fbpx

Nerijus Milerius. Taip režisuojama filosofija

Kalbino Stasys Baltakis

Taigi, kas Tu esi?

Ką reiškia – kas? Atsimenu, kai siejau save vien su filosofija, radijo ar TV laidose manęs klausinėdavo, kaip čia jus įvardyti, pavyzdžiui, „Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto docentas“?

O dabar dar docentas, ar?..

Taip, docentas, docentas. Bet visada prašydavau, kad pristatytų mane vien tik kaip filosofą. Nors anksčiau dėl to kildavo labai daug debatų. Ir vienas mano mokytojų, Arvydas Šliogeris, sakydavo – kaip čia taip, prisistatyti filosofu yra labai pretenzinga, nes tik koks Sokratas ar jam prilygstantys buvo filosofai. O man, vien išgirdus titulą „docentas“, galvon ateidavo šypseną keliantys prisiminimai. Kai dar buvau mokinys, klasioko tėvas Istorijos institute dirbo su tokiom odiozinėm figūrom kaip Jarmalavičius ir Burokevičius – liūdnai pagarsėjusiais „bičais“, kurie įstrigo laike ir vykstant Atgimimui dar kabinosi į sovietinę ideologiją ir praeitį. Dar iki Atgimimo klasioko tėvas apie juos pasakojo daug įvairiausių istorijų, vieną – apie Jarmalavičių kolūkyje. Nuvažiavo Jarmalavičius su studentų grupe į kolūkį, kaip vadovas…

Prie bulvių rinkimo (juokiasi).

Būtent, prie bulvių. Ir ateina kolūkietis, brigadininkas, vardu, tarkim, Petras. Prieina prie Jarmalavičiaus, duoda jam ranką, sako: „Petras.“ – „Docentas“, – atsako Jarmalavičius ir nueina. Ir tada brigadininkas studentams stebisi: „Keistas vardas jūsų vadovo – Docentas…“ Todėl ir man prisistatinėti „docentu“ atrodo visiškas Jarmalavičiaus lygio fiasko. Čia, žinoma, juokais, bet esu tikras, kad titulai nėra svarbūs. Svarbu, kas esi.

Tai va – kas Tu esi?

Nežinau, manau, kad svarbu, prie ko esi linkęs. Mėgstu mąstyti, mėgstu filosofiją. Esu parašęs porą trejetą knygų, o pastaruoju metu daugiau save sieju ir su kinu. Tokia dviguba tapatybė manęs netrikdo. Sakykim taip, esu filosofijos ir kino žmogus.

Ar atsimeni, kokį klausimą sugalvojai Peteriui Greenaway’ui? „Kokia yra gyvenimo prasmė?“ Jis gudriai išsisuko, o dabar šis klausimas bumerangu sugrįžta Tau.

Nežinau, tikrai rimta tema… Bet, kadangi laikas bėga, – turiu omeny, visi mes judam mirties link, – vis tiek reikia kažkada atsakyti ir nesimaivyti. Man atrodo, prasmė – gyventi švariai, nesukeliant kitiems skausmo, kiek tai įmanoma, nes gyvenimas trumpas, o daugelio žmonių – ir taip labai skausmingas bei liūdnas. Deja, ne visada pavyksta; ką įžeidžiau ir įskaudinau – labai atsiprašau. Svarbu būti sąžiningam tiek su kitais, tiek su pačiu savimi. Gal banalu, bet taip yra: esmė – nemeluoti sau ir kitiems. Manau, tai vienas svarbiausių dalykų, bet visko į šią formą, aišku, nesukiši.

Kažkada pasakojai, kaip norėjai tapti režisierium, bet išėjai į filosofiją. Nestojai ar nebuvo renkamas režisūros kursas?

Nėra taip, kad tapau tuo, kuo nenorėjau. Bet paskutiniais mokyklos metais, 1989-aisiais, iš tiesų rinkausi tarp kino ir filosofijos. Tuo metu Lietuvoj negalėjai studijuoti kino režisūros. Mano sesuo gyveno Maskvoje, tad masino galimybė stoti į šią specialybę VGIK, apie tai galvojau, bet kaip tik prasidėjo Atgimimo banga. Tada atrodė, kad studijuoti blogio imperijos sostinėje, nors ir geidžiamą sritį, vis tiek nei šis, nei tas. Atgimimas ir pakitusi emocinė nuotaika ėmė kreipti svarstykles filosofijos naudai, tuo labiau, kad kaip tik tada Vilniuje atsikūrė Filosofijos fakultetas – tarybiniais laikais ją buvo leidžiama studijuoti tik Maskvoje ir Leningrade.

Sovietų Lietuvoje žmonės mokėsi filosofijos, tik ji buvo kitokia. Dialektinis materializmas. Netiesa?

Ne ne, turiu omeny, kad Lietuvoje nuo pirmo kurso neegzistavo filosofijos studijos. Buvo galima ginti, pavyzdžiui, daktaro darbą. Žmonės baigdavo kitą specialybę – istoriją, matematiką ar chemiją, kaip Šliogeris, – ir stodavo į vadinamąją filosofijos aspirantūrą. Ir tik 1989 m. Vilniaus universitete atsikūrė Filosofijos fakultetas. Tai ir buvo Gorbačiovo „perestroikos“ laisvėjimo pavyzdys, kad filosofijos fakultetams leista gyvuoti ne tik imperijos centruose, bet ir jos periferijoje. Viskas sutapo – važiuoti į Maskvą nebetraukė, nors objektas – kinas – domino, o čia, Vilniuje, atsidarė Filosofijos fakultetas. Po to dar ilgą laiką žiūrėjau daug filmų, nes 1989, 1990, 1991 m. į Lietuvą dažnas veždavo juos kino juostomis. Pasolinis, Fellinis, Antonionis, Bergmanas, Fasbinderis – žinojom visą klasiką. Vėliau man pradėjo atrodyti, kad reikia rinktis – arba kinas, arba filosofija, nes vienu atveju esi labiau paniręs į vaizdus, o kitu – į sąvokas. Ir tik po kažkiek metų, jau ir apgynus daktaro disertaciją, natūraliai vėl labai intensyviai sugrįžau prie kino, nors niekada nebuvau visiškai nustojęs juo domėtis. Tada Filosofijos fakultete sumaniau kino filosofijos kursą. Manęs dar perklausė: „Kinų filosofijos?“ Pirmais metais jo nepatvirtino, bet paskui idėja prigijo. Tiesa, prieš tai VU Religijos studijų centre buvau pasiūlęs religinio kino kursą, jį priėmė anksčiau nei kino filosofiją.

Anuomet, jei būtum atėjęs, pavyzdžiui, kad ir su Deleuze’o knygele, ir sakęs: „Va čia tai dalykas!“, tikrai nebūtų atsiradę jį skaičiusių, nes niekas nei versdavo, nei gilinosi į šio mąstytojo idėjas.

Tiesa. Tie, kurie labiau domėjosi kino studijomis, klausė, kodėl siūlau „film philosophy“, o ne „film studies“… Reikėdavo pagrįsti, kuo tai šiek tiek skirtingi dalykai.

„Film studies“ – labiau profesija.

Tai gali būti kino teorija, kinotyra, kuri yra menotyros dalis.

O dar Vakaruose „film studies“ priskiriami ir praktiniai dalykai – režisūra, montažas, operatorystė. Viskas, kas susiję su kinu: nuo apšvietimo iki filosofijos. Tau būtų galima užduoti tokį klausimą: kur kine baigiasi filosofija ir prasideda menas?

Aš taip filosofijos ir kino nebedalinu. Tikriausiai, ir Tavo pirmojo klausimo potekstė tokia – kur mano tapatybėje filosofija, o kur – kinas? Tarkim, kai su Jurgiu Matulevičiumi ir Saule Bliuvaite rašėme scenarijų kino filmui „Izaokas“, tikrai negalvojau – štai, dabar būsiu filosofas, o paskui – scenarijaus kūrėjas. Studijuojant kokiam trečiam filosofijos kurse atrodė, kad vaizdai ir sąvokos manyje išstumia vienas kitą, – tai tada vaizdai nuėjo į antrą planą ir susitelkiau labiau į filosofiją. Bet paskui sugebėjau savyje šiuos dalykus suderinti, nebeliko tokios skirties, kad dabar asociatyviai dėliosiu vaizdus, o tada mąstysiu sąvokomis. Taip nėra, nes intuityviai vienas dera su kitu, kaip kairė ir dešinė rankos. Kartais manęs bičiuliai iš kino lauko prašo paskaityti jų scenarijus ir klausia: „Tai tu čia kaip teoretikas aiškini?“ O aš sakau, kad ne, ne kaip teoretikas – paprasčiausiai turiu žodyną savo intuicijai išreikšti. Filosofijos studijos ir tyrimai suteikia šį žodyną, bet tai nereiškia, kad būtent teorinės studijos ir yra inspiracijos šaltinis. Kūrybiniai sumanymai gali kilti spontaniškai, o paskui galėsiu tai iškomunikuoti ir teorine kalba. Kūryba su teorija nesipjauna.

Kūryba ir yra reflektavimas… Toks trumpas ekskursas į šalį – labai gerai moku ne dvi, o, sakykim, tris kalbas, jos jau grynai mano kūne. Vienas iš mano pirmų rusų kalbos mokytojų sakė: „Kai jūs, mokiniai, pajusit, kad mąstot rusiškai, vadinas, jau mokat kalbą.“ Anglų kalba man, kaip ir rusų, artima, jokių problemų skaityti, bendrauti ir t. t., bet nemąstau nė viena jų, – veikiau jau sąvokom, pojūčiais; tiesiog kalbų skirtumai man visiškai netrukdo išsireikšti. Anglui, rusui, lietuviui galiu tą patį taip pat pasakyti. Apriboja tik mano paties kaip žmogaus galimybės, o ne kalba. Kaip manai, žmogus mąsto žodžiais, vaizdiniais ar jausmais, potyriais?

Banalybė, bet viskas yra individualu. Aš tą skirtumą tarp vaizdų ir sąvokų tikrai buvau pajutęs studijų metais, kai žiūrėjau daug filmų, bet kartu ir labai intensyviai gilinausi į filosofijos istoriją. Iš tikrųjų maniau, kad vienas dalykas yra vaizdinė raiška, vaizduotė, o kitas – abstraktus mąstymas, darbas su sąvokomis. Tada šiek tiek nutolau nuo kino, nes ėmė atrodyti, jog vaizdų lavina suspenduoja mąstymą. Bet, bėgant laikui ir kaupiantis patirčiai, ėmiau mokytis suderinti šiuos dalykus. Prisimenu, studijuojant Prancūzijoje, Paryžiuje – ten gavau pagilintųjų studijų diplomą (DEA) – po mano darbo gynimo vyko vakarėlis. Draugų būryje sutikau prancūzą, tas prancūzas ir klausia: „Ką tu studijuoji?“ Aš atsakau, kad filosofiją. „Aaa, – sako, – tai aš beveik tą patį – kiną.“ Ir tada pagalvojau, kad toks suvokimas veikiausiai įmanomas tik Prancūzijoje. Ten yra ir filosofinis kinas, Godard’as, ir Deleuze’as su savo knygom.

Dumont’as.

Ir Dumont’as. Tai štai, šiam sutiktajam prancūzui filosofija ir kinas buvo beveik tas pats. Tokia pozicija natūraliai plaukia iš Deleuze’o nuostatų. Deleuze’as buvo filosofas, kino nekūrė, bet jo gerai žinomame interviu, kurį iš prancūzų kalbos verčiau į lietuvių, jo paties klausiama – kaip atsitiko, kad filosofija ir kinas nesidomėjo ar ignoravo vienas kitą? Pasak Deleuze’o, filosofija ir kinas yra kaip du skirtingi žmonės, kurie sėdi šalia ir žiūri ne tiesiai, bet į vieną tašką. Jie vienas kito gali nematyti, bet juos jungia bendra žvilgsnio kryptis, bendras objektas – tai laikas. Tiek filosofijai, tiek kinui laikas yra pats svarbiausias dalykas. Taigi, bėgant laikui aš pats tą filosofijos ir kino bendrystę patyriau savo kailiu. Nors filosofijos ir kino dermė tikrai neprivalo vesti prie kino, kuriame daug filosofijos tiesiogine šio žodžio prasme. Man asmeniškai dabar nepatinka filmai, kuriuose daug šnekama, labiau norisi vaizdų kalbos ir tylos.

Pats sieki būti ne kažkokio filosofavimo, bet naratyvo dėliojimo režisierius, dirbti su vaidybiniu kinu?

Tiek dokumentinis, tiek vaidybinis kinas man yra artimas ir atliepia mano intuicijas. Dokumentinis kinas ypatingas tuo, kad ugdo jautrumą paties gyvenimo dramaturgijai. Jau esu minėjęs, jog mano bičiulio Audriaus Mickevičiaus kurto filmo „Pavyzdingas elgesys“, kurį po Aud­riaus mirties jo prašymu man teko pabaigti, situacija liudija tokį scenarijų, kokį būtų sunku sugalvoti. Net jei pavyktų, sakytum, kad tai – pernelyg dramatiška. Bet gyvenimas nesirenka priemonių ir nesivadovauja saiko ar proporcijų principais, jo tragedijos gali peržengti įprastas ar net įsivaizduojamas ribas. Kai jau netekę Audriaus dar kuriamą filmą kartu su prodiusere Rasa Miškinyte pristatinėjome Triesto mieste Italijoje, kalbėjome su Europos kino rėmimo fondo „Eurimages“ atstovu, nes jie turėjo nuspręsti, ar mirus režisieriui mūsų filmas vis dar yra tas, kuriam buvo nuspręsta skirti paramą. „Eurimages“ atstovas, jaunas, geranoriškai nusiteikęs žmogus, prašė: „Palaukit, palaukit, man reikia pagalvoti.“ Jis negalėjo prisiminti atvejo, kada būtų tekę spręsti tokią problemą – filmo perdavimą kitam režisieriui po jo sumanytojo, pirmojo režisieriaus, mirties.

Kiek procentų „Pavyzdingo elgesio“ Audrius buvo nufilmavęs ?

Maždaug 3/4 ar 4/5. Dabar kuriu kitą dokumentinį filmą – „Gyvenimas po mirties“, – kuris taip pat nesivysto pagal linijinį scenarijų. Kai gal 2012 m. rašiau knygą „Apokalipsė kine“, dirbdamas prie penkto jos skyriaus „Kinas kaip mokymasis mirti“, pradėjau galvoti apie mirties įvaizdį kine. Su bičiuliais buvome sumanę susukti edukacinį filmą šia tema, net užpildėme paraišką Kultūros rėmimo fondui (toliau – KRF), patys filmavome Igno Jonyno „Lošėjo“ kūrimo procesą, nes ten viskas baigiasi protagonisto mirtimi. Tačiau kaip tik tuo metu KRF visas su kinu susijusias paraiškas perdavė naujai sukurtam Lietuvos kino cent­rui, ir visi „mėgėjiški“ edukaciniai sumanymai net nebuvo svarstomi. Taigi, to projekto nebevysčiau. Bet baigdamas filmuoti ir montuoti „Pavyzdingą elgesį“, pajutau poreikį realizuoti ir šią idėją. Tai – taip pat nelinijinė gyvenimo dramaturgija. Pradedi 2012-aisiais, o tada sugrįžti prie sumanymo po kokių septynerių metų. Dokumentinio kino stiprybė ir yra ta, kad gyvenimo dramaturgija dažnai gerokai mažiau nuspėjama ir įtaigesnė už sugalvotą. Bet kodėl mane traukia ir „sugalvotas“, vaidybinis kinas? Kartu su XX a. kino klasikais Antonioniu, Tarkovskiu, Felliniu ir kitais tikiu, kad kinas yra ne kas kita kaip pasaulio sukūrimas: jame tu modeliuoji ne fiktyvią tikrovę, o tam tikrą galimą pasaulį.

O Audrius Tave pasikvietė kaip draugą ar jis buvo skaitęs Tavo knygas?

Su Audriumi prieš keliolika metų susipažinome kino teatre. Po kažkurio „Kino pavasario“ filmo prie manęs priėjo vienas žmogus ir pareiškė, jog nori man padovanoti savo filmo DVD. Jis kalbėjo taip, tarytum būtume seniai pažįstami, nors aš buvau tikras, kad niekada nebuvome bendravę. Sako: „Pažiūrėk, pasakysi, ką galvoji“, ir aš sutinku. Jis nuėjo, aš pasižiūrėjau į DVD – tai buvo Audriaus Mickevičiaus dokumentinis filmas „Žmogus-arklys“. Paskui metams išvažiavau į Niujorką, Audrius man parašė, kad tą juostą atrinko į Lietuvos kino retrospektyvą, paprašė, gal padėčiau paskleisti žinutę apie filmo peržiūras Niujorke. Vėliau kolegiškai bendravome ir Lietuvoje. O vieną kartą paskambino ir pasakė norįs man pristatyti savo kuriamą filmą „Pavyzdingas elgesys“. Beje, jau vėliau vienas iš montuotojų, Armas Rudaitis, išdavė, kad Audrius tikėjosi, jog man, kaip filosofui, labai patiks, kad šitame jo filme kalba prancūzų mąstytojas Bernard’as Stiegleris. Tačiau mane labiau patraukė pats Audriaus santykis ir jo asmeninė patirtis, o Stiegleris svarbus ne todėl, kad yra filosofas…

O dėl to, kad sėdėjo kalėjime.

Taip, Audrius jį pasirinko būtent kaip žmogų, ne tik mąstantį apie kalėjimo sistemą, bet ir turintį įkalinimo patirtį. Dažnai filmuose būna išoriniai ekspertai, o šiuo atveju Stiegleris ne tik galvoja, bet ir žino, ką reiškia nusikalsti, metų metus kalėti. Svarstoma, kas filme Aud­riaus, kas – jau mano. Girdėjau spėjimus, neva Stieglerio linija – tikrai mano, kaip filosofo. Bet „Pavyzdingame elgesyje“ aš nepridėjau nė vieno žodžio. Visi interviu buvo nufilmuoti Audriaus, mano indėlis – vaizdai, nes norėjau sustiprinti vizualią seką.

Aš Tave daugiau pažįstu kaip romų žmogų, filosofą, o dabar žinau, kad planuoji imtis vaidybinio kino. Režisierius yra demagogas – kaip galvoji su tuo susitvarkyti?

Man atrodo, žmonės tam tikrose veiklose atsiveria skirtingais būdais. Kol nepradėjau aktyviau dalyvauti kine, pats nenumaniau, koks esu despotas. Siekis kontroliuoti, kaip turi būti, mano atveju yra labai didelis. Bet būtina nustatyti jo ribas. „Pavyzdingam elgesy“ po Audriaus mirties svarbiausias buvo moralinis klausimas, kiek turiu kūrybos laisvės, kiek – ne. Žinojau, kad buvo daug vietų, dėl kurių pats Audrius abejojo. Tokiais atvejais leidau sau daugiau. Bet kur jaučiausi tik­ras, kad Audriaus pasirinkimai padiktuoti moralinių priežasčių, viską ir palikau, nors pats gal būčiau daręs kitaip. Moraliniai dalykai buvo absoliučiai neliečiami. Pokalbio pradžioje minėjau, jog mano tikslas yra būti sąžiningam sau ir kitiems – šia prasme jaučiuosi gerai, nes žinau, kad užbaigdamas filmą „Pavyzdingas elgesys“ visus Audriaus moralinius priesakus įvykdžiau, ką galėjau padaryti, padariau. Ten, kur sprendimai buvo atviresni, teko kovoti su despotu savyje. Po pirminio montažo Lietuvoje reikėjo važiuoti į Bulgariją užbaigti darbą. Pamenu net kiek komišką situaciją, kai su montažo režisiere bulgare Ema ilgai diskutavom dėl dviejų kadrų. Ji norėjo sužadinti daugiau empatijos vienam iš filmo veikėjų kalinių. Buvo stambus akių planas ir superstambus vyzdžio planas. Ema norėjo rodyti ir vieną, ir kitą. Galiausiai priėjom kompromisą – dedam vien stambų akių planą, nes antrasis šiuo atveju yra kaip „boldas“ knygoje – paryškintas žodis ar frazė. Taip primygtinai rodai, jog kažkas itin svarbu, tiesiog privalu atkreipti dėmesį. Bet esu įsitikinęs, kad to negalima daryti. Jeigu kas išties taip svarbu, žiūrovas pats turi pamatyti, kaip ir skaitytojas.

Kad suprastų ir išskirtų, jeigu jam reikia.

Taip, bet jokiu būdu ne „boldas“, negalima prikišamai rodyti pirštu. Tai yra detalė, bet itin svarbi. Labai aiškiai jauti, kas turėtų būti, o kas – ne. Aš kaip ir truputį bijau to despotizmo savyje, bet kartu puikiai žinau – jei turiu labai aiškius kriterijus, ir stengsiuosi juos išpildyti. Tikėtina, kad jeigu nuo studijų laikų būčiau buvęs kino režisierius, dabar kalbėtumeis su visišku despotu.

Tai filosofija kine Tau duos brandos?

Bent to tikiuosi. Gal, jei būčiau nuo jaunų dienų kūręs, dabar sukčiau absoliučiai nežiūrimus ir baisiai vidutiniškus filmus. Gerai pagalvojus, kiek makabriška – „Pavyzdingo elgesio“ gamybos procese mirė režisierius ir turėjau pabaigti jo darbą, o dabar filmas, kurį mudu darome kartu, „Gyvenimas po mirties“ – apie aktorius, vaidinusius mirtį kine. Man atrodo, nebegaliu sau leisti kalbėti „drungnomis“ temomis. Tai susiję ne vien su kinu. Prieš keletą metų sirgau tokia liga, kuri dabar jau pagydoma, bet tada prognozės buvo kur kas liūdnesnės. Prisimenu, kai mane diagnozavo – buvo saulėta diena, aš ėjau Universiteto gatve ir prasilenkiau su vyresnių žmonių grupe. Pamatęs jų veidų raukšles, aiškiai pajutau amžiaus skirtumą. Tada mane persmelkė mintis, kad tokios patirties ir brandos pats tikrai nepasieksiu, nes paprasčiausiai tiek ilgai negyvensiu. Tokiu būdu užčiuopi netolimą gyvenimo ribą, jo pabaigą. Ir malti šūdo, švaistyti laiko – nebesinori, nes tas laikas kiekvieną akimirką gali pasibaigt.

Pakalbėkim apie minties ir išraiškos galimybių vystymąsi. Ar filosofija turi kažkokią kitą ateitį, nei būti užrašyta, aptarinėjama? Ar antikos mąstytojų pasakojimai šiais laikais galėtų tapti kino pasakojimas? Nes aš nemanau, jog Dumont’as pradėjo kurti filmus vien tam, kad išgarsėtų, važinėtų po festivalius ir bendrautų su gražiom aktorėm. Mano manymu, pasakojimo pasirinkimas yra jo kitas etapas. Ar galėtumei tą patį pasakyti apie save?

Tai, ko klausi, labiausiai tiktų a. a. Šliogeriui. Tik vietoj žodžio „kinas“ reikėtų minėti žodį „fotografija“. Ir netgi ne „fotografija“, o „fotosofija“. Kaip žinia, Šliogeris daug fotografavo, bet vietoj „fotografijos“ vartojo „fotosofijos“ terminą. Fotografija – šviesos rašmenys, o fotosofija – mąstymas šviesa. Jam tai buvo milžiniškas skirtumas. Šliogeris yra skaitęs viešą paskaitą, kurioje sakė, jog reikia uždrausti sąvokas „fotografija“, „menas“, „kūryba“, nes fotografavimas yra ne menas, o fotosofavimas. Jam priklauso skambi frazė, kad jei Sokratas būtų gyvenęs laikais, kai yra fotoaparatai, veikiausiai jis būtų ne mąstęs žodžiais, o fiksavęs vaizdus – mąstęs vaizdais. Bet aš nemanau, kad filosofijos evoliucija būtinai veda prie filosofijos konversijos į vaizdą, o bet kokia filosofija privalo būti filmosofija. Puikiai matau, kaip kinas ir filosofija gali funkcionuoti tiek atskirai, tiek kartu. Iki šiol dėstau kino filosofiją ir Vilniaus universitete, ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Mokau režisierius, garsistus, operatorius… Svarbiausia užduotis – kad po pradinių mano paskaitų jie patys pasirinktų tam tikrą temą ir tam tikrą teoriją, kuri padėtų jų darbą nors truputį pastūmėti į priekį. Pavyzdžiui, jeigu tai yra režisierius, kad koks nors teorinis tekstas leistų jam labiau išvystyti savo sumanymą. Ir aš matau, kad vieniems kino kūrėjams tikrai nereikia jokios filosofijos, o kiti puikiai konvertuoja savo vaizdinius sumanymus į žodžius. Ir paskui pasako – ačiū, man tikrai labai padėjo. Ne tiek žodžiais išreikšti savo idėją, bet gerokai tiksliau ją išgryninti ir nufilmuoti. Tai tarsi toks filosofijos įskiepas į vaizdinę kūrybą – jis arba kūrėjui reikalingas, arba ne. Jeigu ne, jo ir nereikia brukti. Tai individualus pasirinkimas.

Dauguma gerų režisierių natūraliai sugalvoja, išjaučia ir įgyvendina savo sumanymus. Ar nemanai, kad Tau, kaip mąstytojui, gresia ne pajusti, o vykdyti filosofo sugalvotą literatūrą? Filmas gautųsi šaltas. Nebijai?

Nebijau. Šaltinis, kai kažką sugalvoji, yra ne teorija, ji tik padeda intuiciją ar sumanymą išsakyti žodžiais, nugludinti. Kad ir mano minėtasis stambaus ir superstambaus planų pavyzdys – ne iš teorijos žinojau, ko reikia filmui, o intuityviai jaučiau. Atidžiau žiūrint, akivaizdu, jog tai nebuvo vien techninis klausimas. Viena vertus, atrodo, kad jei statai filmą apie nuteistuosius iki gyvos galvos, turi tarsi atsistoti į jų pusę ir bent pabandyti sukelti jiems nors lašelį empatijos. Kita vertus, yra daugybė žmonių, kuriems nuteistieji iki gyvos galvos sukėlė sunkiai suvokiamą skausmą. Tai itin jautri tema, kurioje pusiausvyra tarp žudikų, žmogiško santykio su jais ir tarp aukų artimųjų bei pagarbos jų skausmui – labai trapi. Dilemos, kaip išlaikyti šį subtilų balansą, nebuvo įmanoma išspręsti teoriniu būdu. Nors mano naujojo filmo „Gyvenimas po mirties“ tema aiškiai susijusi su teoriniais tyrimais, tačiau negalėčiau pasakyti, kad mirtis man – teorinio intereso dalykas. Susitikimo su ja patirtis man yra gerokai stipresnis impulsas kurti nei teoriniai tekstai apie mirtį. Mirtis man – gyvenimo gylio matas, išryškinantis gyvenimo intensyvumą, kuriam parodyti teorija nebūtina. Tam, kad tai suprastum ir patirtum, Platono ar Aristotelio, Kanto ar Hegelio nereikia.

2020-12-23
Tags: