidęs daugiau laiko negu Panevėžy, bet save laikau kauniečiu. Miestas per tą laiką pasikeitė neatpažįstamai. Aišku, atvykau kitoks, bet toji tapatybė, kurią turiu dabar, iš esmės yra suformuota čia.

Kiek Tau šiuolaikinis šokis susijęs su miesto kultūra, urbanistine aplinka, kitaip tariant, kiemo ir asfalto estetika?

Metaforiška urbanistika mano šokyje – labai tiesioginė. Paaiškinsiu, kodėl: šiuolaikiniame šokyje aš irgi, tiesą pasakius, atsidūriau pakankamai atsitiktinai. Ir kai nuėjau į „Aurą“, Birutė Letukaitė vis mėgdavo sakyti, kad mes – šokėjai „nuo gat­vės“. Anksčiau tokių kolektyve būdavo daug.

Nuo mažumės sistemingai šiuolaikinio šokio nesimokiau, nelankiau jokių šokių apskritai. Išskyrus tautinius, kurie buvo privalomi mokykloje. Kadangi baigiau Juozo Miltinio vidurinę, gyvenome daugiau teatre, tad visą laiką svajojau būti aktorius. Bet tapau šokėju. Jeigu kryptingai rengiesi, norėdamas imtis šiuolaikinio šokio, neišvengiamai mokaisi baleto. Tai asocijuojasi su steriliomis studijomis, švara. Kadangi aš viso to nepatyriau, pradėjęs kopti karjeros laiptais, jaučiau džiaugsmą šokti bet kur, bet kada, bet kokiomis sąlygomis. Tikrai esu pasirodęs įvairiomis aplinkybėmis, net ir labai nepalankiomis, pavyzdžiui, gatvėje, ant asfalto. Man nebūna nepatogu.

Galbūt mano vidinis šokėjas dar pakankamai jaunas – nors profesionaliai šoku jau beveik 14 metų, bet, kadangi nedarau to nuo vaikystės, ugnis vis dar dega labai stipriai. Net ir dabar, kai buvo pirmas karantinas, šokau kiemuose. Man niekada nekyla klausimas, ar bus šlapia, purvina – suprantu tai kaip iššūkį, o iššūkius aš mėgstu. Man patinka gerti informaciją iš aplinkos: dažnai ji padiktuoja judesį, įkvepia. Kadangi Kauno iš arti nepažinojau, šokis ne scenoje, bet atvirose miesto erdvėse – vienas iš būdų artimiau susijungti su vieta.

Kiek Tau svarbus ryšys ne tik su aplinka, bet ir su auditorija? Būti savu žiūrovams, jaustis, lyg jūs – iš vieno kiemo?

Kai šoki „Auroje“, esi didelio organizmo dalis. „Aura“ nuo seno turi savo žiūrovą, jį auginasi. Kiekviename festivalyje matai daug tų pačių žmonių, kurie nuo pat pradžių jame dalyvauja, seka kolektyvo veiklą. Mane tai visada žavėjo. Kai jau pradėjau galvoti, kad, ko gero, norėsiu daryti kažką savo – ne konkuruodamas, o kaip alternatyvą, – mano svajonė irgi buvo telkti žmones, dalintis savo idėjomis. Ne tiek būti atpažįstamam ir mylimam, kiek jausti, kad mano kūryba rezonuoja su publika, galbūt net ir ta jos dalimi, kurią ne visada pasiekdavome su „Aura“.

Kitas dalykas – mano atėjimo į šokį pavyzdys nėra konvencinis. Aš nesu sistemos žmogus, kuris nuo mažumės šoko, baigė studijas, mokslus ir tada tapo profesionalu. Todėl man visą laiką norisi būti pavyzdžiu tiems, kurie turi svajonių. Nebūtinai tapti šokėjais – svajonių bet kokioje srityje, apie kurią jie galvoja: „Ne, čia ne man, aš per senas, nežinau, ar apskritai galiu to trokšti, taip daryti, ten patekti.“ Patekti gali daug kur. Bet jeigu nori pasiekti aukštą lygį, patekti neužtenka – tada jau reikia labai daug dirbti, stengtis.

Žymos: