ĮŽENGIMAS Į NUŠVITIMO KELIĄ
Śāntideva
VII–VIII a. Indijos mąstytojo Śāntidevos filosofinė poema „Įžengimas į nušvitimo kelią“ ar tiesiog „Bodhisatvos kelio vadovas“ (sanskr. Bodhicaryāvatāra) yra vienas reikšmingiausių sanskrito poetikos ir budistinės filosofijos kūrinių, deramai priskiriamas pasaulinei religinės literatūros klasikai. Išversta į daugybę Azijos ir Europos kalbų, poema tapo ypač reikšminga tibetietiškojo budizmo kultūroje, kur ligi pat šių dienų yra įdėmiai studijuojama visuose vienuolynuose, jos atmintinai mokosi jauni vienuoliai, ja nuolat remiamasi scholastiniuose debatuose, ji cituojama didaktiniuose mokytojų pamoksluose. Šios poemos statusas mahajanos budizme prilygsta Dhammapadai theravados budizmo pali kanone ar Bhagavad-gītai hinduizmo tradicijoje.
Śāntideva buvo bene didžiausio ir reikšmingiausio Indijoje budistinio vienuoliškojo Nalandos universiteto mokytojas. Jis atstovavo filosofinės madhjamikos mokyklos prasangikos atšakai, akcentuojančiai visų reiškinių ir savasties (nairātmya) tuštumos principą. Ši mokykla tapo dominuojančia Tibete, Mongolijoje ir oficialia geltonkepurių (Ge-lug-pa) lamų vienuoliškos atšakos filosofija. Esminiai mahajanos budizmo filosofijos bei praktikos, tad ir šios knygos, raktažodžiai – išsivadavimo iš kentėjimo kelias ir bodhisatvos idealas. Bodhisatva – tai būtybė (sattva), pasišventusi siekiui patirti nušvitimą (bodhi) dėl visų šiame pasaulyje kenčiančių gyvybių išgelbėjimo. Šiuo keliu žengiant, svarbu puoselėti konkrečias etines-psichologines savybes ar dorybes, vadinamas tobulybėmis (pāramitā): dosnumą, dorą, pakantumą, atkaklumą, sutelktumą ir tikrovės įžvalgą. Detaliam šių tobulybių aptarimui bei jų ugdymo būtinybės pagrindimui ir skirtas pastarasis poetinis Śāntidevos traktatas, dažnai vadinamas mahajanos budizmo etiniu vadovu.
Nors Śāntideva turėjo puikų scholastinį budistinį išsilavinimą, jo knygoje nerasime nei sausos filosofijos, nei pikantiškų tantrinių pratybų aprašų, kurie yra tapę tokie populiarūs Vakaruose. Poema paperka asmenišku autoriaus santykiu, tai it savotiška išpažintis ir nuoširdūs apmąstymai jautriais egzistenciniais klausimais. Vienas pateiktame skyriuje Śāntidevos plėtojamų budizmo mokymo aspektų yra bodhisatvos pratybos, mokančios žvelgti į kitas gyvas būtybes kaip į save patį ir empatiškai išgyventi kitų patiriamas kančias bei džiaugsmus, tarsi apsikeičiant su jais vietomis. Nuolatinė malonumų paieška ir aklas prisirišimas prie laikinų džiaugsmelių neišvengiamai didina egzistencines frustracijas bei nepasitenkinimą, kuris nusakomas sanskrito terminu duhkha – kančia, kentėjimas. Egocentrinės motyvacijos atpažinimas savo gyvenime, šios laikysenos atsisakymas suvokiant kitų individų svarbą ir yra bene svarbiausias bodhisatvos kelio ypatumas, griaunantis prarają tarp dirbtinių darinių – „aš“ ir „kitas“. O to padaryti be sutelktumo puoselėjimo vienumoje, be sumaištingos proto veiklos nuraminimo, be vidinių savo proto priešų-teršalų atpažinimo – neįmanoma, – aštuntame knygos skyriuje „Sutelktumo tobulybė“ teigia Śāntideva.
Vertėjas
(ištrauka)
Aštuntas skyrius
Sutelktumo tobulybė
(Dhyāna pāramitā)
- Išugdęs šitaip atkaklumą savyje,
Sutvirtinki proto sutelktumą.
Nes kieno protas išblaškytas,
Tas patenka tarp savo aistrų dantų. - Išblaškumas nebetrikdo,
Kai protas ir kūnas atskirti.
Tad vertėtų atsižadėti pasaulio
Ir vengti trikdančių minčių. - Nuo pasaulio atsiskirti neleidžia
Prieraišumas ir kaupimo troškimas.
Tai apmąstydami išmintingieji
Siekia atsiriboti nuo šių dviejų. - Pažinęs, jog proto rimtis žadina skvarbią
įžvalgą
Ir su šaknimis teršalus išrauna,
Turėtum pirmiausia siekti ramybės,
Atmetęs šio pasaulio džiaugsmelius. - Kodėl gi laikinos būtybės
Taip prisiriša prie nykstančių dalykų?
Juk, atgimdamos tūkstančius sykių,
Daugiau neišvys jos savų mylimųjų. - Jų neregėdamas jautiesi nelaimingas
Ir susitelkti nebegali.
Bet juos išvydęs – nenurimsti,
Kamuojamas ankstesnių troškimų. - Nebematai tikrovės, kokia ji yra,
Išsivadavimo siekį prarandi.
Liūdesys tave degina nuolatinis,
Vis trokštant susitikt su mylimais.